Biblijos požiūris

Ar pridera garbinti Jėzų?

AMŽIAIS daugelis krikščionybės išpažinėjų garbino Jėzų Kristų kaip Visagalį Dievą. Tačiau pats Jėzus nurodė, jog garbinti reikia tik Dievą Jehovą. Pavyzdžiui, raginamas pagarbinti Velnią, Jėzus pasakė: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ (Mato 4:10) Vėliau jis liepė savo mokiniams: „Nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje“ (Mato 23:9).

Samarietei Jėzus nusakė, kaip žmonės turi garbinti Dievą. Tas garbinimas turi būti paremtas dvasia ir tiesa. Be to, „pats Tėvas tokių garbintojų ieško“ (Jono 4:23, 24). Taip, visa garbė turi būti skiriama Dievui. Dar ko nors garbinimas būtų laikomas stabmeldyste. Tiek Hebrajiškuosiuose, tiek Graikiškuosiuose Raštuose ji yra smerkiama (Išėjimo 20:4, 5; Galatams 5:19, 20).

‛Bet, — kai kas gali paprieštarauti, — argi Biblijoje nenurodoma, kad mes turėtume garbinti Jėzų? Argi Paulius Žydams 1:6 nerašė: „Tepagarbina jį [Jėzų] visi Dievo angelai“?’ Kaip galime suprasti šią eilutę, atsižvelgdami į tai, kas Biblijoje pasakyta apie stabmeldystę?

Garbinimas Biblijoje

Pirmiausia mums reikia suprasti, ką čia Paulius turėjo omenyje. Jis pavartojo graikų kalbos žodį proskynéo. Leidinyje Unger’s Bible Dictionary rašoma, kad paraidžiui šis žodis reiškia ‛pabučiuoti kažkam ranką reiškiant pagarbą arba pagerbti’. Pagal V. E. Vaino leidinį An Expository Dictionary of New Testament Words, šis žodis reiškia „pagarbą, parodytą žmogui... ar Dievui“. Bibliniais laikais proskynéo dažnai turėjo reikšmę nusilenkti kam nors, kas turi aukštesnę padėtį.

Apsvarstykime Jėzaus pasakytą palyginimą apie tarną, kuris negalėjo grąžinti didelės pinigų sumos savo šeimininkui. Palyginime pavartota šio graikiško žodžio forma: „Tada parpuolęs tarnas jį [karalių] pagarbino [proskynéo forma] ir tarė: ‛Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu’“ (Mato 18:26, Brb, kursyvas mūsų). Ar tas vyras pasielgė kaip stabmeldys? Visiškai ne! Jis tiesiog atidavė deramą pagarbą  karaliui, savo šeimininkui ir valdovui.

Toks pagarbos reiškimo veiksmas buvo gana įprastas Rytų šalyse bibliniais laikais. Jokūbas pasitikdamas savo brolį Ezavą septynis kartus jam nusilenkė (Pradžios 33:3). Juozapo broliai nusilenkė jam, arba atidavė pagarbą, dėl jo aukštos padėties Egipte (Pradžios 42:6). Atsižvelgdami į visus šiuos faktus, galime geriau suprasti, kas įvyko, kai astrologai rado vaikelį Jėzų, kurį jie suprato esant ‛gimusįjį Žydų karalių’. Šiame pranešime sakoma, jog jie, „parpuolę ant žemės, jį pagarbino [proskynéo]“ (Mato 2:2, 11).

Tampa aišku, kad žodis proskynéo, kai kuriuose vertimuose išverstas „garbinti“, vartojamas kalbant ne tik apie pagarbą, skirtą Jehovai, bet ir kitam asmeniui. Siekiant išvengti nesusipratimų, kai kurie Biblijos vertėjai žodį proskynèo Žydams 1:6 išvertė taip: „tepagerbia jį“ (The Complete Bible in Modern English), „tenusilenkia jam“ (Twentieth Century New Testament) arba „tereiškia jam pagarbą“ (New World Translation).

Jėzus — vertas pagarbos

Ar Jėzus vertas tokios pagarbos? Be jokios abejonės! Apaštalas Paulius savo Laiške žydams aiškina, kad Jėzus „atsisėdo Dievo didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ kaip „visatos paveldėtojas“ (Žydams 1:2-4). Todėl ‛Jėzaus vardui turi priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme’ ir ‛kiekvienas liežuvis turi išpažinti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats Dievo Tėvo šlovei’ (Filipiečiams 2:10, 11; Jr).

Nuostabu, kad Kristus greitai pasinaudos šia aukšta padėtimi ir pasitelks dideles jam pavaldžias jėgas paversti visą žemę rojumi. Vadovaujamas Dievo ir dėl savo išperkamosios aukos jis išgelbės pasaulį iš liūdesio, ligų ir skausmo naudai tų, kurie paklūsta jo teisingam vadovavimui. Argi jis nevertas mūsų pagarbos? Argi neturėtume jam paklusti? (Psalmių 2:12; Izaijo 9:5 [9:6, Brb]; Luko 23:43; Apreiškimas 21:3, 4)

„Dievas, reikalaujantis išimtinio atsidavimo“

Vis dėlto Biblijoje aiškiai nurodoma, kad mūsų garbinimas, tai yra religinis garbinimas ir atsidavimas, turi būti skirtas tik Dievui. Mozė apibūdino jį kaip „Dievą, reikalaujantį išimtinio atsidavimo“. Biblijoje esame skatinami ‛pašlovinti dangaus ir žemės, jūros ir vandens šaltinių Sukūrėją’ (Pakartoto Įstatymo 4:24, NW; Apreiškimas 14:7).

Žinoma, Jėzus užima svarbią vietą tikrajame garbinime; jis yra vertas pagarbos (2 Korintiečiams 1:20, 21; 1 Timotiejui 2:5). Jis — vienintelis kelias, vedantis mus prie Jehovos Dievo (Jono 14:6). Taigi tikrieji krikščionys teisingai elgiasi garbindami tik Visagalį Jehovą Dievą.