Kaip suvaldyti žudiką?

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Kanadoje

JIS sėlina per mišką ir, nekreipdamas dėmesio į jaunuosius, puola senius. Žudikas, palyginus su auka, visai mažytis. Jis vikriai juda ir nesustoja, kol galutinai nesunaikina, ką pradėjęs. Kadangi auka stengiasi atsikratyti neprašyto svečio, prasideda žūtbūtinė kova. Galiausiai laimi užpuolėjas.

Kas šis priešas? Tai mažytis kalnų pušies vabalas (pušinis dendroktonas), kurio gimtinė — Šiaurės Amerikos vakarai. Britų Kolumbijoje (Kanada) jo auka — didinga suktaspyglė pušis.

Beveik 35 procentai miškingų tos provincijos sričių yra apaugusios suktaspyglėmis pušimis — tai tikras rojus šiam cilindriškam tik 3—8 milimetrų dydžio kalnų pušies vabalui. Iš pradžių jis taikosi į nesveikuojančius, persenusius pušynus. Tačiau, kai vabalų padaugėja, šie ima atakuoti sveikus suaugusius medžius. (Žiūrėk rėmelį „Kalnų pušies vabalo gyvenimo ciklas“.) Britų Kolumbijoje paskutiniai šių vabalų antplūdžiai vos per vienerius metus mirčiai pasmerkė 30 milijonų pušų. Apytikriai paskaičiuota, kad viename apniktame medyje prisirenka tiek vabalų, kad paskesniais metais šie sunaikina jau du tokio pat dydžio medžius.

Kalnų pušies vabalas — natūralus ekosistemos komponentas. Žaibo sukeliami gaisrai ir šis vabalas padeda atsinaujinti peraugusiems suktaspyglių pušų miškams. Tačiau žmogus, aptikdamas bei užgesindamas įsiliepsnojusius gaisrus, prisidėjo prie to, kad išliktų dideli suaugusio ir peraugusio stačio miško plotai. Nors tai apsaugo augalijos ir gyvūnijos arealą bei migravimo takus, taip pat miškus, skirtus poilsio bei pramonės tikslams, pasidarė būtina kontroliuoti kalnų pušies vabalą. Kaip šie mažučiai kenkėjai aptinkami tokiose neaprėpiamose platybėse? Ir kas daroma aptikus šiuos vabalus, kad jų niokojančio antplūdžio sukelti padariniai būtų kontroliuojami?

Aptikimas bei stebėjimas

Kad kalnų pušies vabalus būtų įmanoma kontroliuoti, pirmiausiai reikia juos aptikti. Tam tikslui didžiuliai miškai žvalgomi iš oro: ieškoma medžių paraudusiomis viršūnėmis. Tai požymis, kad jie užkrėsti. Žaliame fone tokius medžius pastebėti nesunku. Užkrato židinių vieta bei paraudusių medžių skaičius nustatomas panaudojant visuotinę paieškos sistemą (VPS). Duomenys užfiksuojami ir rūpestingai  saugomi mažame kompiuteryje. Vėliau jie perkeliami į žinybos kompiuterius ir, pasinaudojant veiksminga geografinės informacijos sistema, pernešami į smulkius miškų žemėlapius. Tada kiekvienas užkrato židinys pažymimas atskiru numeriu bei sudaromas sąrašas, kuriame nurodomos tų židinių koordinatės. Tai labai svarbu grupei, pasiųstai patikrinti užkrato mastą vietoje.

Vis dėlto tikrąją grėsmę miškui kelia ne paraudę, bet žali, vabalų apnikti medžiai. Jie paprastai atpažįstami iš dervos latakėlių prie angų, per kurias sulindo vabalai, bei pjuvenų, pribirusių aplink medžio kamieną. Visi užkrėsti medžiai pažymimi plastikinėmis juostelėmis, dažais užrašomas numeris. Užsirašomos pastabos apie teritorijos ypatumus, užpultų medžių skaičių bei kitokia informacija, reikalinga atsakingoms organizacijoms, kad šios nuspręstų, kaip kontroliuoti plintantį užkratą.

Kontrolės metodai

Jei užkrėsta vietovė pakankamai didelė, kad būtų galima iškirsti tą plotą, į pažymėtąją teritoriją siunčiama kita brigada. Kirtimų planas pateikiamas tvirtinti Miškų ministerijai. Be to, miško kirtimo kompanija toje teritorijoje įgaliojama atželdinti mišką bei rūpintis sodinukais tol, kol bus galima juos palikti augti be priežiūros. Taip ne tik gaunama naudingos medienos, bet ir stabdomas užkrato plitimas bei atjauninamas miškas.

Jei kirsti miško nedera, gali būti rekomenduojama gydyti pavienius medžius. Tai daroma įpurškiant pesticidų į užkrėstą medį arba nukertant ir vietoje jį sudeginant. Pastarasis kontrolės metodas, taikomas žiemai baigiantis arba ankstyvą pavasarį, prieš vabalams suaktyvėjant, yra labai veiksmingas, tačiau reikalauja daug darbo. Deilas, tokių užkrato židinių nustatymo bei naikinimo specialistas, žurnalui Atsibuskite! pateikia eilinės darbo dienos aprašymą:

„Pirmiausia tenka manevruoti siaurais didžiulių, sunkiai pakrautų miškavežių pravažinėtais keliukais. Saugumo sumetimais, kad galėtume orientuotis, kas dedasi kelyje, naudojamės radijo ryšiu. Keliui pasibaigus, išsikrauname savo sniegaeigius bei roges ir patraukiame gilyn į mišką. Vežamės kruopščiai  supakuotus VPS įtaisus bei kompasus, juostinius pjūklus, benziną, tepalą, kirvius, radijo imtuvus, sniegbačius bei pirmosios pagalbos priemones. Keletą kilometrų važiuojame per pelkes, iškirstus plotus bei senais, krūmais užžėlusiais keliais. Kai mūsų sniegaeigiai toliau nebepravažiuoja, apsiauname sniegbačius. Su jais, nors ir sunkokai, tačiau galime eiti per sniegą, kurio gylis kai kur siekia 120 centimetrų.

Nelengva eiti per nepažįstamą vietovę ir dar nešti 15 kilogramų reikmenų. Nuo fizinio krūvio širdis ima smarkiai plakti. Kaip džiaugiamės pasiekę vietą! Tačiau dabar prasideda tikrasis darbas. Įgudęs, kvalifikuotas darbininkas meistriškai guldo kenkėjų apniktus medžius. Po to ateina brigada ir supjausto medžius į trumpesnius, patogius deginti rąstus. Kad būtų sunaikintos lervos, reikia visiškai sudeginti žievę. Atėjus pietų metui, 20 laipsnių šaltyje laužas pasidaro ypač vertingas. Mėgaujamės jo šiluma ir atsišildome sušalusius sumuštinius. Paskui vėl metas grįžti prie darbo. Neilgai trukus žiemos dangus ima tamsėti, primindamas, jog laikas keliauti namo.“

Darbas neapgyventose vietovėse

Miško darbininkų veikla reikalauja daug pastangų. Nors šie prityrę žmonės susiduria su sunkumais, juos supanti kūrinija teikia ir malonumų. Tai nuostabūs peizažai bei netikėti susidūrimai su laukiniais gyvūnais. Kai kurie šių susitikimų nepavojingi, tik šiek tiek išgąsdina, jei, pavyzdžiui, jerubė triukšmingai pakyla beveik iš po kojų arba baugšti voveraitė išskuodžia iš savo olos ir bėga aukštyn darbininko kelnių klešne. Tačiau kiti atvejai gali būti pavojingi gyvybei, pavyzdžiui, jei žmogų vejasi grizlis ar juodasis lokys. Paprastai sumanumas bei patirtis sumenkina pavojų, todėl darbininkai gali gėrėtis laukine gamta per daug nesibaimindami.

Brangiems žemės ištekliams tvarkyti taikomos vis pažangesnės technologijos. Daugelis dorų žmonių stengiasi išsaugoti vertingus medžius, kontroliuodami tokius padarus kaip kalnų pušies vabalas. Be abejo, dar daug galima sužinoti apie mūsų nuostabius miškus. Laukiame to laiko, kai galėsime rūpintis jais pagal jų pirminę paskirtį.

[Rėmelis/schema 22 puslapyje]

Kalnų pušies vabalo gyvenimo ciklas

Vidurvasarį subrendusi vabalo patelė prasiskverbia pro suktaspyglės pušies žievę į balaną. Susiporavusi ji padeda maždaug 75 kiaušinėlius. Kartu ji įsineša į balaną melsvąjį grybą. Šis augdamas sulaiko sakus, galinčius pakenkti vabalams. Paskiau iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios maitinasi floema (medžio apytakiniu audiniu). Po keleto savaičių sėkmingo vabalų antpuolio, sutrikdžiusio vandens bei maisto medžiagų cirkuliaciją, užkrėstas medis žūva. Per žiemą iš lervų išsivysto vabalai, kurie vasarą išlenda atakuoti naujų medžių ir kartoti ciklo.

[Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Suaugėlis

Kiaušinėliai

Lerva

Lėliukė

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

Sužalotas medis iš arti

Užkrėsti medžiai

Dervos latakėliai