Religinė nepakanta pagaliau pripažinta

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO BRITANIJOJE

„VYSKUPAI apgailestauja dėl karalienės Marijos ‛baisių nusikaltimų’“, — toks straipsnis buvo išspausdintas laikraščio Catholic Herald 1998 metų gruodžio 11 dienos numeryje. Anglijos bei Velso Romos katalikų vyskupai pripažino, jog „katalikybės vardu buvo daromos baisios piktenybės, pavyzdžiui, Reformacijos Didžiojoje Britanijoje laikais susidorojama su protestantais“. Kas buvo karalienė Marija? Kokios jos padarytos piktenybės paskatino vyskupus tokiam prisipažinimui? Kodėl Anglijos bei Velso vyskupai nusprendė apie tai pareikšti būtent dabar?

Marija Tudor — vienintelė išgyvenusi karaliaus Henriko VIII ir jo pirmosios žmonos Kotrynos Aragonietės atžala — gimė 1516 metais Anglijoje; ten tuo metu buvo įsigalėjusi Romos katalikybė. Marijos motina išauklėjo ją dievobaiminga katalike. Tėvas troško vyriškos lyties įpėdinio, tačiau iš Kotrynos jo nesusilaukė. Popiežiui atsisakius ištuokti jį su Kotryna, Henrikas ėmėsi to reikalo pats, tuo paruošdamas kelią protestantiškajai reformacijai Anglijoje. 1533-iaisiais, likus ketvertui mėnesių iki to laiko, kai Kenterberio arkivyskupas Tomas Kranmeris paskelbė Henriko pirmąją santuoką negaliojančia, Henrikas vedė Aną Bolein.

 Kitais metais maištingasis Henrikas nutraukė visus ryšius su Roma ir tapo Anglikonų bažnyčios galva. Marija, dabar laikoma neteisėta dukra, daugiau niekada nematė savo motinos, nes Kotryna likusius metus buvo priversta praleisti atskirta nuo visuomeninio gyvenimo.

Protestantų nepakanta

Per paskesnius 13 metų tie, kurie atsisakydavo pripažinti Henriką bažnyčios galva arba tebelaikė teisėta popiežiaus valdžią, buvo baudžiami mirtimi. Henrikas mirė 1547 metais ir jo sostas atiteko vieninteliam santuokiniam sūnui, devynmečiam Eduardui; jo motina buvo trečioji iš šešių Henriko žmonų. Eduardas su savo patarėjais stengėsi Anglijoje įtvirtinti protestantizmą. Jie persekiojo Romos katalikus dėl jų religinių įsitikinimų ir iš bažnyčių šalino statulas bei altorius.

Draudimas spausdinti bei skaityti Bibliją anglų kalba netrukus buvo panaikintas, o bažnytinės apeigos, į kurias buvo įtrauktas ir Biblijos skaitymas, — turėjo būti atliekamos nebe lotyniškai, o angliškai. Tačiau 1553-iaisiais 15-metis Eduardas mirė nuo tuberkuliozės. Marija buvo pripažinta teisėta įpėdine ir tapo Anglijos karaliene.

Katalikų nepakanta

Iš pradžių žmonės džiaugsmingai sutiko 37-erių metų Mariją, bet greit ji tapo nepopuliari. Jos valdiniai buvo pripratę prie protestantizmo, tačiau Marija nusprendė atkurti šalyje Romos katalikybę. Neilgai trukus, visi Eduardo išleisti religijos įstatymai buvo panaikinti. Marija tautos vardu paprašė popiežiaus atleidimo. Anglija vėl tapo Romos katalikų šalimi.

Susitaikymas su Roma sukėlė naują protestantų persekiojimų bangą. Į juos buvo žiūrima kaip į piktybinį skaudulį, kurį reikėjo pašalinti, kol nepažeidė viso kūno. Daugelis atsisakiusiųjų pripažinti Romos katalikų bažnyčios mokymus buvo pririšami prie stulpo ir deginami gyvi.

Bausmės eretikams

Marijos valdymo metais pirmasis buvo nužudytas Džonas Rodžersas. Jis sudarė vadinamąją Mato Bibliją, kuri tapo King James Version (Karaliaus Jokūbo vertimo) pagrindu. Už pamokslą, nukreiptą prieš Romos katalikybę ir perspėjantį dėl „pragaištingos popiežiaus valdžios, stabmeldystės bei prietarų“, jis buvo metams įkalintas ir 1555-ųjų vasarį sudegintas už ereziją.

Džonas Huperis, Glosterio bei Vūsterio vyskupas, irgi buvo priskirtas prie eretikų. Jis pareiškė, jog dvasininkai turi teisę tuoktis, o svetimavimo atveju leistinos skyrybos. Be to, jis neigė Kristaus fizinį dalyvavimą mišiose. Huperis buvo sudegintas gyvas; jo kankinanti mirtis truko beveik tris ketvirčius valandos. Kai eilė degti ant laužo atėjo 70-mečiam protestantų skelbėjui Hju Latimeriui, šis drąsino Nikolą Ridlį — reformatorių, irgi pririštą prie stulpo, — tokiais žodžiais: „Būk ramus, pone Ridli, elkis vyriškai. Šiandien, Dievo malone, mes uždegsime Anglijoje žvakes, kurios, tikiuosi, niekuomet neužges.“

Tomas Kranmeris, pirmasis Henriko bei Eduardo valdymo laikotarpio protestantų Kenterberio arkivyskupas, taip pat buvo pasmerktas kaip eretikas. Nors jis išsižadėjo savo protestantiško tikėjimo, tačiau paskutinę akimirką atsivertė: viešai pasmerkė popiežių kaip Kristaus priešą ir įkišo dešinę ranką į ugnį, kad ši degtų pirmiausiai — juk tai ji pasirašė išsižadėjimą.

Nors ne mažiau kaip 800 pasiturinčių protestantų gelbėdamiesi  pabėgo į užsienį, per trejus metus ir devynis mėnesius — iki Marijos mirties — Anglijoje mažiausiai 277 asmenys buvo pririšti prie stulpo ir sudeginti. Daugelis aukų buvo eiliniai žmonės, kurie visiškai susipainiojo, kuo turėtų tikėti. Jaunuoliai vaikystėje girdėjo smerkiant popiežių, o dabar už kalbas prieš jį buvo baudžiami. Kiti ėmėsi patys skaityti Bibliją ir formuoti savo religines pažiūras.

Lėta, kankinanti pririštų prie stulpo deginamų vyrų, moterų bei vaikų mirtis baugino daugelį. Istorikė Karoli Erikson įprastą vaizdą aprašė taip: „Dažniausiai malkos laužui būdavo žalios arba prakurai šlapi, tad ugnis degdavo lėtai. Kad auka ne taip ilgai kankintųsi, prie jos pririšdavo maišelį su paraku, tačiau šis neužsidegdavo arba, užuot užmušęs žmogų, jį tik sužalodavo.“ Aukoms burnų neužkimšdavo, todėl „riksmai bei maldos dažnai būdavo girdimi iki paskutinio jų atodūsio“.

Vis daugiau žmonių ėmė abejoti religija, kurios mokymai buvo brukami per prievartą, deginant prie stulpo pririštas aukas. Užuojauta nelaimingiesiems paskatino poetus kurti dainas apie protestantų kankinius. Džonas Foksas pradėjo rinkti medžiagą savo knygai Book of Martyrs, padariusiai protestantams reformatams beveik tokią pat įtaką kaip Biblija. Daugelis tų, kurie Marijos valdymo pradžioje buvo Romos katalikai, jam baigiantis tapo protestantais.

Marijos palikimas

Tapusi karaliene, Marija pareiškė ištekėsianti už savo pusbrolio Filipo, Ispanijos sosto įpėdinio. Šis karalius buvo svetimtautis bei atsidavęs Romos katalikas, o dauguma anglų to visiškai nepageidavo. Prieš šią santuoką nukreiptas protestantų maištas nepavyko, ir 100-ui sukilėlių buvo įvykdyta mirties bausmė. Filipas susituokė su Marija 1554-ųjų liepos 25-ąją, bet karūnuotas taip niekada ir nebuvo. Tačiau jų bevaikė santuoka atnešė Marijai sielvartą, nes ši troško įpėdinio — Romos kataliko.

Marijos sveikata pašlijo ir po neilgo, vos penkerius metus trukusio viešpatavimo, sulaukusi 42, ji mirė. Ją sugraužė sielvartas. Marija buvo įgrisusi savo vyrui ir nekenčiama daugumos valdinių. Jai mirus, daugelis londoniečių gatvėse surengė pokylius. Užuot atgaivinusi Romos katalikybę, savo fanatizmu ji tik sustiprino protestantizmą. Šios valdovės palikimą apibendrina vardas — „kruvinoji Meri“.

Sąžinė klydo

Kodėl Marija įsakė sudeginti tiek daug žmonių? Ji buvo mokoma, kad eretikai — Dievo išdavikai, ir manė, jog jos pareiga padaryti galą jų įtakai, kol šie neužkrėtė visos tautos. Ji pakluso savo sąžinei, tačiau ignoravo teises kitų žmonių, kuriuos jų sąžinė skatino laikytis kitos krypties.

Tačiau protestantai buvo tokie pat netolerantiški. Valdant Henrikui bei Eduardui, žmonės taip pat buvo deginami už savo religinius įsitikinimus. Protestantiškoji Marijos įpėdinė Elžbieta I Romos katalikybės išpažinimą laikė išdavikišku nusikaltimu, ir jai valdant Anglijoje mirties bausme buvo nuteista daugiau kaip 180 Romos katalikų. Per kitą šimtmetį dėl savo religinių įsitikinimų mirė dar šimtai žmonių.

Kodėl atsiprašoma dabar?

1998-ųjų gruodžio 10-ąją buvo paminėtos Jungtinių Tautų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimo 50-osios metinės. 18-ame jos straipsnyje pripažįstama ‛teisė į minties, sąžinės ir religijos laisvę’, įskaitant žmogaus teisę pakeisti religiją, jos mokyti bei ją išpažinti. Anglijos bei Velso Romos katalikų vyskupai 50-ąsias metines pasirinko kaip „tinkamą progą katalikams šiuo atžvilgiu patikrinti savo sąžinę“ ir pripažinti „baisias piktenybes“, kurios buvo padarytos, ypač Marijos Tudor laikais.

Dabar apgailestaujama dėl beveik prieš 450 metų religinės nepakantos padiktuotų poelgių, bet ar kas nors pasikeitė nuo tų laikų? Žmonės nebedeginami pririšti prie stulpų, tačiau daugelis vadinamųjų krikščionių ir toliau prievartauja bei žudo tuos, kurie išpažįsta kitą religiją. Tokia nepakanta Dievui nepatinka. Iš tiesų Jėzus Kristus — asmuo, kuris tobulai atspindėjo Dievo asmenybę, — pareiškė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

[Iliustracija 12 puslapyje]

Karalienė Marija

[Šaltinio nuoroda]

From the book A Short History of the English People

[Iliustracija 13 puslapyje]

Latimeris bei Ridlis buvo pririšti prie stulpo ir sudeginti

[Šaltinio nuoroda]

From the book Foxe’s Book of Martyrs

[Iliustracija 13 puslapyje]

Kranmeris pirmiausia į ugnį kiša savo dešiniąją ranką

[Šaltinio nuoroda]

From the book The History of England (Vol. 1)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

Rėmelis: 200 Decorative Title-Pages/Alexander Nesbitt/Dover Publications, Inc.