Ar Europa tikrai susivienys?

JEI tau sunku patikėti, kad Europa iš tikrųjų vienijasi, reikia tiktai pervažiuoti kelias jos vidaus sienas. Dabar po Europos Sąjungos (ES) šalis žmonės keliauja laisvai, tad važiuojant per sieną sugaišti beveik nebetenka. Aišku, keliautojai džiaugiasi, bet tai naudinga ne vien jiems. Dabar ES šalių gyventojai gali laisvai mokytis, dirbti ar turėti verslą bet kurioje iš šių šalių. Tai prisideda prie vargingesnių Sąjungos sričių ekonominės pažangos.

Be abejo, galimybė nevaržomai važiuoti per sienas — svarbus poslinkis. Tačiau ar turėtume daryti išvadą, kad Europa jau beveik suvienyta ir visi sunkumai įveikti? Priešingai, kliūtys dar prieš akis, o kai kurios jų tikrai bauginančios. Tačiau, prieš jas aptardami, pakalbėkime apie vieną didžiausių žingsnių, jau žengtų vienybės link. Taip geriau galėsime suprasti, kodėl žmonės puoselėja tiek daug vilčių susivienyti.

Pastangos suvienodinti valiutą

Išlaikyti pasienių punktų veiklą brangu. Muitinių formalumai tarp 15 šalių, ES narių, toms šalims per metus kainuodavo maždaug 12 milijardų eurų. Nenuostabu, kad nauja tvarka prie Europos sienų paspartina ekonomikos vystymąsi. Kai pamąstai apie 370 milijonų ES gyventojų, galinčių laisvai keliauti iš šalies į šalį bendrosios rinkos viduje, aišku, kad tai puikus ekonominis potencialas. Kas padarė tokią pažangą įmanomą?

1992-ųjų vasarį vyriausybių vadovai, pasirašydami Europos Sąjungos, arba Mastrichto, sutartį, žengė svarbų žingsnį susivienijimo link. Ta sutartis padėjo pamatą vieningai Europos rinkai,  centriniam bankui bei bendrai valiutai. Tačiau reikėjo kito žingsnio: pašalinti valiutos kurso svyravimus. Juk rytdienos valiutos kursas gali pasirodyti visiškai nepalankus šios dienos verslo sandoriams.

Ši kliūtis susivienijimo kelyje buvo pašalinta įsteigus Ekonominę ir valiutų sąjungą (EVS) ir įvedus bendrą valiutą — eurą. Dabar nebėra išlaidų, susijusių su valiutos keitimu, tad verslininkams nebereikia imtis priemonių dėl valiutos kurso svyravimų. Dėl to sumažėjo prekybos išlaidos ir prekyba įgavo labiau tarptautinį pobūdį. Galbūt atsiras daugiau darbo vietų bei padidės perkamoji galia, o tai būtų naudinga visiems.

Kitas svarbus žingsnis įtvirtinant bendrą valiutą — Europos centrinio banko įsteigimas 1998-aisiais. Šis nepriklausomas bankas, įsikūręs Vokietijoje, Frankfurto mieste, atsakingas už visų šalių dalyvių valiutą. Jis stengiasi išlaikyti žemą infliacijos lygį vadinamojoje euro zonoje, apimančioje 11 šalių, * bei stabilizuoti kurso svyravimus tarp euro, dolerio bei jenos.

Taigi, sprendžiant pinigų klausimą, buvo žengti svarbūs žingsniai vienybės link. Tačiau piniginiai reikalai rodo ir tai, kad tarp Europos tautų vis dar tebėra visiškas susiskaldymas.

Kiti piniginiai reikalai

Skurdesnės ES valstybės jaučia savas nuoskaudas. Jos mano, kad kitos narės, turtingesnės šalys, nepakankamai dalinasi su jomis savo turtais. Nė viena šalis narė neneigia, kad skurdesnėms Europos partnerėms reikia teikti papildomą finansinę paramą, tačiau turtingesnės šalys mano turinčios svarių priežasčių nuo to susilaikyti.

Pavyzdžiui, Vokietijos entuziazmas finansuoti Europos susivienijimą dabar neabejotinai išblėso, nes padidėjo jos pačios finansinė našta. Vien Rytų Vokietijos susijungimas su Vakarų Vokietija kainavo siaubingai — maždaug šimtą milijardų dolerių per metus. Tai ketvirtadalis nacionalinio biudžeto! Dėl šios įvykių raidos Vokietijos valstybinė skola taip staigiai išaugo,  jog ji turėjo labai stengtis, kad atitiktų EVS nustatytus nario kriterijus.

Naujos narės beldžiasi į ES duris

Bendros valiutos šalininkai viliasi, jog tos ES šalys, kurios dar neįeina į EVS, įveiks savo kliūtis iki 2002-ųjų, kada, kaip manoma, euro monetos bei banknotai pakeis dabartines Europos valiutas. Jei Didžioji Britanija, Danija bei Švedija panorės, ir šių šalių valiuta (svarai bei kronos) bus pakeista į eurus.

Tuo tarpu į ES duris beldžiasi kitos šešios Europos valstybės. Tai Čekija, Estija, Kipras, Lenkija, Slovėnija bei Vengrija. Dar penkios šalys — Bulgarija, Latvija, Lietuva, Rumunija ir Slovakija — laukia savo eilės. Jų įstojimas brangiai kainuos. Apytikriai apskaičiuota, jog nuo 2000-ųjų iki 2006-ųjų metų šioms Rytų Europos šalims ES turės suteikti 80 milijardų eurų pagalbą.

Tačiau būsimoms narėms, norinčioms patenkinti ES keliamus įstojimo reikalavimus, pačioms reikės turėti daugkart didesnių lėšų už tas, kuriomis jas parems ES. Pavyzdžiui, Vengrija savo plentų bei  geležinkelių plėtimui turės išleisti 12 milijardų eurų. Čekijai vien tik vandenvalai reikės 3,4 milijardo eurų, o Lenkijai teks išleisti 3 milijardus eurų, kad sumažintų į orą išmetamos sieros kiekį. Vis dėlto kandidatės tikisi, jog pelnas viršys išlaidas. Visų pirma išaugs jų prekyba su ES šalimis. Tačiau kandidatėms teks kurį laiką palūkėti. Remiantis dabartine viešąja nuomone, naujosios narės turėtų būti priimtos tik tuomet, kai ES susitvarkys savo pačios finansinius reikalus.

Pasipiktinimas, nacionalizmas ir nedarbas

Nepaisant visų pastangų labiau susivienyti, Europos plėtra kelia rūpesčių tiek pačiame regione, tiek už jo ribų. Be to, nemažai nerimaujama dėl to, kaip susitvarkyti su etniniais konfliktais, kad ir susiskaldžiusiuose Balkanuose: iš pradžių su karu Bosnijoje, paskiau su konfliktu Kosove. ES šalys dažnai nesutaria, kaip numalšinti tokius konfliktus Europoje bei kitur. Kadangi ES nėra valstybių federacija ir neturi bendros užsienio politikos, labai dažnai pasireiškia tautiniai interesai. Be abejo, tai didžiulė kliūtis „Jungtinėms Europos Valstijoms“.

Kita skubiai spręstina Europos problema — milžiniškas nedarbas. Darbo neturi vidutiniškai 10 procentų darbingų žmonių. Tai reiškia, jog yra daugiau kaip 16 milijonų bedarbių. Daugumoje šalių jaunimas, kuris sudaro beveik ketvirtadalį ES gyventojų, deda didžiules pastangas susirasti darbo, tačiau nesėkmingai. Nenuostabu, kad daugelis žmonių mano, jog pats didžiausias Europos uždavinys — nugalėti didelio masto nedarbą! Ligi šiol pastangos pertvarkyti darbo rinką pasirodė bevaisės.

Tačiau susivienijimui yra dar didesnė kliūtis.

Kas vadovaus?

Siekiant suvienyti Europą, išlieka didžiausia kliūtis — suverenitetas. Valstybės narės turi susitarti iki kokio laipsnio jos sutinka atsisakyti savo suverenumo. ES siekia sukurti tam tikrą daugiavalstybinio valdymo formą. Kaip pažymima laikraštyje Le Monde, to neįgyvendinus, euro įvedimas bus tiktai „laikina pergalė“. Tačiau kai kurioms narėms nelengva pritarti idėjai atsisakyti valdžios. Pavyzdžiui, vienos ES narės vadovas pareiškė, kad jo šalis „gimusi ne paklusti, o vadovauti tautoms“.

Suprantama, jog mažesnės šalys bijo, kad ilgainiui didesniosios imsis kontrolės ir atsisakys priimti sprendimus, kurie galėtų pakenkti saviems interesams. Pavyzdžiui, mažesnės valstybės nori žinoti, kaip bus išspręstas klausimas dėl įvairių ES institucijų vadovybių išsidėstymo atskirose šalyse. Tai svarbus sprendimas, nes tokios institucijos palaiko tų šalių, kuriose yra įsikūrusios, darbo rinką.

Matant šias bauginančias kliūtis — ekonominę nelygybę, karą, nedarbą bei nacionalizmą — galima greitai nusivilti Europos vienijimosi perspektyva. Tačiau duomenys rodo, jog pasiekta nepaprasta pažanga. Kokia ji bus ateityje, nežinia. Tie, kurie stengiasi suvienyti Europą, iš esmės susiduria su tomis pačiomis problemomis, su kuriomis susiduria visos žmonių vyriausybės.

Ar bus kada nors įmanoma turėti vyriausybę, kuri išspręstų tokias problemas kaip etninė nesantaika, masinis nedarbas, skurdas bei karas? Ar realu galvoti apie pasaulį, kuriame žmonės gyvens tikrai vieningai? Kitame straipsnyje apsvarstysime atsakymą, kuris gali tave nustebinti.

[Išnaša]

[Rėmelis 6 puslapyje]

Štai ir euras!

Nors Europos Sąjungos narių dabartinės nacionalinės monetos bei banknotai nebus panaikinti iki 2002-ųjų, atsiskaitymai negrynais pinigais jau vykdomi eurais. Bankams šis perėjimas prie kitos valiutos — milžiniška užduotis. Tačiau lyginamoji vertė tarp ES šalių nacionalinių valiutų ir euro jau nustatyta. Vertybinių popierių biržose kainos taip pat nurodomos eurais. Daugelis parduotuvių bei gamintojų savo gaminius įkainoja tiek eurais, tiek vietine valiuta.

Tokia prekyba — didžiulis pokytis, ypač daugumai pagyvenusių žmonių, kurie daugiau nebegalės naudotis taip gerai žinoma Vokietijos marke, franku ar lira. Reikia pakeisti netgi kasos aparatus bei automatinius indėlių fiksavimo sąskaitose įrenginius. Kad perėjimas būtų kuo sklandesnis, rengiamos oficialios kampanijos informuoti žmones apie euro pasirodymą bei naudojimąsi juo.

Kad ir kokių esama kliūčių, euras pasirodys netrukus. Jau pradėtos kaldinti monetos bei spausdinami banknotai. Tai milžiniškas darbas. Net tokioje nedidelėje šalyje kaip Nyderlandai, turinčioje maždaug 15 milijonų gyventojų, monetų kaldinimo bei banknotų spausdinimo įrenginiai dirbs ištisus trejus metus, kad iki 2002-ųjų sausio 1-osios būtų pagaminta 2,8 milijardo monetų ir 380 milijonų banknotų. Visus šiuos naujus banknotus sukrovus į šūsnį, ji būtų maždaug 20 kilometrų aukščio!

[Rėmelis 7 puslapyje]

Europos pražūtis?

1999-ųjų pradžioje Europos komisija — Europos Sąjungos vykdomasis organas — vos atlaikė didžiulę nesėkmę. Komisija buvo apkaltinta sukčiavimu, korupcija bei favoritizmu. Buvo sudarytas komitetas kaltinimams tirti, kuris po ilgų, šešias savaites trukusių tyrimų nustatė, jog Europos komisijoje būta sukčiavimo bei neūkiškumo. Tačiau nerasta įrodymų, kad komisijos nariai būtų turėję iš to sau naudos.

1999-ųjų kovą, komitetui paskelbus ataskaitą, visa Europos komisija atsistatydino. Tai neturintis precedento žingsnis. Jis sukėlė grėsmingą ES krizę. Žurnale Time ji pavadinta „Europos pražūtimi“. Tik laikas parodys, koks bus šios krizės poveikis Europos vienijimosi procesui.

[Iliustracija 5 puslapyje]

Pervažiuoti sieną Europoje pasidarė daug paprasčiau

[Iliustracija 7 puslapyje]

1998-aisiais Frankfurte (Vokietija) buvo įsteigtas Europos centrinis bankas