Genetiškai modifikuotas maistas. Ar jis nekenksmingas?

PRIKLAUSOMAI nuo to, kur gyveni, galbūt šiandien per pusryčius, priešpiečius ar pietus valgei kokio nors genetiškai modifikuoto (GM) maisto. Tai galėjo būti kas nors iš bulvių, turinčių vabzdžius atbaidančių medžiagų, arba pomidorai, kurie nuskinti ilgiau išsilaiko. Gali nebūti pažymėta, kad šie maisto produktai ar jų sudėtinės dalys genetiškai pakeistos, ir tavo gomurys vargu ar atskirtų juos nuo natūralių produktų.

Tau skaitant šias eilutes, Argentinoje, Brazilijoje, Jungtinėse Valstijose, Kanadoje, Kinijoje bei Meksikoje kaip tik auga derlius tokių GM augalų kaip sojos pupelės, kukurūzai, rapsai bei bulvės. Vieno pranešimo duomenimis, „1998 metais, siekiant išauginti atsparius herbicidams arba pesticidų pasigaminančius pasėlius, genetiškai buvo modifikuota 25 procentai Jungtinėse Valstijose auginamų kukurūzų, 38 procentai sojos pupelių bei 45 procentai medvilnės.“ Iki 1999 metų pabaigos pasaulyje komerciniais tikslais GM pasėliais buvo užsėta apytikriai 40 milijonų hektarų dirbamos žemės, nors ne visi šie pasėliai maistiniai.

Ar genetiškai modifikuotas maistas nekenksmingas? Ar moksliniai metodai, taikomi išvesti genetiškai modifikuotų pasėlių veisles, kelia kokią nors grėsmę aplinkai? Europoje vis daugiau diskutuojama dėl GM maisto produktų. Vienas protestuotojas iš Anglijos pareiškė: „Mano argumentas prieš genetiškai paveiktus maisto produktus yra tai, kad jie pavojingi, nepageidaujami ir nereikalingi.“

Kaip maisto produktai keičiami genetiškai?

Maisto produktų genetinio modifikavimo mokslas vadinamas maisto biotechnologija. Tai mokslas apie šiuolaikinės genetikos panaudojimą pagerinti maistui auginamus  augalus, gyvūnus bei mikroorganizmus. Žinoma, idėja užsiimti šiais dalykais beveik tokia pat sena kaip ir žemės ūkis. Pirmasis ūkininkas, kuris, užuot leidęs gyvuliams veistis kaip pakliuvo, pagerinti veislei sukergė savo bandos geriausią bulių su geriausia karve, primityviąja prasme pasinaudojo biotechnologija. Pirmasis kepėjas, pavartojęs mielių fermentus iškildinti duonai, pagerinti produktui irgi panaudojo gyvus organizmus. Šie tradiciniai metodai turėjo vieną bendrą bruožą — pakeisti maisto produktams buvo taikomi natūralūs procesai.

Šiuolaikinė biotechnologija sukurti ar modifikuoti produktams irgi pasitelkia gyvus organizmus, tačiau, kitaip nei taikant tradicinius metodus, organizmų genetiką gali paveikti tiesiogiai ir tiksliai. Ji įgalina perkelti genus iš vieno organizmo į kitą, visiškai negiminingą organizmą ir gauti neįtikėtinas kombinacijas, kurių įprastai nepasitaiko. Dabar veislininkai į augalo genomą gali įdiegti kitų organizmų gerąsias savybes, pavyzdžiui, žuvies ištvermingumą šalčiui, virusų atsparumą ligoms, dirvožemio bakterijų atsparumą vabzdžiams.

Sakykime, ūkininkas nenori, kad paruduotų pažeistos bulvės ar sudaužyti obuoliai. Tyrinėtojai atėjo į pagalbą pakeisdami atsakingą už rudavimą geną kitu, neleidžiančiu ruduoti. Arba, tarkim, runkelių augintojas norėtų pasodinti runkelius anksčiau, kad gautų geresnį derlių. Paprastai jis to daryti negali, nes runkeliai šaltu oru sušaltų. Pasitelkus biotechnologiją, į runkelius transplantuojami žuvies, nesunkiai išgyvenančios šaltame vandenyje, genai. Rezultatas — GM runkelis, galintis išlikti 6,5°C temperatūroje — perpus žemesnėje už tą, kurią runkeliai pakelia paprastai.

Tačiau tokios savybės, kurios išgaunamos perkeliant pavienius genus, nėra labai  veiksmingos. Pakeisti sudėtingesnes savybes, tokias kaip augimo tempas ar atsparumas sausrai, visai kas kita. Šiuolaikinis mokslas dar nepajėgia manipuliuoti visomis genų grupėmis. Be to, daugelis genų dar net nėra atrasti.

Ar tai nauja žalioji revoliucija?

Net nedidelės augalų genetinės modifikacijos biotechnologijos šalininkus nuteikia optimistiškai. Pasak jų, GM augalai žada naują žaliąją revoliuciją. Viena biotechnologijos srityje pirmaujanti kompanija teigia, kad genetikos inžinerija — „priemonė, teikianti vilčių aprūpinti didesniu kiekiu maisto“ pasaulio gyventojus, kurių kasdien padaugėja maždaug 230000.

Tokie pasėliai jau padeda sumažinti maisto produktų gamybos kainas. Kai kuriuos maistinius augalus pastiprinus vienu genu, gaminančiu natūralius pesticidus, virš daugybės hektarų pasėlių nebereikia išpurkšti debesų nuodingų chemikalų. Bandomi modifikuoti augalai išaugina didesnį baltymų kiekį turinčias pupas ar grūdus. Skurdesnėms pasaulio dalims tai teiktų nemažą naudą. Tokie ypatingi augalai perduotų savo naujus vertingus genus bei savybes paskesnėms kartoms; skurdžių, gyventojų perteklių turinčių šalių derliai mažo rentabilumo žemėse būtų gausesni.

„Iš tiesų norisi palengvinti tokių šalių žemdirbių dalią, — pasakė vienos iš pagrindinių biotechnologijos firmų prezidentas, — ir mes tai padarysime pasitelkę biotechnologiją molekuliniame bei pavienių genų lygmenyje atlikti tai, ką jie šimtmečiais daro atrinkdami veisles. Mes sukursime geresnius produktus, kurie atitinka ypatingus poreikius, ir darysime tai sparčiau nei kada nors anksčiau.“

Tačiau, žemės ūkio mokslininkų nuomone, skubėjimas taikyti genetikos inžineriją kaip išeitį dėl maisto nepritekliaus smukdo dabartinį pasėlių tyrinėjimą. Nors mažiau įspūdingas, šis tyrinėjimas veiksmingesnis ir taip pat naudingas vargingesnėms pasaulio dalims. „Mes neturėtume būti verčiami imtis šios nepatikrintos technologijos, kai yra daug veiksmingesnių maisto produktų problemų sprendimo būdų“, — sako kovos su pasėlių ligomis specialistas Hansas Herenas.

Etikos klausimai

Be galimų padarinių visuomenės sveikatai bei aplinkai, kai kas mano, jog dėl augalų bei kitų gyvų organizmų genetikos modifikavimo iškyla moralės ir etikos klausimų. Mokslininkas bei aktyvistas Duglas Paras pareiškė: „Žmogus, planetai valdyti panaudodamas genetikos inžineriją, peržengia svarbią ribą — keičia pačią gyvybės prigimtį.“ Džeremis Rifkinas, knygos The Biotech Century autorius, pareiškė: „Peržengęs biologines ribas, visas rūšis pradedi vertinti kaip paprasčiausią genetikos informaciją, kuria galima manipuliuoti. Tai leidžia visiškai naujai suvokti ne tiktai savo santykį su gamta, bet ir tai, kaip ja naudojamės.“ Todėl jis klausė: „Ar gyvybė turi tikrą ar tik vartojamąją vertę? Kokia mūsų prievolė ateities kartoms? Kokią atsakomybę jaučiame už gyvas būtybes, kurios egzistuoja greta mūsų?“

Kiti, tarp jų Anglijos princas Čarlsas, įrodinėja, jog, perkeldami genus į visiškai negiminingos rūšies organizmus, „kėsinamės į sritį, kuri priklauso vien tik Dievui“. Tie, kurie tyrinėja Bibliją, tvirtai tiki, jog Dievas ‛yra gyvenimo šaltinis’ (Psalmių 36:10 [36:9, Brb]). Tačiau nėra aiškių įrodymų, kad Dievas nepritaria atrankiniam gyvūnų bei augalų veisimui — tam, kas padeda mūsų planetai išlaikyti milijardus joje gyvenančių žmonių. Tik laikas parodys, ar šiuolaikinė biotechnologija pakenks žmonėms bei aplinkai. Jei biotechnologija iš tiesų braunasi į „Dievui priklausančią sritį“, mylėdamas žmoniją bei ja rūpindamasis, Dievas gali užkirsti tam kelią.

[Rėmelis 26 puslapyje]

Kokie pavojai galimi?

Biotechnologija vystosi taip sparčiai, kad žengti su ja nesuspėja nei įstatymas, nei kontrolės institucijos. Mokslinis tyrinėjimas vargu ar gali užkirsti kelią nenumatytiems padariniams. Vis daugiau kritikų perspėja dėl nelauktų pasekmių — nuo pasaulio ūkininkų ekonominio žlugimo iki aplinkos žalojimo bei pavojaus žmonių sveikatai. Tyrinėtojai perspėja, jog nėra atlikta ilgų ir nuodugnių bandymų, kuriais būtų patvirtinta, kad genetiškai modifikuoto (GM) maisto produktai nekenksmingi. Jie nurodo kai kuriuos galimus pavojus.

● Alerginė reakcija. Pavyzdžiui, jei grūduose atsiras genas, gaminantis baltymus, sukeliančius alerginę reakciją, gali kilti didelis pavojus žmonėms, alergiškiems kai kuriems maisto produktams. Nors maisto produktų kontrolės institucijos reikalauja kompanijų pranešti, ar modifikuotuose maisto produktuose esama alergiją sukeliančių baltymų, kai kurie tyrinėtojai baiminasi, jog gali pasitaikyti neatpažintų alergenų.

● Padidėjęs toksiškumas. Kai kurie specialistai mano, jog genetinė modifikacija gali nelauktai pakeisti natūralius augalo toksinus. Genui veikiant augalą, be norimo efekto, gali pradėti gamintis ir natūralūs toksinai.

● Atsparumas antibiotikams. Norėdami nustatyti, ar genetiškai modifikuojant augalus pasirinktas genas buvo įterptas sėkmingai, mokslininkai naudoja vadinamuosius paženklintus genus. Kadangi dauguma šių genų sukelia pasipriešinimą antibiotikams, kritikai baiminasi, jog gali padidėti atsparumas antibiotikams. Tačiau kiti mokslininkai tvirtina, kad tokie paženklinti genai prieš juos panaudojant yra genetiškai pakeisti, — taigi pavojaus nėra.

● Ypatingų piktžolių paplitimas. Labiausiai bijoma, kad auginant modifikuotus augalus įterptieji genai per sėklas bei žiedadulkes pateks į giminingas piktžoles, iš kurių išsivystys ypatingos piktžolės, atsparios herbicidams.

● Žala kitiems organizmams. 1999-ųjų gegužę tyrinėtojai iš Kornelio universiteto pranešė, jog drugio monarcho vikšrai, maitinęsi lapais, ant kurių buvo GM augalų žiedadulkių, susirgo ir išgaišo. Nors kai kas abejoja šio tyrimo pagrįstumu, tačiau vis tiek yra priežasčių nerimauti, kad gali būti pakenkta kitoms nenumatytoms rūšims.

● Nepavojingų pesticidų neveiksmingumas. Tarp itin sėkmingai genetiškai modifikuotų augalų yra tokių, kurie turi geną, gaminantį vabzdžiams kenkėjams nuodingus baltymus. Tačiau biologai perspėja, kad šio geno gaminami toksinai padės kenkėjams įgyti atsparumą ir pesticidai pasidarys neveiksmingi.