Kam reikia suvienyti Europą?

ĮRAŠO KALBA

Kam reikia suvienyti Europą?

IŠŠOVĖ šampano kamščiai. Fejerverkai nušvietė padangę. Kas per proga? Naujas tūkstantmetis? Ne, šis įvykis, be abejo, daug reikšmingesnis už paprasčiausią skaitmenų pasikeitimą pasaulio kalendoriuose. Tai 1999-ųjų sausio 1-oji. Tą dieną oficialiai buvo paleista į apyvartą nauja, bendra Europos Sąjungos (ES) valiuta — euras.

Dauguma europiečių bendros valiutos įvedimą vertina kaip ilgai lauktą istorinį žingsnį į Europos vienybę. Olandijos laikraštis De Telegraaf entuziastingai sveikino euro pasirodymą kaip „Europos susivienijimo kulminaciją“. Iš tiesų po dešimtmečius trukusių svajonių, diplomatijos bei vilkinimo Europos vienybė atrodo labiau pasiekiama negu kada nors anksčiau.

Tiesa, žmonės, gyvenantys ne Europoje, galbūt stebisi, dėl ko visas šis triukšmas. Gali atrodyti, jog jų kasdieniame gyvenime euro atsiradimas bei pastangos suvienyti Europą nedaug ką tereiškia. Tačiau Europos susivienijimas būtų vienas didžiausių ekonominių blokų pasaulyje. Taigi, kur žmogus begyventų, ignoruoti susivienijusią Europą būtų sunku.

Pavyzdžiui, JAV valstybės sekretoriaus padėjėjas Markas Grosmanas Šiaurės Amerikos klausytojams neseniai kalbėjo: „Mūsų gerovė priklauso nuo Europos.“ Kodėl? Tarp jo nurodytų priežasčių buvo ir ta, kad „Jungtinėse Valstijose kas 12-tas įmonės darbininkas dirba vienoje iš 4000 verslovių, kurių savininkai — europiečiai“. Taip pat buvo paminėta, jog Europos naujoji valiuta gali turėti įtakos importuojamų prekių kainoms — ir net hipotekos dydžiui — šalyse toli nuo Europos.

Besivystančios šalys iš to gali turėti naudos. Kaip? Vieno mokslinio tyrimo ataskaitoje pažymima: „Įvairių Europos valiutų pakeitimas euru supaprastins besivystančių šalių komercinius santykius su ES.“ Be to, kai kas prognozuoja, jog užsiimti komercine veikla Europoje bus naudinga Japonijos bei JAV firmoms. Įsigalėjus eurui, tarp Europos šalių nebebus valiutos kurso svyravimų. Imtis komercinės veiklos Europoje pasidarys labiau ekonomiška.

Jei rengiesi keliauti po Europą, taip pat gali pajusti naudą iš Europos vienybės. Netrukus įvairiose Europos šalyse galėsi pirkti prekes bei mokėti už patarnavimus viena valiuta — euru, — kurio vertė beveik tokia pati kaip JAV dolerio. Baigsis turistus gluminusio žongliravimo guldenais, frankais, liromis, Vokietijos markėmis bei kišeniniais kalkuliatoriais laikai.

Tačiau Europos siekis tapti vieningu kontinentu teikia kai ką dar patrauklesnio — viltį. Tik pamąstyk: prieš kelis dešimtmečius Europa buvo apimta karo. Tuo požiūriu Europos vienijimasis — nepaprastas reiškinys. Visame pasaulyje žmonės jam skiria ypatingą dėmesį.

Daugelis svarsto, ar po viso to vieningo pasaulio viltis gali būti reali. Iš tiesų — tai viliojanti perspektyva! Ar Europos žingsniai susivienijimo link yra žingsniai link viso pasaulio vienybės? Prieš atsakydami į šį klausimą, turime realistiškai pažvelgti į Europos siekius susivienyti. Kokias kliūtis dar reikia pašalinti kelyje į vienybę?

[Rėmelis/schema 4 puslapyje]

KAIP EUROPA VIENIJASI?

Europos vienybės idėja apskritai nėra nauja. Šiokia tokia vienybė egzistavo Romos imperijos laikais, vėliau — valdant Karoliui Didžiajam bei Napoleonui I. Tada vienybės pamatas buvo prievarta bei užkariavimas. Tačiau po II pasaulinio karo kai kurios karo nusiaubtos šalys jautė poreikį susivienyti bendradarbiavimo pagrindu. Šios šalys tikėjosi, kad toks bendradarbiavimas padės joms ne tik atkurti ekonomiką, bet ir išvengti karo. Štai kai kurie istoriniai žingsniai, vedę prie dabartinės padėties:

• 1948 Šimtai Europos politinių vadovų susirenka į Hagą (Nyderlandai) ir prisiekia: „Mes niekada nebekariausime tarpusavyje.“

• 1950 Prancūzija pradeda bendradarbiauti su Vokietija. Tikslas — apginti savo anglies bei plieno pramonės šakas. Prie jų prisijungia daugiau šalių ir taip susikuria Europos anglių ir plieno bendrija (ECSC), pradėjusi funkcionuoti 1952 metais. Ją sudaro Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija bei Vakarų Vokietija.

• 1957 ECSC šešetas sukuria kitas dvi organizacijas: Europos Ekonominę Bendriją (EEB) ir Europos atominės energijos bendriją („Euratomą“).

• 1967 EEB susijungia su ECSC bei „Euratomu“ ir sudaro Europos Bendriją (EB).

• 1973 Į EB priimama Airija, Danija bei Jungtinė Karalystė.

• 1981 Prie EB prisijungia Graikija.

• 1986 Prie EB prisijungia Ispanija bei Portugalija.

• 1990 EB plečiasi. Vakarų Vokietijai susijungus su Rytų Vokietija, pastaroji priimama į organizaciją.

• 1993 EB narių siekis tvirčiau susivienyti ekonomiškai bei politiškai paskatina sukurti Europos Sąjungą (ES).

• 2000 Europos Sąjungą sudaro 15 narių: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Graikija, Ispanija, Italija, Jungtinė Karalystė, Liuksemburgas, Nyderlandai, Portugalija, Prancūzija, Suomija, Švedija, Vokietija.

[Iliustracija 3 puslapyje]

Euras pakeis daugumą Europos valiutų

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]

ATSIBUSKITE!