TV žinios. Ar tai tikrai žinios?

Išanalizavusi 102-iejų vietinių TV kanalų žinių laidų turinį bei pateikimo būdą 52-iejuose Jungtinių Valstijų didmiesčiuose, žiniasklaidos stebėtojų grupė nustatė, jog žinioms tenka tiktai 41,3 procento tų laidų laiko. Kam skiriamas likęs žinių laidų laikas?

Vidutiniškai 30,4 procento šio laiko užima komercinė reklama. Kai kurios stotys jai skyrė netgi daugiau laiko negu žinioms. Be to, susumavus atliktų tyrimų rezultatus, ataskaitoje sakoma, jog žinių laidos dažnai užpildomos pliauškalais. * „Pliauškalams“ priskiriami „diktorių pokalbiai, viešinimas, būsimų reportažų anonsai, bulvarinės naujienos, arba įvairios paikystės, bei žinutės apie įžymius asmenis“. Štai keli tokių tuščių pranešimų pavyzdžiai: „Prastų tenorų konkursas“, „Komentatorius imasi ‛stulbinančio, neįtikėtino, pritrenkiančio’ pasivažinėjimo estakadiniu geležinkeliu“ bei „Vis daugiau žmonių perka sumuštinius prekybos centruose“.

Kokių tikrų žinių pranešama tose laidose? TV žiniose dominuoja pasakojimai apie nusikaltimus: jie užima 26,9 procento laiko. „Kuriant vietinės TV žinių laidas, akivaizdžiai vadovaujamasi principu ‛Jei buvo kraujo, verta rodyti’. Per keletą pastarųjų metų galbūt sumažėjo nusikaltimų JAV, bet tik ne vietinės televizijos žinių laidose.“ Kodėl? Pasak tyrimo atlikėjų, „nusikalstami įvykiai stulbina ir patraukia žmonių dėmesį“.

Antroji vieta tenka nelaimėms: gaisrams, automobilių avarijoms, potvyniams bei sprogimams (12,2 procento žinių). Toliau eina sporto apžvalga (11,4 procento), žinios apie sveikatą (10,1 procento), vyriausybę (8,7 procento) bei ekonomiką (8,5 procento). Tokios temos kaip švietimas, gamta, menas bei mokslas didelio dėmesio nesusilaukia (nuo 1,3 iki 3,6 procento). Kita vertus, apie 10 procentų viso žinių laiko užima pranešimai apie orus. „Apie orus mėgsta kalbėti visi, tad TV žinios nėra išimtis, — aiškina tyrinėtojai ir priduria: — kad ir koks būtų oras — geras ar blogas, karštas ar šaltas, drėgnas ar sausas — vis tiek per TV žinias galima plačiai apie tai kalbėti.“

Optimistiškai nuteikia ataskaitos teiginys, kad vis daugiau žurnalistų bei žiūrovų suvokia, jog reikia pokyčių. Tačiau tame moksliniame darbe pripažįstama, kad ką nors pakeisti ne taip lengva, nes „rinkos poveikis bei gobšumas visuomet pakiša koją žurnalistikos kokybei“.

[Išnaša]