Kaip mes vėl subūrėme šeimą

Papasakojo Larsas ir Judita Vestergardai

JŲ NAMAS, apsuptas puikaus sodo, stovi ramiame Danijos kaimelyje. Įėjęs vidun pamatysi ant sienos kabančią sveikų besišypsančių šeimos atžalų nuotrauką.

Tėvas Larsas yra Jehovos liudytojų susirinkimo vyresnysis. Jo žmona Judita tarnauja pioniere (visalaike evangeliste). Nors dabar jie laiminga pora, taip buvo ne visada. Larsas ir Judita patyrė daug sunkumų ir kartėlio, dėl kurių jie net buvo išsiskyrę. Dabar jų šeima vėl vieninga. Kodėl? Jie patys pasakoja, kaip viskas buvo.

Larsas ir Judita neatsisako kalbėti apie buvusias savo santuokos problemas ir kaip jie vėl susiėjo. Jie mano, kad jų patirtis galėtų padėti kitiems.

Puiki pradžia

Larsas: 1973-iųjų balandį, tik susituokę, mes jautėmės tokie laimingi. Visas gyvenimas mums atrodė daug žadantis. Mes nepažinome nei Biblijos, nei Jehovos liudytojų, bet buvome įsitikinę, kad pasaulį būtų galima padaryti daug geresnį, jei tik visi žmonės pakankamai stengtųsi. Aktyviai dalyvavome politikoje. Mūsų laimę didino vis gausėjanti šeimyna — gimė trys sveiki ir linksmi berniukai: Martinas, Tomas ir Jonas.

Judita: Aš ėjau atsakingas pareigas valstybinėje įstaigoje. Be to, buvau įsitraukusi į politinę bei profsąjungų veiklą. Pamažu kopiau karjeros laiptais.

Larsas: Aš dirbau didelėje profesinėje sąjungoje ir turėjau svarbias pareigas. Mums abiem tikrai puikiai sekėsi ir mūsų gyvenimo netemdė joks debesėlis.

Susvetimėjimas

Larsas: Tačiau abu tiek buvome užsiėmę savo veikla, kad laiko vienas kitam rasdavome vis mažiau. Nors priklausėme tai pačiai partijai, dirbome skirtingose jos sferose. Trimis mūsų berniukais rūpinosi auklė arba atiduodavome juos į kokią nors vaikų priežiūros įstaigą. Kadangi abu tesirūpinome savo reikalais, mūsų šeimos gyvenimas pakriko. O jeigu atsitikdavo taip, kad abiem tekdavo likti namuose, dažnai įsiplieksdavo karšti ginčai. Tada aš pradėjau gerti, alkoholis man buvo kaip raminamieji.

Judita: Žinoma, mes vis dar mylėjome vienas kitą ir vaikus, bet mūsų meilė niekada nebuvo reikiamai puoselėjama; rodės, ji blėso. Mūsų tarpusavio santykiai visai pašlijo ir dėl to kentėjo vaikai.

 Larsas: Iš paskutiniųjų stengdamasis sugrąžinti laimę į savo šeimos gyvenimą, nusprendžiau išeiti iš darbo. 1985-aisiais mes persikėlėme iš miesto į kaimą, kur gyvename dabar. Viskas pakrypo gerąja linkme, bet neilgam. Mudu su žmona ir toliau labiau rūpinomės kiekvienas savo reikalais. Galiausiai 1989-ųjų vasarį, po 16 bendro gyvenimo metų, išsiskyrėme. Šeima iširo.

Judita: Skaudu buvo suvokti, kad šeima išdraskyta ir kaip dėl to kenčia vaikai. Mes taip pykomės, kad net negalėjome susitarti dėl bendros berniukų globos, todėl teismas visus juos paskyrė globoti man.

Larsas: Mes su Judita dar kažkaip nevykusiai mėginome lipinti yrančią šeimą. Mes net meldėme Dievo pagalbos. Tačiau tiek mažai apie jį težinojome.

Judita: Meldėmės, bet atrodė, kad Dievas negirdėjo. Laimei, dabar įsitikinome, jog jis išklauso maldas.

Larsas: Mes nesupratome, kad turime dėti pastangas patys pasikeisti. Taigi skyrybos tapo liūdna realybe.

Netikėtas posūkis Larso gyvenime

Larsas: Kai aš jau gyvenau vienas, įvykiai pakrypo visiškai netikėtai. Sykį paėmiau du Jehovos liudytojų pasiūlytus žurnalus. Anksčiau net negalvodamas būčiau pavaręs šalin tuos žmones. Bet skaitydamas žurnalus pamačiau, kad liudytojai tiki ir Dievą, ir Jėzų Kristų. Tai buvo didelė staigmena. Nė nemaniau juos esant krikščionis.

Maždaug tuo metu aš persikėliau gyventi pas vieną naujai pažįstamą moterį. Pasirodė, jog anksčiau ji buvo buvusi Jehovos liudytoja. Kai ėmiau jos klausinėti, ji parodė man Biblijoje, kad Jehova yra Dievo vardas. Vadinasi, „Jehovos liudytojai“ reiškia „Dievo liudytojai“!

Ta moteris pasirūpino, kad galėčiau išklausyti viešąją kalbą Jehovos liudytojų Asamblėjų salėje. Tai, ką pamačiau ten, iš tikrųjų mane sudomino. Apsilankiau vietinėje Karalystės salėje, nes norėjau sužinoti daugiau; pradėjau studijuoti Bibliją. Nereikėjo daug laiko suvokti, jog einu neteisingu keliu. Išsikrausčiau iš tos moters namų į savo gimtąjį miestą ir apsigyvenau vienas. Kiek padvejojęs susisiekiau su vietiniais Jehovos liudytojais ir tęsiau Biblijos studijas.

Vis dar turėjau abejonių. Ar Jehovos liudytojai tikrai yra Dievo tauta? O visa tai, ko mokiausi vaikystėje? Kadangi buvau auklėtas kaip septintosios dienos adventistas, susisiekiau su adventistų dvasininku. Jis sutiko studijuoti su manimi kiekvieną trečiadienį, tuo tarpu Jehovos liudytojai — pirmadienį. Iš šių abiejų grupių aš norėjau aiškių atsakymų į keturis man svarbiausius klausimus: Kristaus sugrįžimas, prikėlimas, Trejybės doktrina ir kaip turi būti organizuojami susirinkimai. Tereikėjo kelių mėnesių mano abejonėms išsklaidyti. Tik Jehovos liudytojų požiūris šiais keturiais — ir kitais —  klausimais visiškai rėmėsi Biblija. Todėl aš ėmiau dalyvauti visoje susirinkimo veikloje ir greitai pasiaukojau Jehovai. 1990-ųjų gegužę pasikrikštijau.

O Judita?

Judita: Praūžus mūsų skyrybų audrai, vėl ėmiau vaikščioti į bažnyčią. Man labai nepatiko, kai sužinojau Larsą tapus Jehovos liudytoju. Mūsų jauniausias sūnus, dešimtmetis Jonas, kartais lankydavosi pas tėvą, bet aš griežtai uždraudžiau Larsui vestis jį į sueigas. Larsas kreipėsi į valdžios atstovus, bet jie palaikė mano pusę.

Sutikau kitą vyrą. Be to, dar labiau pasinėriau į politiką ir įvairią visuomeninę veiklą. Tad jeigu dabar kas nors būtų kalbėjęs man apie galimybę atkurti ankstesnę šeimą, tai būtų atrodę tiesiog neįmanoma.

Ieškodama, kaip prikibti prie Jehovos liudytojų, nuėjau pas savo parapijos dvasininką; šis iškart prisipažino nieko nežinąs apie liudytojus ir neturįs apie juos jokios literatūros. Visa, ką jis galėjo pasakyti man, tai laikytis nuo jų atokiau. Tai, žinoma, nepakeitė mano neigiamo požiūrio į Jehovos liudytojus. Bet netrukus buvau priversta susitikti su jais pačiu netikėčiausiu būdu.

Mano brolis, gyvenantis Švedijoje, tapo Jehovos liudytoju ir pakvietė dalyvauti jo vestuvėse Karalystės salėje! Šitas įvykis iš esmės pakeitė mano požiūrį į Jehovos liudytojus. Mano nuostabai, jie pasirodė esą visai ne nuobodūs žmonės, kaip visuomet maniau. Jie buvo malonūs bei džiugūs ir turėjo puikų humoro jausmą.

Tuo tarpu mano buvęs vyras Larsas visiškai pasikeitė. Jis tapo atsakingesnis, skirdavo laiko vaikams, buvo malonus ir susitvardąs, be to, nebegirtavo, kaip kad girtaudavo anksčiau. Jis tapo tikrai patrauklia asmenybe: būtent tokiu, kokį visada norėjau jį matyti. Į neviltį vedė mintis, kad aš nebesu jo žmona ir galbūt vieną dieną jis ves kitą moterį!

Tada ėmiausi subtilios „atakos“. Kartą, kai Jonas buvo su tėčiu, sumaniau su savo dviem sesėmis nukeliauti pas Joną ir Larsą ta dingstimi, kad tetoms pasitaikė galimybė pamatyti sūnėną. Mes susitikome atrakcionų parke. Kol tetos buvo su berniuku, mudu su Larsu prisėdome ant suolelio.

Nustebau, kai man vos prašnekus apie mūsų ateitį, Larsas išsitraukė iš kišenės knygą. Ji vadinosi „Padaryk savo šeimos gyvenimą laimingą“. * Jis padavė man tą knygą ir pasiūlė paskaityti skyrius apie vyro ir žmonos vaidmenis šeimoje. Ypač pabrėžė, kad atkreipčiau dėmesį į pacituotas Rašto eilutes.

Kai mudu stojomės eiti, aš norėjau paimti jo ranką, bet jis švelniai atstūmė. Larsas neketino atkurti mūsų santuokos nežinodamas, koks mano požiūris į jo naująjį tikėjimą. Tai truputėlį mane įžeidė, bet paskui aš supratau, kad jo protingas elgesys man pačiai išeitų į naudą, jeigu vėl susituoktume.

Visa tai paskatino mane daugiau pasidomėti Jehovos liudytojais. Kitą dieną susisiekiau su moterimi, kurią žinojau esant liudytoją, ir mes susitarėme, kad ji ir jos vyras suteiks man daugiau informacijos apie savo religiją. Jie iš Biblijos atsakė į daugybę mano klausimų. Aš pamačiau, jog tai, ko moko Jehovos liudytojai, yra visiškai paremta Biblija. Po truputį įsitikinau, kad čia yra tiesa.

 Per tą laiką išėjau iš evangelikų liuteronų bažnyčios ir nutraukiau savo politinę veiklą. Net mečiau rūkyti. Tai buvo visų sunkiausia. Mano Biblijos studijos prasidėjo 1990-ųjų rugpjūtį, o 1991-ųjų balandį aš pasikrikštijau kaip Jehovos liudytoja.

Antros vestuvės

Judita: Dabar abu buvome krikštyti liudytojai. Nors ir skirtingais keliais ėjome, bet abu studijavome Bibliją. Puikių jos mokymų paveikti, pasikeitėme. Mes vis dar rūpėjome vienas kitam, gal net daugiau nei kada nors anksčiau. Dabar vėl galėjome susituokti — taip ir padarėme. Mes davėme santuokos priesaiką antrąkart, bet šįsyk Jehovos liudytojų Karalystės salėje.

Larsas: Tai, kas rodėsi neįmanoma, įvyko — mūsų šeima vėl buvo kartu. Kokia laimė!

Judita: Tuoktuvėse dalyvavo mūsų sūnūs, giminaičiai ir daugybė naujų bei senų draugų. Tai buvo nuostabu. Keletas svečių pažinojo mus dar mums esant ankstesnėje santuokoje. Jiems buvo malonu matyti mus kartu ir jie buvo nustebinti tikro džiaugsmo, vyraujančio tarp Jehovos liudytojų.

Vaikai

Larsas: Po krikšto mes patyrėme tikrą džiaugsmą matydami, kaip du mūsų sūnūs pasiaukojo Jehovai.

Judita: Jonas brangina Biblijos tiesą nuo tada, kai tik susipažino su ja dar būdamas berniukas, kada lankydavosi pas tėtį. Jam tebuvo dešimt metų, kai jis pasakė man norįs gyventi su tėčiu, nes, kaip jis paaiškino, „tėvelis laikosi Biblijos“. Būdamas 14-os Jonas pasikrikštijo. Jis baigė mokslus ir dabar yra visalaikis tarnas.

Larsas: Vyriausiajam sūnui Martinui dabar 27-eri. Pasikeitimai mūsų gyvenime privertė jį susimąstyti. Jis išėjo iš namų ir apsigyveno kitoje šalies dalyje. Prieš dvejus metus jis pradėjo studijuoti Bibliją su vietiniu Jehovos liudytojų susirinkimu. Jau po penkių mėnesių jis buvo pasiruošęs krikštytis. Kaip krikščionis jis turi puikių ateities planų.

Vidurinysis mūsų sūnus Tomas nėra Jehovos liudytojas. Žinoma, mes vis tiek jį mylime ir puikiai sutariame. Jis džiaugiasi tais pasikeitimais, kurie įvyko mūsų šeimos gyvenime. Visi sutinkame, kad vėl suburti šeimą mums padėjo Biblijos principai, kuriuos mes, tėvai, sužinojome. Kokia palaima, kad dabar dažnai galime susirinkti po vienu stogu — visi trys sūnūs ir abu tėvai — kartu!

Mūsų gyvenimas šiandien

Larsas: Mes nesakome, kad tapome tobuli, bet kai ko išmokome. Supratome, kad meilė ir abipusė pagarba yra laimingos santuokos raktas. Dabar mūsų santuokos pagrindas visiškai kitoks nei anksčiau. Mudu pripažįstame ne savo pačių, bet aukštesnę valdžią, nes suvokiame gyveną Jehovai. Mes su Judita tikrai jaučiamės vieningi ir su pasitikėjimu žiūrime į ateitį.

Judita: Turbūt mes esame gyvas įrodymas, kad Jehova yra geriausias santuokos ir šeimos patarėjas.

[Išnaša]

[Iliustracija 20 puslapyje]

Larsas ir Judita per savo pirmąsias vestuves 1973-iaisiais

[Iliustracija 21 puslapyje]

Trys berniukai neteko savo vieningos šeimos ir vėl ją atgavo

[Iliustracija 23 puslapyje]

Larsas ir Judita šiandien. Laikydamiesi Biblijos principų, jie vėl gyvena kartu