Kas tos dėmelės prieš akis?

Turbūt esi jas matęs — mažas, pilkas dėmeles, pasirodančias ir praplaukiančias tiesiog prieš akis. Jas gali pastebėti skaitydamas, žiūrėdamas į šviesią sieną ar giedrą dangų.

JEI kada esi bandęs sutelkti dėmesį į vieną iš šių dėmelių, žinai, jog tai neįmanoma. Su mažiausiu akių krustelėjimu jos tuoj pat prapuola. Net jei tavo žvilgsnis ir pagauna vieną iš jų, vis tiek negali nustatyti, kas tai.

Tad kas yra tos dėmelės? Kur jos: akies obuolio paviršiuje ar viduje? Mirktelėk nepajudindamas akių. Jei dėmelės sprunka šalin ar pranyksta, jos yra išorėje, ir tai jau ne šio straipsnio tema.

Tačiau jei vaizdas beveik ar visai nepakito, jos — viduje ir plaukioja stiklakūnio skystyje, kuriuo užpildyta tavo akies obuolio ertmė. Kadangi šios dėmelės yra už akies lęšio, jos matomos neaiškiai. Stiklakūnis yra drebučių pavidalo masė, ne ką tirštesnė už vandenį, todėl kai stengiesi įžiūrėti tik vieną dėmelę, jos visos plaukioja ir šokinėja. Iš to ir kilo jų medicininis pavadinimas muscae volitantes — „skraidančiosios muselės“.

Iš kur jos atsiranda?

Tad iš kur šios dėmelės atsiranda? Kai kurios jų — pėdsakai proceso, kuris vyko dar tau negimus. Vaisiaus vystymosi pradžioje jo akies viduje yra gana daug skaidulų. Iki kūdikiui gimstant šios skaidulos bei kitos ląstelės pasikeičia ir suformuoja stiklakūnį. Tačiau kai kurios ląstelės bei skaidulų dalelės gali likti laisvai plūduriuoti. Be to, dar yra kanalas, jungiantis regos nervą su lęšiuku; dar negimusio kūdikio lęšiukas maitinamas per arteriją, einančią tuo kanalu. Paprastai iki kūdikiui gimstant ta arterija sunyksta ir yra absorbuojama, tačiau gali likti mažų jos dalelyčių.

Dėmelės atsiranda ir iš kitur. Net ir suaugusių žmonių stiklakūnis ne visas yra drebučių pavidalo. Jį dengia gležna skaidri plėvė, prigludusi prie tinklainės — ekrano iš šviesai jautraus audinio, kuriuo išklota didžioji dalis akies vidaus; tinklainėje fiksuojama visa, ką tu matai. Stiklakūnio plėvė jungiasi su tinklainės priekiniu kraštu. Smulkutės jungties skaidulėlės pasklinda po visą stiklakūnio skystį.

Mums senstant, šios skaidulėlės pradeda trauktis. Dėl to kai kurios jų nutrūksta. Be to, stiklakūnis vis skystėja, todėl nutrūkusios skaidulos gali laisviau plaukioti jame. Pats stiklakūnis irgi šiek tiek traukiasi, po truputį atsiskiria nuo tinklainės, ir galbūt lieka pavienių ląstelių. Todėl, metams bėgant, tu matysi vis daugiau „skraidančiųjų muselių“, besisukiojančių tavo regėjimo lauke.

 Dar vienas šių mažų plūduriuotojų šaltinis gali būti tinklainės kraujagyslės. Nuo smūgio į galvą ar pernelyg stipraus akies obuolio paspaudimo iš smulkučio kapiliaro gali ištrykšti raudonųjų kraujo kūnelių. Jie yra lipnūs, todėl linkę spiestis į krūvą ar susijungti į grandinę. Atskiros ląstelės ar jų grupės gali patekti į stiklakūnį, o, atsidūrusios netoli tinklainės, jos gali būti matomos. Kūnas absorbuoja raudonuosius kraujo kūnelius, todėl ilgainiui jie pranyksta. Tai nėra tos pačios „muselės“, nes jų atsiradimo priežastis — nedidelė trauma.

Ar „skraidančiosios muselės“ rodo, jog kažkas negerai? Dažniausiai — ne. Jas mato žmonės — ir net jauni, — kurių regėjimas normalus, ir palaipsniui įpranta nekreipti į jas dėmesio. Tačiau tam tikri požymiai gali reikšti, jog iškilo grėsmė.

Kai gresia pavojus

Jei staiga pastebi daug daugiau dėmelių, nekaip jų buvo anksčiau, tai gali reikšti, kad darosi kažkas nenormalaus, ypač tada, jei savo akies obuolyje matai šviesos blyksnelius. Šis reiškinys kyla iš tinklainės, kur šviesa pavirsta nerviniais impulsais. Paprastai skraidančių dėmelių lietus ir šviesos blyksniai pasirodo, kai atšoka tinklainė. Kaip tai įvyksta?

Tinklainė yra panašaus storio ir gležnumo kaip drėgna popierinė servetėlė. Jos šviesai jautrus sluoksnis yra prisitvirtinęs prie vidinio sluoksnio ir stiklakūnio tik priekiniu kraštu ir ties regos nervu; silpnesnis saitas yra ties geltonosios  dėmės duobute. Tinklainę dar palaiko stiklakūnis. Akis yra tokia elastinga, kad dažniausiai net nuo smūgio tinklainė nepraplyšta ir neatsiskiria nuo savo pagrindo.

Tačiau kartais smūgis gali pakenkti: susilpninti tinklainę kurioje nors vietoje ar padaryti nedidelį plyšelį arba kiaurymę. Tokia kiaurymė gali atsirasti ir nuo stiklakūnio, prisitvirtinusio prie tinklainės. Staigus judesys ar smūgis, — ir stiklakūnis trukteli tinklainę, padarydamas nedidelę kiaurymę. Tada skystis gali tekėti iš stiklakūnio ertmės, patekti už tinklainės ir pakelti ją nuo pagrindo. Šis pažeidimas priverčia šviesai jautrias nervų ląsteles siųsti signalus ir taip susidaro blyksniai.

Kartais atšokus tinklainei prasideda silpnesnis ar stipresnis kraujavimas, nes vidinis tinklainės sluoksnis išraizgytas kraujagyslių. Kraujo ląstelės prasiveržia į stiklakūnio skystį ir žmogus mato judančių dėmelių srautą. Neilgai trukus regėjimo laukas apsiblausia.

Todėl pastebėjęs, kad padaugėjo dėmelių, ypač jei jas lydi blyksniai, nedelsdamas kreipkis į oftalmologą ar į ligoninę! Galbūt atšoko tinklainė. Atitaisyti stipriai atšokusios tinklainės gali būti neįmanoma.

O gal matai dėmeles prieš akis jau daug metų, tačiau blyksnių nebūna? Tikriausiai jaudintis nėra reikalo. Tas dėmeles mato beveik visi žmonės. Jei nekreipsi į jas dėmesio ir tiesiog užsiimsi savo reikalais, jos nepranyks, tačiau smegenys išmoks nepastebėti drumsčių. Faktas, kad dėmelės gali egzistuoti nė kiek nekenkdamos regėjimui, liudija apie išmoningą akies sandarą ir smegenų sugebėjimą prisitaikyti.

Tačiau kad žmogus, kuriam rodosi dėmelės, būtų tikras, jog nereikia jaudintis, jis turėtų pasitikrinti pas oftalmologą ar specialistą, parenkantį akinius.

[Rėmelis/iliustracija 25 puslapyje]

Šiuolaikinio refrakcinio koregavimo ištakos

Jei tu nešioji gydytojo prirašytus akinius ar kontaktinius lęšius, turi būti dėkingas „skraidančiosioms muselėms“. Noras sužinoti apie jas paskatino garsų XIX amžiaus olandų gydytoją Fransą Kornelį Dondersą pradėti tyrinėti akies fiziologiją bei patologiją. Jis ne tik sužinojo kai kurias „muselių“ atsiradimo priežastis, bet ir nustatė, kad toliaregystė priklauso nuo akies obuolio sutrumpėjimo, o astigmatizmas — yda, dėl kurios neryškiai matomas vaizdas, — atsiranda dėl netolygaus akies ragenos ar lęšiuko gaubtumo. Jo tyrinėjimai paspartino šiuolaikinių akinių atsiradimą.

[Iliustracija]

Dondersas

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy National Library of Medicine

[Schema 24 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Atšokusi tinklainė

Raudonieji kraujo kūneliai

Plyšys tinklainėje

Stiklakūnio plėvė

Lęšiukas

Vyzdys

Rainelė

Krumplynas

Stiklakūnis

Kraujagyslės

Regos nervas jungiasi su smegenimis