Mažytė sala — didelė pamoka

RAPANUJIS — plikas, be jokio medelio 170 kvadratinių kilometrų vulkaninės kilmės sausumos lopinėlis — nuošaliausia apgyventos žemės vieta visame pasaulyje. * Iš dalies dėl čia esančių akmeninių statulų, vadinamų moai, dabar visa sala laikoma istoriniu paminklu. Šios statulos — kadaise klestėjusios civilizacijos palikimas.

Ištašytos iš vulkaninių uolų, kai kurios moai užkastos taip giliai, kad kyšo tik jų milžiniškos galvos. Kai kurių virš žemės išlindęs liemuo, o dar kitos puikuojasi „šukuosena“ iš akmens, vadinama pukao. Bet dauguma statulų guli neužbaigtos karjeruose arba išmėtytos palei senovinius kelius, tarsi darbininkai būtų tik ką metę savo įrankius ir palikę darbą. Stovi statulos arba pavieniui, arba eilėmis iki 15 vienetų — visos nugaromis į jūrą. Suprantama, moai nuo seno stebina lankytojus.

Pastaraisiais metais mokslas pradeda ne tik suprasti moai paslaptį, bet ir įminti mįslę, kodėl žlugo jas sukūrusi, kadaise klestėjusi civilizacija. Reikšminga tai, kad atskleidžiami faktai turi daugiau negu tik istorinę vertę. Kaip rašoma enciklopedijoje Encyclopædia Britannica, jie pateikia „svarbią pamoką šiuolaikiniam pasauliui“.

Tai pamoka apie žemės, o ypač jos resursų, panaudojimą. Žinoma, žemė kur kas sudėtingesnė ir biologiškai įvairiapusiškesnė už vieną mažytę salelę, bet tai nereiškia, kad galime ignoruoti Rapanujo pamoką. Tad apžvelkime pagrindinius Rapanujo istorijos tarpsnius. Pasakojimą pradėsime maždaug nuo 400 m. e. m., kai okeaninėmis kanojomis į salą atplaukė ir joje įsikūrė pirmosios šeimos. Tada vieninteliai stebėtojai buvo šimtai viršuje ratus sukančių jūros paukščių.

Rojaus sala

Sala negalėjo pasigirti didele augmenijos įvairove, bet, be krūmokšnių, paparčių ir žolės, joje dar buvo gausu palmių, triskiaučių tiumfečių, vadinamų hauhau, bei toromirinės soforos medžių giraičių. Šioje nuošalioje vietovėje veisėsi mažiausiai šešių rūšių sausumos paukščiai, tarp jų pelėdos, garniai, ilgasnapės vištelės bei papūgos. Be to, pasak žurnalo Discover, Rapanujyje „perėjo daugiau jūrinių paukščių nei kurioje kitoje Polinezijos, o gal ir viso Ramiojo vandenyno saloje“.

Galbūt kolonistai į salą atsigabeno vištų bei valgomųjų žiurkių, laikomų delikatesu. Be to, jie atsivežė valgomųjų kolokasijų, batatų, bananų bei cukranendrių. Dirvožemis buvo geras, tad netrukus žmonės pradėjo valyti miško plotus ir sodinti kultūrinius augalus. Daugėjant gyventojų, tas procesas intensyvėjo. Tačiau Rapanujo teritorija nedidelė. Nors sala ir buvo miškinga, medžių skaičius vis dėlto buvo ribotas.

Rapanujo istorija

Beveik visos žinios apie Rapanujo istoriją gautos iš trijų šaltinių: žiedadulkių tyrinėjimo, archeologijos bei paleontologijos. Žiedadulkių pavyzdžiai tyrimams imami iš vandens telkinių bei pelkių nuosėdų. Jie atskleidžia, kokie augalai čia augo per daugelį šimtmečių. Kuo gilesniame nuosėdų klode  žiedadulkės yra, tuo ankstesnį laikotarpį jos mena.

Archeologų bei paleontologų tyrinėjimo objektai yra tokie dalykai kaip būstai, rykai, moai bei maistui vartotų gyvūnų liekanos. Kadangi dokumentai, rasti Rapanujyje, parašyti hieroglifais ir juos iššifruoti sunku, datos iki tol, kol europiečiai užmezgė ryšius su sala, yra apytikslės ir daugelio prielaidų negalima įrodyti. Be to, toliau išvardyti atskiri periodai negali būti griežtai įsprausti į nurodytų laikotarpių rėmus. Ryškiu šriftu užrašytos datos reiškia mūsų eros metus.

400 m. Atvyksta ir apsigyvena nuo 20 iki 50 polineziečių. Jie tikriausiai atplaukia 15 ar daugiau metrų ilgio sudvejintomis kanojomis. Kiekviena jų gali išlaikyti daugiau kaip 8000 kilogramų krovinį.

800 m. Medžių žiedadulkių kiekis nuosėdose mažėja. Tai reiškia, kad iškertama vis daugiau miškų. Žolių žiedadulkių daugėja, nes kai kurie iškirsti plotai apauga žole.

900—1300 m. Delfinų kaulai sudaro maždaug trečdalį per šį laikotarpį maistui sugautų gyvūnų kaulų. Delfinams iš atviros jūros pargabenti salos gyventojai naudojo didžiules kanojas, išskobtas iš augalotų palmių kamienų. Iš medžių buvo daroma ir įranga, kuria buvo gabenami bei statomi moai. Šių statinių šiuo laikotarpiu sparčiai daugėja. Dėl besiplečiančio žemės ūkio bei malkų poreikio miškai ir toliau pamažu naikinami.

1200—1500 m. Statulų kūrimas klesti. Rapanujo gyventojai skiria didžiulius išteklius moai bei apeiginių pakylų, ant kurių šios stovi, statybai. Archeologė Džo Ana van Tilburg rašo: „Rapanujo visuomenės struktūra neabejotinai skatino dirbti vis daugiau bei didesnių statulų.“ Ji priduria, kad „maždaug per 800—1300 metų buvo pristatyta apytikriai 1000 statulų..., — maždaug po vieną 7—9 žmonėms, kai saloje gyventojų buvo daugiausia“.

Nors moai teko kažkoks vaidmuo laidojimo bei su žemės ūkiu susijusiose apeigose, tačiau, atrodo, jos nebuvo garbinamos. Galbūt šios statulos buvo laikomos dvasių buveinėmis. Atrodo, kad jos taip pat buvo statytojų galios, visuomeninės padėties bei genealogijos simboliai.

1400—1600 m. Gyventojų skaičius pasiekia 7000—9000. Išnyksta paskutiniai miško lopinėliai — iš dalies dėl to, kad nebelieka vietinių paukščių, kurie apdulkindavo medžius  ir išbarstydavo sėklas. „Visi be išimties vietiniai sausumos paukščiai išnyko“, — sakoma žurnale Discover. Prie miškų nykimo prisidėjo ir žiurkės: pasirodo, jos ėsdavo palmių riešutus.

Netrunka išplisti erozija, nusenka upeliai ir ima stigti vandens. Iškasenos rodo, kad apie 1500-uosius delfinų į salą nebeatgabenama, — greičiausiai dėl to, kad nebeužtenka didelių medžių pasidaryti okeaninėms kanojoms. Dabar ištrūkti iš salos nebelieka jokios galimybės. Kadangi žmonėms ima stigti maisto, gaudomi jūriniai paukščiai. Suvalgoma daug vištų.

1600—1722 m. Nelikus medžių intensyviau panaudojama žemė, o nualintas dirvožemis tampa nederlingas. Prasideda visuotinis badas. Rapanujis pasidalija į dvi priešiškas stovyklas. Pasirodo pirmieji socialinės suirutės požymiai, galbūt net kanibalizmas. Tai karių klestėjimo metas. Saugumo sumetimais žmonės ima gyventi urvuose. Apie 1700-uosius gyventojų skaičius sumažėja maždaug iki 2000.

1722 m. Olandų tyrinėtojas Jokūbas Rogevenas pirmasis iš europiečių atranda šią salą. Tai įvyksta per Velykas, todėl tyrinėtojas pavadina ją Velykų sala. Jis užrašo savo pirmą įspūdį: „Nuniokota [Velykų sala] atrodė neapsakomai skurdžiai ir nykiai.“

1770 m. Maždaug šiuo laiku išlikusios besivaržančios tarpusavyje Rapanujo gyventojų gentys pradėjo vartyti viena kitos statulas. 1774-aisiais į salą atvykęs britų tyrinėtojas kapitonas Džeimsas Kukas mato daugybę išvartytų statulų.

1804—1863 m. Didėja sąlytis su civilizuotu pasauliu. Pasekmės pražūtingos: užklumpa ligos ir įsigali vergovė, jau paplitusi Ramiojo vandenyno salose. Tradicinė Rapanujo kultūra išnyksta.

1864 m. Dabar visos moai išvartytos, daugeliui specialiai nukirstos galvos.

1872 m. Saloje belieka 111 čiabuvių.

1888-aisiais Rapanujis tapo Čilės provincija. Dabar Rapanujyje yra maždaug 2100 mišrių gyventojų. Čilė visą salą pripažino istoriniu paminklu. Siekiant išsaugoti Rapanujo unikalumą bei istoriją, daugelis statulų restauruojamos.

Pamoka dabarčiai

Kodėl rapanujiečiai nesuprato, kas jų laukia, ir nebandė išvengti katastrofos? Štai įvairių tyrinėtojų komentarai tuo klausimu.

„Miškas... neišnyko tiesiog per vieną dieną — jis nyko lėtai, dešimtmečiais. ... Dėl statulų dirbėjų, biurokratų bei vadų savanaudiškų interesų nebuvo kreipiama dėmesio į jokį salos gyventoją, bandžiusį perspėti apie laipsniško miškų naikinimo pavojų“ (Discover).

„Kaina, kurią jie sumokėjo už pasirinktą būdą įgyvendinti savo dvasines bei politines idėjas, buvo salos pasaulis, iš kurio buvusios natūralios gamtos teliko šešėlis“ (Easter Island —Archaeology, Ecology, and Culture).

„Tai, kas atsitiko Rapanujo salai, rodo, kad nekontroliuojamas vystymasis bei noras manipuliuoti aplinka iki kritinio taško charakteringas ne tik pramoniniam pasauliui; tai būdinga žmogaus prigimčiai“ (National Geographic).

Kadangi vadinamoji žmogaus prigimtis nepasikeitė, kokių padarinių laukti dabar? Kaip bus, jei žmonija ir toliau primeta žemei — mūsų salai erdvėje — ekologinę pusiausvyrą griaunantį gyvenimo būdą? Pasak vieno rašytojo, lyginant su Rapanuju, mes turime vieną didelį pranašumą — perspėjamus pavyzdžius, „kitų žlugusių visuomenių istorijas“.

Vis dėlto galima paklausti: ‛Ar žmonija kreipia dėmesį į šias istorijas?’ Masinis miškų naikinimas ir nesiliaujantis nerimą keliantis  gyvūnų nykimas žemėje rodo, kad ne. Linda Kebner knygoje Zoo Book rašo: „Vienos, dviejų ar penkiasdešimties rūšių išnykimas padarys tokį poveikį, kokio net negalime numatyti. Pokyčiai dėl išnykimo įvyksta anksčiau, negu mes suvokiame jų padarinius.“

Vandalas, imantis po vieną kniedę iš lėktuvo, nežino, dėl kurios kniedės lėktuvas suduš, tačiau išėmus tą lemtingąją lėktuvo likimas nuspręstas, nors per patį artimiausią skrydį jis gali ir nesudužti. Panašiai ir žmonės nesiliauja šalinę žemės gyvąsias „kniedes“ — po daugiau kaip 20000 rūšių per metus! Kas žino, nuo kurio momento padėtis nebepataisoma? Ir ar toks išankstinis žinojimas tikrai turėtų įtakos žmonių elgsenai?

Knygoje Easter Island—Earth Island yra toks reikšmingas komentaras: „Žmogus, kirtęs paskutinį medį [Rapanujyje], matė, kad tai — paskutinis medis. Bet jis (arba ji) vis tiek jį kirto.“

„Mes turime pakeisti savo religiją“

„Jei kas ir teikia kokią nors viltį, — priduria Easter Island—Earth Island, — tai tik supratimas, kad mes turime pakeisti savo religiją. Mūsų dabartiniai dievai: ekonomikos vystymasis, mokslas bei technika, nuolatos augantis pragyvenimo lygis bei konkurencijos veiksmingumas — dievybės, kurias laikome visagalėmis, — yra kaip tos milžiniškos statulos ant Velykų salos pakylų. Kiekvienas kaimas rungtyniavo su kaimynais, kad pastatytų didžiausią statulą. ... Reikėjo vis daugiau ir daugiau didžiulių..., tačiau betikslių pastangų iškalti, nugabenti bei pastatyti.“

Kartą vienas išmintingas asmuo pasakė: „Ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori“ (Jeremijo 10:23, Brb). Mūsų Kūrėjas vienintelis gali parodyti mums, kaip ‛kreipti savo žingsnius’. Be to, tik jis vienas gali išgelbėti mus iš tos apgailėtinos padėties. Tai padaryti jis ir žada savo Žodyje, Biblijoje, — knygoje, kurioje taip pat užrašyta daugybė teigiamų bei neigiamų seniau gyvenusių civilizacijų pavyzdžių. Ši knyga iš tiesų gali būti ‛šviesa mūsų takui’ šiais niūriais laikais (Psalmių 119:105).

Galiausiai šis takas nuves nuolankius žmones į taikos bei gausybės rojų — naująjį pasaulį, kuriame bus ir tas mažytis lopinėlis Ramiojo vandenyno pietuose, vadinamas Rapanuju (2 Petro 3:13).

[Išnaša]

[Žemėlapis 23 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Velykų sala

[Šaltinio nuoroda]

Mountain High Maps® Copyright © 1997 Digital Wisdom, Inc.

[Iliustracija 23 puslapyje]

„Buvo iškalta apytikriai 1000 statulų“

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Visa žemė, įskaitant tolimas salas, taps rojumi