Manipuliavimas informacija

„Gudria ir atkaklia propaganda žmonėms net dangų galima pavaizduoti kaip pragarą, o baisiausią gyvenimą — kaip rojų“ (ADOLFAS HITLERIS, MEIN KAMPF).

PLĖTOJANTIS žiniasklaidos priemonėms, — kai prie spaudos prisidėjo telefonas, radijas, televizija ir internetas, — labai padaugėjo įtaigios informacijos. Žiniasklaidos revoliucija sukėlė informacijos perteklių: žmones pasiekia daugybė pranešimų iš įvairiausių šaltinių. Dėl tokio spaudimo jie priima žinias daug greičiau ir visai nesusimąstydami — tai yra nieko nesvarstydami ir neanalizuodami.

Suktam propagandininkui toks žmonių požiūris — kai atsisakoma logiško mąstymo — patinka. Todėl propaganda ir apeliuoja į žmonių jausmus, sukelia baimę, užliūliuoja dviprasmiškomis kalbomis, pamina logikos dėsnius. Istorija patvirtina, kad tokia taktika būna net labai veiksminga.

Propagandos istorija

Šiandien žodis „propaganda“ yra įgijęs neigiamą prasmę, nurodančią nesąžiningą taktiką, tačiau iš pradžių jo reikšmė buvo visiškai kitokia. Žodis „propaganda“, regis, kilo iš vienos Romos katalikų kardinolų grupės lotyniško pavadinimo — Congregatio de Propaganda Fide (Tikėjimo propagandos kongregacija). Šį komitetą, sutrumpintai vadinamą Propaganda, 1622 metais įkūrė popiežius Grigalius XV misionieriams vadovauti. Ilgainiui „propaganda“ imta vadinti bet kokias pastangas skleisti tikėjimą.

Tačiau pati propagandos sąvoka atsirado ne XVII amžiuje. Jau senovės laikais žmonės naudojosi visais įmanomais būdais skleisti ideologijas, kelti reputaciją bei stiprinti valdžią. Pavyzdžiui, menas yra propagandos priemonė jau nuo Egipto faraonų laikų. Tie valdovai statydinosi piramides siekdami sukurti galios ir ilgaamžiškumo įvaizdį. Taip pat ir romėnų architektūra buvo skirta politiniam tikslui  — šlovinti valstybę. Žodis „propaganda“ neigiamą reikšmę įgavo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai vyriausybės ėmė atidžiai kontroliuoti žiniasklaidos priemonių pateikiamą informaciją apie karą. Per Antrąjį pasaulinį karą Adolfas Hitleris ir Jozefas Gebelsas pasirodė esą tikri propagandos meistrai.

Po Antrojo pasaulinio karo propaganda tapo pagrindiniu nacionalinės politikos instrumentu. Tiek Vakarų, tiek Rytų blokas atkakliai siekė kiekvienas savo pusėn patraukti kuo daugiau neutralių žmonių. Kiekvienas šalies gyvenimo ar politikos aspektas buvo panaudojamas propagandiniams tikslams. Pastaraisiais metais vis subtilesni propagandos metodai pasireiškia per rinkimų kampanijas bei tabako reklamą. Siekiant klaidingai įteigti, kad rūkyti patrauklu, sveika ir visai nekenksminga, pasitelkiami įvairūs „specialistai“ bei kiti vadovaujantys asmenys.

 Melas, melas!

Be abejo, dažniausia propagandininkų taktika yra grynas melas. Pavyzdžiui, pamąstyk, kokį melą 1543 metais Martynas Liuteris parašė apie Europoje gyvenančius žydus: „Jie užnuodija šulinius, žudo žmones, grobia vaikus... Jie yra nuodingos, nuožmios, kerštingos, suktos gyvatės, samdyti žudikai bei velnio vaikai, kurie gelia ir žaloja.“ Ką daryti jis ragino vadinamuosius krikščionis? „Deginkite jų sinagogas ir mokyklas... Taip pat naikinkite jų namus.“

Tą epochą tyrinėjęs valdymo ir visuomenės mokslų profesorius sako: „Iš esmės antisemitizmą sukėlė ne žydų veiksmai, todėl jis neturi nieko bendra su priešininkų žiniomis apie žydų būdą.“ Profesorius dar priduria: „Žydai simbolizavo visa, kas bloga, todėl kaltė už visokias gamtines ar socialines nelaimes krisdavo ant jų.“

Apibendrintas vertinimas

Kita sėkminga propagandos taktika — apibendrintas vertinimas. Apibendrinimais mėginama nuslėpti svarbius svarstomo dalyko faktus ir neretai siekiama pažeminti visą žmonių grupę. Pavyzdžiui, frazė „čigonai [arba imigrantai] yra vagys“ dažnai girdima kai kuriose Europos valstybėse. Bet ar tai tiesa?

Apžvalgininkas Richardas Someritis sako, jog toks požiūris vienoje šalyje sukėlė „ksenofobiją bei rasinę neapykantą“. Tačiau paaiškėjo, kad atvykėliai šioje šalyje nusikalstama veikla užsiima ne daugiau nei vietiniai gyventojai. Pavyzdžiui, Someritis teigia, kad, tyrimų duomenimis, Graikijoje „96 iš 100 nusikaltimų padaro [graikai]“. „Nusikaltimų priežastys yra ekonominės ir socialinės, o ne ‛rasinės’“, — pareiškia jis. Apžvalgininkas kaltina žiniasklaidą, kad ši, tendencingai nušviesdama nusikaltimų kroniką, „nuolat kursto ksenofobiją ir rasizmą“.

Įžeidžiantys epitetai

Kai kurie užsipuola žmones, nepritariančius jų nuomonei, ir pasirenka taikiniu jų charakterį ar motyvus, o ne sutelkia dėmesį į faktus. Prie asmens, asmenų grupės ar idėjos klijuojama neigiama, lengvai įsimenama etiketė ir tikimasi, jog ji prilips ilgam. Ir jei žmonės net nesusimąstydami atmeta tą asmenį arba idėją dėl šios neigiamos etiketės, vadinasi, tokia strategija buvo veiksminga.

Pavyzdžiui, pastaraisiais metais per daugelį Europos bei kitų pasaulio šalių nuvilnijo didžiulė nepakantos sektoms banga. Ši tendencija sužadino emocijas, sukūrė priešo įvaizdį ir dar labiau pakurstė priešiškumą religinėms mažumoms. Dažnai žodis „sekta“ skamba kaip prakeiksmas. „‛Sekta’ yra žodžio ‛eretikas’ pakaitalas, — 1993 metais rašė vokiečių profesorius Martynas Krylė, — o eretikas šių laikų Vokietijoje, kaip ir senovėje, [yra pasmerktas sunaikinti] — jei ne ant laužo, ... tai bent sugriaunant reputaciją, atskiriant nuo visuomenės ar sugniuždant ekonomiškai.“

Propagandos tyrimų institutas teigia, kad „menkinantys epitetai suvaidino didžiulį vaidmenį tiek pasaulio istorijoje, tiek mūsų kaip individų vystymesi. Jie sugriaudavo reputacijas, ... dėl jų [žmonės] atsidurdavo kalėjimuose; jie taip įsiutindavo asmenis, jog šie būdavo pasirengę stoti mūšin ir nužudyti savo artimą“.

Žaidžiama žmonių jausmais

Kai kalbama apie tikrus kaltinimus ar teiginio logiškumą, jausmai, rodos, yra nereikšmingi, tačiau įtikinėjant jie vaidina lemiamą vaidmenį. Emocijas sužadina patyrę žurnalistai, kurie taip meistriškai manipuliuoja jausmais, kaip virtuozas groja pianinu.

 Pavyzdžiui, baimė yra toks jausmas, kuris gali užtemdyti protą. Tad ja naudojamasi kaip ir, pavyzdžiui, pavydu. 1999 m. vasario 15 d. Kanados laikraštyje The Globe and Mail buvo išspausdintas toks pranešimas iš Maskvos: „Kai praėjusią savaitę Maskvoje nusižudė trys mergaitės, Rusijos žiniasklaida iškart pareiškė, kad jos buvusios fanatiškos Jehovos liudytojų sekėjos.“ Atkreipk dėmesį į žodį „fanatiškos“. Savaime suprantama, žmonės bijos fanatiškos religinės organizacijos, neva privedančios jaunuolius prie savižudybės. Ar iš tiesų tos nelaimingos mergaitės buvo kaip nors susijusios su Jehovos liudytojais?

Toliau Globe rašoma: „Vėliau policija pripažino, jog mergaitės neturėjo nieko bendra su [Jehovos liudytojais], tačiau ligi to laiko vienas Maskvos televizijos kanalas pateikė naują kaltinimą. Žiūrovams buvo pasakyta, kad nacistinėje Vokietijoje Jehovos liudytojai bendradarbiavo su Adolfu Hitleriu, nors istoriniai įrodymai liudija, jog tūkstančiai jų žuvo nacių mirties stovyklose.“ Suklaidintos ir tikriausiai įbaugintos visuomenės sąmonėje Jehovos liudytojai asocijavosi su savižudžių sekta arba nacių kolaborantais!

Neapykanta yra kitas stiprus jausmas, tapęs propagandininkų įrankiu. Kalba su potekste ypač efektyviai ją sužadina. Atrodo, niekad neišseks kandūs žodžiai, kurstantys neapykantą tam tikroms rasinėms, etninėms ar religinėms grupėms.

Kai kurie propagandininkai taiko į žmonių savigarbą. Apeliavimą į savigarbą dažnai galima pastebėti tokiose frazėse: „Bet kuris išsilavinęs žmogus žino, kad...“ arba „Toks išsilavinęs asmuo kaip jūs negalėtų nesuprasti, jog...“ Šie posakiai sukelia baimę pasirodyti kvailiu. Įtikinėjimo meistrai tai gerai žino.

Šūkiai ir simboliai

Šūkiai yra migloti teiginiai, kuriais paprastai išreiškiamas koks nors požiūris arba tikslai. Dėl jų neapibrėžtumo su jais lengva sutikti.

Pavyzdžiui, tautinės krizės ar karo dienomis demagogai gali naudoti tokius šūkius: „Mana šalis visuomet brangi — teisi ar neteisi“, „Tėvynė, religija, šeima“, „Laisvė arba gyvybė“. Bet ar dauguma žmonių analizuoja tikrąsias krizės ar karo priežastis? O gal jie paprasčiausiai viskuo patiki?

Rašydamas apie Pirmąjį pasaulinį karą, Vinstonas Čerčilis pareiškė: „Tereikia ženklo ir ta daugybė taikingų valstiečių bei darbininkų virsta galinga minia, kurioje vienas kitą sudraskytų į gabalus.“ Dar jis pridėjo, kad dauguma žmonių net nesusimąstę darė viską, kas buvo liepta.

Žiniai perduoti propagandininkas naudoja nemažai simbolių ir ženklų, pavyzdžiui, 21 šautuvų salvę, karišką saliutą ir vėliavą. Taip pat pasinaudojama meile tėvams. Taigi tokia simbolika kaip tėvynė, gimtinė arba motina bažnyčia, yra galingas ginklas gudraus įtikinėtojo rankose.

Iš tiesų klastingas propagandos menas gali paralyžiuoti mąstyseną, aptemdyti sveiką nuovoką ir priversti asmenį paklusti minios instinktams. Kaip tu galėtum nuo to apsisaugoti?

[Anotacija 8 puslapyje]

Klastingas propagandos menas gali paralyžiuoti mąstyseną ir aptemdyti sveiką nuovoką

 [Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

AR JEHOVOS LIUDYTOJŲ VEIKLA PROPAGANDINĖ?

Vieni priešininkai kaltindavo Jehovos liudytojus, kad šie skleidžia sionizmą. Kiti tvirtindavo, jog liudytojai propaguoja komunizmą. Tebėra žmonių, kaltinančių juos „amerikietiško imperializmo“ idėjų bei interesų skleidimu. Be to, kai kurie teigia, neva liudytojai yra tvarką griaunantys anarchistai, siekiantys pakeisti socialinę, ekonominę, politinę ir teisinę sistemą. Akivaizdu, šie prieštaringi kaltinimai negali būti visi teisingi.

Tiksliau pasakius, nė vienas šių kaltinimų Jehovos liudytojams netinka. Jie skelbia ištikimai laikydamiesi Jėzaus Kristaus paliepimo savo mokiniams: „Jūs... tapsite mano liudytojais... lig pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbai 1:8). Skelbdami jie visą dėmesį sutelkia tik į gerąją naujieną apie dangiškąją Karalystę — Dievo priemonę atkurti taiką visame pasaulyje (Mato 6:10; 24:14).

Jehovos liudytojus stebintys žmonės nerado jokio įrodymo, jog ši krikščionių bendruomenė griauna kokios nors šalies tvarką.

Daugelis žurnalistų, teisėjų ir kitų asmenų kalba apie Jehovos liudytojų veiklos naudą bendruomenei, kurioje jie gyvena. Apsvarstykime keletą pavyzdžių. Apsilankiusi Jehovos liudytojų kongrese, viena reporterė iš pietų Europos pareiškė: „Jų šeimos tvirtos, jie mokomi mylėti ir gyventi pagal sąžinę bei nekenkti kitiems.“

Kitas žurnalistas, anksčiau neigiamai atsiliepęs apie liudytojus, rašė: „Jų gyvenimas pavyzdingas. Jie nelaužo moralės ir teisingumo normų.“ Vienas politologas išsakė panašią mintį: „Su kitais žmonėmis jie elgiasi labai maloniai, meilingai ir švelniai.“

Jehovos liudytojai moko, kad paklusti valdžiai teisinga. Kaip įstatymams klusnūs piliečiai, jie laikosi Biblijos normų: dorumo, teisingumo ir švaros. Liudytojai savo šeimose diegia aukštas moralės normas ir padeda to išmokti kitiems. Jie taikingai gyvena su visais žmonėmis ir nesivelia į anarchistines demonstracijas ar politines revoliucijas. Kantriai laukdami, kol Aukščiausioji Valdžia, Visavaldis Viešpats Jehova, atkurs žemėje tobulą taiką ir teisingą valdymą, Jehovos liudytojai rodo sektiną pavyzdį paklusdami aukštesniosioms žmonių valdžioms.

Be to, liudytojai užsiima šviečiamąja veikla. Jie, remdamiesi Biblija, visame pasaulyje moko žmones apmąstyti Biblijos principus ir ugdytis aukštas elgesio bei doros normas. Liudytojų diegiamos vertybės pagerina šeimų gyvenimą bei padeda jaunuoliams įveikti asmenines problemas. Liudytojų padedami žmonės randa jėgų nugalėti žalingus įpročius bei išsiugdyti gebėjimą išlaikyti gerus santykius su kitais. Vargu ar tokią veiklą galima įvardyti žodžiu „propaganda“. Kaip rašoma The World Book Encyclopedia, ten, kur laisvai keičiamasi idėjomis, „propaganda ir švietimas yra skirtingi dalykai“.

[Iliustracijos]

Jehovos liudytojų leidiniuose diegiamos šeimos vertybės bei aukštos moralės normos

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Remdama karą bei rūkymą, propaganda nusinešė daug gyvybių