Biblijos požiūris

Kas yra Dievo tarnas?

JĖZAUS pasiaukojamos mirties išvakarėse jo artimiausi draugai įsivėlė į karštas diskusijas. Pasak Luko 22:24, tarp jų „kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“. Toks ginčas tarp Jėzaus apaštalų kilo ne pirmą kartą. Ir anksčiau — mažiausiai du kartus — Jėzus turėjo pataisyti jų mąstyseną.

Kaip liūdna, kad šią lemiamą naktį Jėzus turėjo vėl priminti jiems, koks iš tikrųjų turėtų būti krikščionis tarnas. Jis pasakė: „Kas vyriausias tarp jūsų, tebūnie tarsi mažiausias, o viršininkas tebūnie lyg tarnas“ (Luko 22:26).

Mūsų neturėtų stebinti, kad apaštalai taip netinkamai sureikšmino aukštą padėtį. Iki Jėzaus jiems religinio vadovavimo pavyzdžiai buvo Rašto aiškintojai bei fariziejai. Užuot teikę žmonėms dvasinį vadovavimą, šie neištikimi tarnai rėmė griežtas tradicijas bei taisykles, kuriomis ‛užrakino žmonėms dangaus karalystę’. Tai buvo titulo bei aukštos padėties siekiantys egoistai, kurie darė viską, kad „būtų žmonių matomi“ (Mato 23:4, 5, 13).

Kitokie tarnai

Tačiau Jėzus savo mokiniams pateikė naują dvasinės tarnybos sampratą. Jis mokė: „Jūs nesivadinkite ‛rabi’, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai. Ir nė vieno iš savųjų nevadinkite tėvu, nes turite vienintelį Tėvą danguje. ... Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“ (Mato 23:8-11). Jėzaus mokiniai neturėjo sekti savo laikų religiniais vadovais. Norint būti tikrais tarnais, jiems reikėjo sekti Jėzumi. Kokį pavyzdį jis paliko?

Biblijoje dažnai vartojamas graikų kalbos žodis di·aʹko·nos, reiškiantis „tarnas“. Enciklopedijoje The Encyclopedia of Religion aiškinama, kad šis žodis reiškia „ne statusą, bet tarno santykius su tuo, kam jis tarnauja; krikščioniškos tarnybos sampratos esmė yra... sekimas Kristaus pavyzdžiu“.

 Jėzus elgėsi pagal teisingą žodžio „tarnas“ sampratą — aukojosi dėl kitų. „Žmogaus Sūnus irgi atėjo, — kantriai aiškino jis, — ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mato 20:28). Jėzus nesavanaudiškai skyrė savo laiką, energiją ir sugebėjimus fiziškai bei dvasiškai padėti kitiems. Kodėl? Todėl, kad jam buvo gaila dvasiškai apleistų žmonių, kurie miniomis rinkosi jo pamatyti. Jis norėjo padėti. Tarnauti Jėzų skatino kilniadvasiška meilė ir jis norėjo, kad jo mokiniai taip pat rodytų tokią nesavanaudišką nuostatą (Mato 9:36).

Gyvendamas žemėje Jėzus rodė pavyzdį būsimiems tarnams. „Pjūtis didelė, — sakė jis, — o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį“ (Mato 9:37, 38). Taip, Kristaus tarnai turėjo atlikti patį didžiausią darbą, kokį pasaulis yra kada nors matęs, — teikti dvasinę paguodą visai žmonijai, skelbdami gerąją naujieną apie Dievo Karalystę ir mokydami (Mato 28:19, 20).

Kristaus požiūris į tarnybą išsiskyrė jo svarbiausia nuostata duoti bei rūpintis kitų poreikiais. Jis mokė savo tarnus būti darbininkais: dvasiniais žvejais bei ganytojais, o ne mistikais bei akademikais, vilkinčiais specialius apdarus ir besipuikuojančiais regalijomis (Mato 4:19; 23:5; Jono 21:15-17).

Biblijos požiūris

Liūdna, tačiau per šimtmečius ši kilni, nesavanaudiška tarnų kaip pasiaukojančių skelbėjų bei mokytojų samprata buvo iškreipta. Iš krikščioniškos tarnybos išsirutuliojo formali, hierarchinė institucija. Buvo sugalvoti rangai bei titulai. Jie padėdavo įgyti prestižą bei valdžią ir neretai didelius turtus. Taip atsirado susiskaldymas. Susidarė dvasininkijos klasė, kuri daugiausia sutelkė dėmesį į religines apeigas bei patarimus klystantiesiems. Pirmojo amžiaus krikščionybė iš aktyvios religijos, kur kiekvienas buvo tarnas, paskesniais šimtmečiais pasikeitė į pasyvią, kurioje skelbti bei mokyti galėjo tik saujelė specialiai parengtų, įgaliotų asmenų.

Tačiau Biblija rodo, kad krikščionį tarnu daro ne savitas drabužis, sudėtingos apeigos, atlyginimas ar valdžios potvarkis, bet jo nesavanaudiškas triūsas. Apaštalas Paulius pabrėžė, koks turėtų būti krikščionių požiūris. Jis skatino juos ‛nepalikti vietos tuščiai puikybei, bet būti nuolankiems’ (Filipiečiams 2:3).

Paulius neabejotinai laikėsi to, ką skelbė. Atkakliai sekdamas Kristaus pavyzdžiu, jis niekada nesiekė „savo naudos, bet to, kas naudinga daugeliui, kad jie būtų išgelbėti“. Paulius gerai suprato savo pareigą ‛skelbiant Evangeliją pateikti ją veltui’ ir, kaip jis sakė, ‛nesinaudoti teise, kurią jam duoda Evangelija’. Jis ‛nesivaikė žmonių garbės’ (1 Korintiečiams 9:16-18; 10:33; 1 Tesalonikiečiams 2:6).

Koks nuostabus tikro krikščionies tarno pavyzdys! Tikrieji tarnai pasirodo esą tie, kurie seka Jėzaus Kristaus puikiu pavyzdžiu ir eina jo pėdomis, pasiaukojamai teikdami dvasinę pagalbą bei guosdami kitus gerąja naujiena (1 Petro 2:21).