Antarktida — laukinis kraštas

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AUSTRALIJOJE

KAI KUR Antarktidoje būna taip šalta, kad, pasak vieno rašytojo, „geležinis strypas, iškritęs iš rankų, sudūžta kaip stiklas..., o žuvis, ištraukta iš eketės, per penkias sekundes sušąla į ledą“. Čia atšiaurus klimatas ir neįprastas grožis: plikas landšaftas ir kvapą gniaužianti pietų pašvaistė. Antarktida — lyg nemūsiškas pasaulis.

Vis dėlto sunku įsivaizduoti pasaulį be Antarktidos. Sakoma, kad ji — tarytum didžiulė gamtinė laboratorija, kur galima tirti planetą, jos atmosferą bei globalinius aplinkos pokyčius (kartu ir žmogaus ūkinės veiklos padarinius). Tyrimų rezultatai, deja, verčia mokslininkus vis labiau nerimauti. Pietų ašigalio rajone vyksta nauji grėsmingi reiškiniai, rodantys, jog kažkas ne taip. Bet pirmiausia pažiūrėkime, koks unikalus yra Antarktidos žemynas.

Antarktidos, paties nuošaliausio žemyno, negalima apibūdinti vienareikšmiškai. Ji nepaprastai graži ir civilizacijos nesugadinta, bet baisiai nesvetinga. Tai labiausiai vėjuota, šalčiausia vieta žemėje, bet ir ypač jautri, lengvai pažeidžiama. Čia iškrenta mažiau kritulių nei kuriame kitame žemyne, vis dėlto Antarktidos leduose susikaupę 70 procentų planetos gėlo vandens išteklių. Vidutinis ledo storis — 2200 metrų, todėl Antarktida yra aukščiausias pasaulio žemynas, iškilęs vidutiniškai 2300 metrų virš jūros lygio. Antarktida — penktas pagal dydį kontinentas, bet čia nėra nuolatinių gyventojų, didesnių už centimetro ilgio besparnį vabzdį, tam tikros rūšies muselę.

Tarytum Marse!

Kuo toliau į Antarktidos gilumą, tuo mažiau gyvybės ženklų, ypač vietovėse, vadinamose sausaisiais slėniais. Tos poliarinės dykumos užima apie 3000 kvadratinių kilometrų. Daugiausia jų yra aukštai Transantarktiniuose kalnuose, kurie nutįsę per visą žemyną ir vietomis iškyla daugiau nei 4300 metrų. Sausuosiuose slėniuose švilpauja lediniai vėjai ir greit nupusto iškritusį sniegą. Mokslininkai mano, kad tie slėniai yra labiausiai Marso paviršių primenantys žemės dariniai. Todėl ruošiantis siųsti į Marsą zondus pagal „Vikingo“ programą, čia buvo išbandyta kosminė įranga.

Net ir sausuosiuose slėniuose esama gyvybės! Akytose uolienose, mažutėlėse oro pūslelėse, gyvena ypač ištvermingos bakterijos, dumbliai ir grybai. Jie tenkinasi menkiausia drėgme. O kaip jų keistieji namai atrodo iš lauko? Tai įmantriausios plikos uolos, per nesuskaičiuojamus amžius nugludintos ir nublizgintos nerimstančių Antarktidos vėjų.

Pirmiau pavadinta, paskui atrasta

Apie milžiniškas pietines žemes jau žiloje senovėje spėliojo graikų filosofai. Pavyzdžiui, Aristotelis tvirtino, kad pietuose turi būti žemynas — atsvara Šiaurės pusrutulio sausumai. Knygoje Antarctica—Great Stories From the Frozen Continent (Antarktida: nuostabūs pasakojimai apie užšalusį žemyną) rašoma: „Šiaurės pusrutulio danguje matomas Arktos žvaigždynas, Didieji Grįžulo Ratai, todėl Aristotelis (384—322 m. p. m. e.) samprotavo, kad nežinoma žemė pietuose turėtų būti  Antarktikos, kitaip tariant, visiška priešingybė“, arba antipodas. Vadinasi, Antarktida gavo pavadinimą apie 2000 metų anksčiau, negu buvo atrasta!

Britų keliautojas kapitonas Džeimsas Kukas 1772 metais išplaukė į pietus ieškoti šio numanomo pietinio žemyno. Jis pateko tarp vėjo gairinamų salelių ir didžiulių ledkalnių, pasak jo paties, „ledo salų“. Kukas rašė: „Kai kurios iš jų beveik dviejų mylių [apie trijų kilometrų] perimetro ir 60 pėdų [20 metrų] aukščio, bet smarkaujančios galingos bangos ritasi per viršų.“ Kukas skverbėsi į pietus ir 1773 metų sausio 17 dieną jo laivas „Ryžtas“ („Resolution“), lydimas „Nuotykio“ („Adventure“), pirmas perkirto Pietų speigratį. Kukas atkakliai vedė laivą per ledo sangrūdas, kol jos visai užtvėrė kelią. „Pietuose aš nieko daugiau nemačiau, tiktai ledą“, — rašė jis laivo žurnale. Kai ekspedicijos dalyviai pasuko atgal, iki Antarktidos krantų tebuvo likę 120 kilometrų.

Tad kas pirmas išvydo Antarktidą? Tikrai, kas pirmas pastatė koją ant šio žemyno? Ligi šiol tiksliai nežinoma. Galimas dalykas, tai buvo banginių arba ruonių medžiotojai, mat prisiklausę Kuko pasakojimų apie gausybę ruonių, pingvinų ir banginių, jie suskubo ten vykti.

 Kraujas ant ledo

Kukas „turbūt aptiko pačią didžiausią pasaulyje gyvūnų koloniją ir pirmas pranešė apie ją pasauliui, — rašė Alanas Murhedas knygoje The Fatal Impact (Mirtinas smūgis). — Ir prasidėjo Antarkties gyvūnų masinis naikinimas.“ Knygoje Antarctica—Great Stories From the Frozen Continent sakoma: „Baigiantis aštuonioliktajam amžiui, ruonių medžioklė Pietų pusrutulyje panėšėjo į aukso karštligę. Kinija ir Europa niekaip nepasisotino jų odos, todėl visa [anuometinė] medžioklės teritorija greit ištuštėjo ir ruonių medžiotojai skubiai ieškojo naujų, dar neliestų gulyklų.“

Kai ruoniai buvo bemaž išgalabyti, jūras ėmė naršyti banginių medžiotojai. „Niekas nežino, kiek banginių ir ruonių buvo užmušta Pietų vandenyne, — rašo Murhedas. — Gal dešimt, o gal penkiasdešimt milijonų? Skaičiai netenka prasmės; žudynės vyko tol, kol iš esmės nebeliko ką žudyti.“

Dabar tarptautiniai įstatymai saugo visą Antarkties augmeniją ir gyvūniją. Čia nėra sausumos plėšrūnų, o jūroje randama apsčiai maisto, tad vasarą Antarktidos pakrantė knibždėte knibžda gyvių. Deja, Antarktidą užklupo dar klastingesnės bėdos. Kažin ar padės tarptautinės sutartys.

 [Rėmelis 15 puslapyje]

„PRIEŠINGI POLIAI“

Nors Šiaurės ašigalis ir Pietų ašigalis truputį panašūs, vis dėlto jie yra „priešingi poliai“, ir ne vien geografiniu požiūriu. Nagi, palyginkime.

Šiaurės ašigalio rajone vien ledas ir jūra, o Pietų ašigalis yra apie vidurį penkto pagal dydį žemyno.

Šiaurės ašigalį supa tankiai gyvenami Amerikos, Azijos ir Europos žemynai, o Antarktidą iš visų pusių skalauja didžiulis vandenynas — pats audringiausias planetoje.

Dešimtys tūkstančių šeimų gyvena už Šiaurės speigračio. Ten randama tūkstančiai rūšių augalų ir gyvūnų. O Antarktidos nė vienas žmogus nelaiko namais. Vietiniai „gyventojai“ tėra dumbliai, bakterijos, samanos, kerpės, dviejų rūšių žydintys augalai ir kelių rūšių vabzdžiai.

„Antarktida vadinama pulsuojančiu žemynu, nes kasmet iš ledo susidaro ir vėl pranyksta antrinė kranto linija“, — rašoma Encyclopædia Britannica. Per pačius šalčius ledo klodas nusidriekia į jūrą net 1600 kilometrų. Sezoniniai ledynai čia šešiskart didesni negu Arktyje, taigi Antarktis labiau veikia pasaulio orus.

[Žemėlapis 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

ATLANTO VANDENYNAS

INDIJOS VANDENYNAS

RAMUSIS VANDENYNAS

Dreiko sąsiauris

Džeimso Roso sala

Larseno šelfinis ledynas

ANTARKTIDOS PUSIASALIS

Ronės šelfinis ledynas

Vinsono masyvas (aukščiausias kalnas, 4897 metrai)

Roso šelfinis ledynas

Erebuso kalnas (veikiantis ugnikalnis)

TRANSANTARKTINIAI KALNAI

Pietų ašigalis

Antarktidoje užfiksuota žemiausia pasaulyje temperatūra: minus 89,2 laipsnio Celsijaus

0 500 mylių 500 km

[Šaltinio nuoroda]

U.S. Geological Survey

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Būrelis antarktinių pingvinų ant nepaprasto melsvo ledkalnio

[Šaltinio nuoroda]

© 2000 Mark J. Thomas/Dembinsky Photo Assoc., Inc.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kupročius

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pietiniai jūrų drambliai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Pietų ašigalyje

[Šaltinio nuoroda]

Nuotrauka: Commander John Bortniak, NOAA Corps

[Iliustracija 17 puslapyje]

Roso šelfinis ledynas

[Šaltinio nuoroda]

Michael Van Woert, NOAA NESDIS, ORA