Ar sielvartą dera rodyti?

SAVO knygoje On Children and Death („Apie vaikus ir mirtį“) dr. Elizabet Kiubler-Ros teigia: „Daugybė suaugusių žmonių kenčia dėl to, kad vaikystėje niekada nėra išlieję savo sielvarto. Todėl vaikui reikia leisti sielvartauti, nevadinti jo verksniu ar lepūnėliu bei susilaikyti nuo absurdiško teiginio: ‛Dideli berniukai neverkia.’“

Šis požiūris priešingas kai kuriose šalyse įsigalėjusiam įpročiui tvardyti bet kokius jausmus.

Laidotuvių ceremonmeisterio pastebėjimai

Tokį skirtumą pailiustruoja vieno laidotuvių ceremonmeisterio iš Niujorko Roberto Gelagerio nuomonė, kuria jis pasidalino su Atsibuskite! korespondentu. Jam buvo užduotas klausimas, ar jis pastebėjo, kad kuo nors skirtųsi reakcija į širdgėlą tarp gimusiųjų JAV ir imigrantų iš Lotynų Amerikos bei Pietų Europos šalių.

„Tikrai taip. Kai šeštajame dešimtmetyje ėmiausi šio verslo, mūsų rajone buvo daugybė imigravusių pirmos kartos italų šeimų. Jie buvo labai emocingi. Dabar mūsų laidotuvių paslaugomis naudojasi jų vaikai bei vaikaičiai, ir emocijų labai sumažėjo. Jie savo emocijų taip atvirai nebereiškia.“

Hebrajai bibliniais laikais rodydavo savo sielvartą bei emocijas. Atkreipk dėmesį, kaip Biblijoje aprašoma Jokūbo reakcija, kai šis buvo įtikintas, kad jo sūnų Juozapą sudraskė laukinis žvėris: „Jokūbas persiplėšė drabužius, apsijuosė ašutine ir raudojo sūnaus daug dienų. Visi sūnūs ir dukterys stengėsi jį paguosti, bet jis atsisakė būti paguostas ir sakė: ‛Ne! Aš liūdėdamas žengsiu į Šeolą pas savo sūnų.’ Taip tėvas jį apraudojo“ (Pradžios 37:34, 35; kursyvas mūsų). Taigi Jokūbas nesigėdijo apraudoti savo sūnaus netektį.

Skirtingos kultūros, skirtingos reakcijos

Žinoma, kultūros skiriasi. Pavyzdžiui, daugelyje Nigerijos vietovių, nors šeimos  paprastai turi daug vaikų ir dėl įvairių ligų mirtis būna dažnas svečias, „mirus vaikui, yra įprasta išlieti sielvartą, ypač jei tai buvo pirmagimis, tuo labiau — jei berniukas, — teigė vienas 20 metų Afrikoje pragyvenęs rašytojas. — Skirtumas tas, kad Nigerijoje sielvartaujama trumpai ir stipriai. Tai nesitęsia nei mėnesių, nei metų.“

Viduržemio jūros regiono bei Lotynų Amerikos šalyse žmonės auga aplinkoje, kur spontaniška reakcija laikoma normalia. Čia tiek džiaugsmas, tiek liūdesys rodomas viešai. Sveikindamiesi žmonės ne vien paspaudžia ranką; jie karštai apsikabina. Sielvartas paprastai irgi reiškiamas atvirai, ašaromis bei rauda.

Rašytoja Ketrin Fer Daneli teigia, kad patyręs netektį tėvas „išgyvena ne tik psichologinį smūgį, kad prarado vaiką, bet ir baimę pasirodyti nevyriškas, jei viešai rodys sielvartą“. Tačiau ji įrodinėja, jog „žmogui, netekusiam vaiko, taisyklės emocijoms reikšti nebegalioja. Giliausiai sieloje slypinčių jausmų apvalymas sielvarto ašaromis panašus į pūlinio atvėrimą lancetu, kad pašalintum užkratą“.

Taigi reikšti sielvartą vienose šalyse įprasta daugiau, kitose mažiau. Tačiau sielvarto bei ašarų nereikėtų laikyti silpnumo požymiu. Net Jėzus Kristus „pravirko“ dėl savo draugo Lozoriaus mirties, nors žinojo netrukus jį prikelsiąs (Jono 11:35).

[Anotacija 14 puslapyje]

Jokūbas nesigėdijo apraudoti savo sūnaus netektį