Cukranendrė — varpinių šeimos milžinė

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AUSTRALIJOJE

KĄ DARYTUMĖME, jei nebūtų cukraus? Na, sakydami, jog pasaulis apsiverstų, gal kiek ir perdėtume. Vis dėlto, jei cukraus nebebūtų, mūsų valgiai smarkiai pasikeistų. Taip, dauguma žemės gyventojų cukrų vartoja kasdien, todėl dabar jis gaminamas visame pasaulyje.

Nuo Kubos iki Indijos, nuo Brazilijos iki Afrikos milijonai žmonių augina cukranendres. Vienu metu cukraus gamyba taip suklestėjo, kad tapo didžiausia ir pelningiausia pramonės šaka pasaulyje. Galima teigti, jog cukranendrė taip paveikė pasaulį, kaip nedaugelis kitų augalų.

Ar nenorėtum daugiau sužinoti apie šį nuostabų augalą? Tuomet drauge su mumis apsilankyk viename Kvinslendo (Australija) rajone, kur auginamos cukranendrės. Nors čia jų auginama palyginti nedaug, dėl efektyvių ūkininkavimo bei perdirbimo metodų šis rajonas yra vienas didžiausių nerafinuoto cukraus eksportuotojų pasaulyje.

Kelionė po cukranendrių šalį

Oras karštas ir drėgnas. Tropikų saulė plieskia į pribrendusių cukranendrių lauką. Didžiulė kviečių kombainą primenanti mašina lėtai slenka tarp aukštų cukranendrių stiebų, pjauna juos ir meta į greta važiuojančio traktoriaus priekabą. Netrukus saldžios sultys ima sunktis iš nupjautų nendrių ir ore pasklinda pelėsių kvapas. Šitaip šios nuostabios žolės vertingos sultys pradėjo savo kelionę iš lauko į cukrinę, pūpsančią ant jūsų stalo.

Dar ne taip seniai Australijoje cukranendres pjaudavo rankomis (šis varginantis darbas vis dar dirbamas daugelyje šiuos augalus kultivuojančių šalių). Įsivaizduok. Darbininkai rankomis kerta stiebus. Suprakaitavę jie lėtai eina per cukranendrių lauką pirmyn. Kaip pagal komandą pjovėjai suima nendrių guotą ir palenkę atidengia šaknis. Švyst, čiaukšt! Švyst, čiaukšt! Darbininkai stipriai užsimoja mačetėmis ir kerta stiebus palei pat šaknis. Netoliese tvarkingai suguldę stiebus, jie eina prie kito nendrių guoto... Tačiau dabar situacija po truputį keičiasi, nes vis daugiau šalių mechanizuojasi.

Australijos regionas, kur auginamos cukranendrės, užima apie 2100 kilometrų pakrantės ruožą; didžioji jo dalis plyti lygiagrečiai žymiam Didžiajam Barjeriniam  rifui. (Žiūrėk 1991 m. liepos 8 d. Atsibuskite! straipsnį „Kelionė po Didįjį Barjerinį rifą“ [rusų k.].) Čia dėl ištisus metus tvyrančio šilto ir drėgno oro cukranendrės puikiai tarpsta, todėl išilgai kranto lyg vynuogių kekės ant vynmedžio išsidėstę maži šeimų ūkeliai, kuriuose gyvena maždaug 6500 cukranendrių augintojų.

Gerą galą pavažiavę, tolumoje, Kvinslendo pakrantėje, išvystame cukraus gamintojų miestą Bandabergą. Leidžiantis nuo kalvelės atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas — kiek tik akys užmato banguoja cukranendrių jūra! Kokia spalvų įvairovė! Cukranendrių laukai yra skirtingos brandos, tad vaizdas primena įvairiaspalvę mozaiką: iš įvairaus žalumo ir gelsvumo fono išsiskiria šokoladinio rudumo lopinėliai — vietos, kurios šiais metais buvo paliktos dirvonuoti arba tik neseniai nuvalytos.

Liepa yra vėsiausias metų mėnuo, todėl ką tik prasidėjo derliaus nuėmimo sezonas. Jis tęsis iki gruodžio mėnesio, kol subręs visos cukranendrės. Laukiame išvykos į cukraus fabriką, nekantraudami pamatyti, kas daroma su nupjautomis cukranendrėmis. Tačiau mums pasiūlė iš pradžių geriau susipažinti su pačia cukranendre. Tad nusprendėme pirmiau apsilankyti toje vietovėje įkurtoje bandymų stotyje. Čia mokslininkai išveda naujas šių nendrių veisles bei tiria, kaip pagerinti cukranendrių augimą ir produktyvumą.

Cukranendrės kilmė ir kultivavimas

Cukraus tyrimų stotyje paslaugus agronomas džiaugiasi galėdamas papasakoti mums apie pačią cukranendrę bei jos auginimą. Cukranendrės gimtinė yra drėgnieji pietryčių Azijos ir Naujosios Gvinėjos miškai. Ji yra tikra milžinė varpinių šeimos, kuriai, be kita ko, priklauso ir pievų žolės, javai bei sumedėję bambukai. Visi šie augalai fotosintezės metu savo lapuose gamina cukrų. Tačiau cukranendrė jo sintetina ypač daug ir stiebuose kaupia saldžių sulčių pavidalu.

Cukranendrės buvo auginamos senovės Indijoje. 327 m. p. m. e. puolančios Aleksandro Didžiojo armijos metraštininkai rašė, kad tenykščiai gyventojai „kramtė nuostabias nendres, išskiriančias kažką panašaus į medų, kurio gamybai visai nereikia bičių“. XV šimtmetyje suaktyvėjus pasaulio tyrinėjimui bei vystymuisi, staigiai išplito cukranendrių produkcija. Dabar priskaičiuojama tūkstančiai šio augalo rūšių ir daugiau kaip 80 šalių kasmet nuima apie vieną milijardą tonų cukranendrių derliaus.

 Daugelyje šalių cukranendrių sodinimas yra labai varginantis darbas. Subrendusių nendrių stiebai supjaustomi maždaug 40 centimetrų ilgio gabalais, kurie sodinami maždaug 1,5 metro viena nuo kitos padarytose vagose. Kiekviena nuopjova išaugina 8—12 atžalėlių, kurios subręsta per 12—16 mėnesių. Bevaikštant po tankų subrendusių nendrių lauką, gali apimti baimė. Augalų stiebai su vešlių lapų viršūne ištįsta net iki 4 metrų. Štai kažkas sušnarėjo. Gal vėjas, o gal gyvatė ar koks graužikas? Turbūt pats laikas sprukti į saugią atvirą vietą!

Ieškoma būdų kovoti su cukranendrių kenkėjais bei ligomis. Daug bandymų buvo sėkmingi, bet ne visi. Pavyzdžiui, 1935-aisiais, norėdami išnaikinti daug rūpesčių sukėlusį vabalą Dermolepida albohirtum, pareigūnai į šiaurės Kvinslendą atgabeno havajietišką agą (rupūžės rūšis). Deja, užuot ėdusi tuos vabalus, aga pasirinko kitokį maistą, kurio čia gausu, sparčiai dauginosi ir pati tapo pagrindiniu kenkėju šiaurrytinėje Australijoje.

Prieš pjūtį padegama?

Vėliau, atėjus nakčiai, mes nustebę žiūrėjome, kaip vietinis ūkininkas padega savo subrendusias cukranendres. Per kelias sekundes jo laukelis virto didžiule laužaviete su aukštyn į tamsų dangų kylančiomis liepsnomis. Padegus cukranendres pašalinami nereikalingi lapai bei kiti dalykai, kurie apsunkina derliaus nuėmimą ir smulkinimą. Tačiau pastaruoju metu ryškėja tendencija derlių nuimti be tų įspūdingų laužų. Šis metodas vadinamas žalių nendrių pjovimu. Jis ne tik pagerina cukraus išeigą, bet ir nesunaikina mulčio sluoksnio, saugančio dirvą nuo erozijos bei piktžolių.

Nors dar daugelyje cukranendres kultivuojančių šalių derlius nuimamas rankomis, jau nemažai valstybių pasitelkia didžiules pjaunamąsias mašinas. Tie kombainai skinasi sau kelią pro aukštą cukranendrių sieną, nupjauna jų viršūnes bei pašalina nereikalingus lapus. Paskui automatiškai supjausto į trumpas nuopjovas, arba gabaliukus, tinkamus apdoroti fabrike. Vienas pjovėjas perdien  sunkiai dirbdamas rankomis gali nupjauti vidutiniškai 5 tonas cukranendrių, o mašina per tą patį laiką gali lengvai apdoroti 300 tonų. Kasmet nupjaunamos cukranendrės būna našios tik keletą metų, paskui cukraus išeiga smunka, tad vietoj jų reikia pasodinti kitas.

Nupjautas nendres svarbu kuo greičiau apdoroti, nes cukrus jose labai greitai genda. Siekiant greitai pristatyti derlių į fabrikus, per cukranendres auginančius Kvinslendo rajonus buvo nutiesta 4100 kilometrų siaurabėgio geležinkelio. Juo pūškuoja nedidukai lokomotyvai, traukiantys daugybę vagonų, sausakimšai prikrautų cukranendrių. Savo spalvingumu jie traukia akį.

Fabrike

Ekskursija po cukraus fabriką buvo įdomi. Pirmiausia akis užkliūva už daugybės vagonų, laukiančių, kol juos iškraus. Didžiuliai smulkintuvai bei presai sutrina cukranendres ir išspaudžia sultis. Likęs pluoštas, arba išspaudos, išdžiovinamas ir panaudojamas kaip kuras aprūpinti energija visą fabriką. Dalis išspaudų parduodama popierių bei statybines medžiagas gaminančioms įmonėms.

Tuomet iš išspaustų sulčių pašalinamos priemaišos ir lieka skaidrūs syvai. Perdirbtos priemaišos naudojamos kaip trąšos. Kitas šalutinis produktas, melasa, naudojamas gyvuliams šerti arba kaip žaliava romo bei pramoninio alkoholio gamyboje. Cukranendrės universalumas bei apdirbimo proceso efektyvumas tikrai įspūdingas.

Paskui tie syvai išgaravus vandens pertekliui koncentruojasi į sirupą bei kristalizuojasi. Kristalai didėja iki reikiamo dydžio. Tuomet jie pašalinami iš mišinio ir išdžiovinami. Gaunamas nerafinuotas rudas cukrus, vėliau jis rafinuojamas ir tampa mums įprastu baltu rafinuotu cukrumi.

Galbūt tavo arbata ar kava bus kiek saldesnė po šios įdomios ir turiningos kelionės po cukranendrių šalį. Na, o jei sergi diabetu, tuomet turi atsisakyti cukraus ir vartoti jo pakaitalą.

Be abejo, mus žavi universalumas ir išmonė To, kuris sukūrė ir paskatino vešėti šią nuostabią žolių milžinę — cukranendrę!

[Rėmelis 22 puslapyje]

Cukrinis runkelis ar cukranendrė?

Cukrus gaminamas iš dviejų augalų. Cukranendrė auga tropinio klimato juostose ir iš jos gaunama mažiausiai 65 procentai pasaulinės cukraus produkcijos. Likusieji 35 procentai gaunami iš cukrinių runkelių, kurie auga šaltesnio klimato zonose, pavyzdžiui, Rytų ir Vakarų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Iš šių dviejų augalų gaunamo cukraus cheminė sudėtis vienoda.

[Iliustracija 23 puslapyje]

Cukranendrės prieš pjūtį padegamos

[Iliustracija 23 puslapyje]

Cukranendrių pjovimo mašina. Traktorius traukia priekabą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

Visos nuotraukos 21—24 puslapiuose: Queensland Sugar Corporation