Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kaip padėti kenčiantiesiems nuo PJCh

Kaip padėti kenčiantiesiems nuo PJCh

Kaip padėti kenčiantiesiems nuo PJCh

JAUTRUMAS įprastoms medžiagoms, ar tai būtų odekolonas, ar valymo priemonės, gali būti ne tik sveikatos, bet ir socialinė problema. Iš prigimties žmonės yra visuomeniški, tačiau padidėjęs jautrumas įvairiems chemikalams (PJCh) daugelį šiaip jau nuoširdžių, draugiškų žmonių priverčia tapti atsiskyrėliais. „Esu turėjusi sveikatos problemų ir anksčiau, — sako Šeli, kenčianti nuo PJCh, — tačiau ši problema yra pati didžiausia. Sunkiausias dalykas — vienatvė.“

Deja, kartais į PJCh ligonius žiūrima kaip į keistuolius. Žinoma, viena iš priežasčių yra ta, kad PJCh — sudėtingas reiškinys, su kuriuo pasaulis dar nėra susitaikęs. Tačiau žinių apie PJCh stoka neduoda pagrindo įtarinėti tų, kurie juo serga. Žurnale American Family Physician rašoma: „Šie ligoniai iš tikrųjų kenčia dėl savo ligos simptomų.“

Užuot kreivai žiūrėjęs į PJCh sergančius žmones dėl to, kad jų negalia sunkiai suprantama, išmintingas asmuo turėtų vadovautis principu iš Patarlių 18:13: „Duoti atsakymą žmogui, jo neišklausius, ir kvaila, ir užgaulu.“ Kaip daug geriau kiekvienam, kuris serga, rodyti tokią bešališką meilę, kokią rodė Kristus! Kad ir ką medicinos mokslas atskleistų ateityje, parodę tokią meilę niekada nesigailėsime.

Rodyti tokią meilę kaip Kristaus

Kristaus meilė panaši į deimantą puikiomis briaunomis — ji tinka visur ir visada. Jei draugas serga PJCh, mūsų meilė, tokia kaip Kristaus, turi spinduliuoti užuojauta, kuri padės mums įsijausti į jo padėtį. Be to, meilė „neieško sau naudos“ arba, galime sakyti, savo teisių. Ji pirmiausia siekia gerovės kitiems ir padeda mums būti ‛kantriems, visa pakelti, viskuo tikėti bei visa ištverti’. Tokia meilė „niekada nesibaigia“ (1 Korintiečiams 13:4-8).

Meri neserga PJCh, tačiau šią negalią turi kai kurie jos draugai. „Aš mėgstu kvepalus, — rašo Meri, — tačiau lankydamasi pas tuos, kurie serga PJCh, nesikvėpinu.“ Meri, sekdama Jėzumi, savo elgsena tarsi sako: „Noriu padėti“ (Morkaus 1:41). Trevoras susirgo PJCh kūdikystėje. Jo mama pasakoja: „Žmonės, su kuriais dirbau, paslaugiai prisitaikydavo prie mano sūnaus.“ Džoi, Jehovos liudytoja, gyvenanti Australijoje ir labai kenčianti nuo PJCh, sako, kad ją padrąsina draugai bei giminaičiai, kurie nuolat ją lanko ir parodo suprantą jos problemas.

Kita vertus, žmonės, sergantys PJCh, turėtų stengtis būti kantrūs su tais, kurie vartoja kvepalus. Ernestas, paminėtas pirmesniame straipsnyje, Atsibuskite! korespondentui sakė: „Mūsų liga — tai našta, kurią turime nešti. Kiti žmonės irgi turi sunkumų, todėl mes vertiname, kai jie mums padeda.“ Taip, geriausia yra maloniai skatinti, o ne reikalauti paramos. „Jei kas nors išsikvėpinęs odekolonu ar kvepalais paklausia manęs, kodėl aš nekaip atrodau, — sako Lorein, — paaiškinu, jog negaliu pakelti kvapų ir, atrodo, šį vakarą man pablogėjo. Dažnai įžvalgiam žmogui to pakanka.“ Žinoma, tai nereiškia, kad, sirgdamas PJCh, jūs negalite švelniai priminti draugams, jog reikia jų pagalbos.

Anksčiau minėta Pem nusiteikusi optimistiškai. Ji rašo: „Visa, ką dabar patiriame, yra tik laikina.“ Kodėl Pem sako „tik laikina“? Todėl, kad ji turi Biblija pagrįstą viltį, jog Dievo Karalystė netrukus išvaduos žemę nuo visų kančių. Ji net panaikins mirtį — tai, kas galiausiai ištinka ir pačius sveikiausius žmones (Danieliaus 2:44; Apreiškimo 21:3, 4).

O šiuo metu visi, kam tenka kęsti dar nepagydomas ligas, gali žvelgti į ateitį, į tą laiką, kai valdant Dievo Karalystei ‛nė vienas nesakys: „Aš sergu“’ (Izaijo 33:24, Brb). Kęsdami dabartinėje santvarkoje tenkančius išbandymus, stenkimės kaip ir Jėzus sutelkti dėmesį į mums pažadėtą apdovanojimą (Hebrajams 12:2, Jr, išnaša; Jokūbo 1:2-4).

[Rėmelis/iliustracija 9 puslapyje]

Rodykime meilę vieni kitiems

Jei jūsų draugas, giminaitis arba jūs pats kenčiate dėl padidėjusio jautrumo įvairiems chemikalams (PJCh), jums gali padėti Biblijos principų laikymasis.

„Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite“ (Mato 7:12).

Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39).

„Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų, kaip kai kurie yra pratę, bet raginkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau įžvelgiate besiartinančią dieną“ (Hebrajams 10:24, 25). Kiekvienam iš mūsų reikia dvasinės paramos, ypač kai sergame. Pagirtina, kad daugelis krikščionių, sergančių PJCh, stengiasi lankyti susirinkimo sueigas; kiti, kurių liga sunkesnė, kartais naudojasi telefoniniais ryšiais. Kai kuriose Karalystės salėse žmonėms, sergantiems PJCh, rezervuojama dalis, kur išsikvėpinusieji nesėda. Tačiau tai ne visuomet įmanoma ar praktiška.

„Nepamirškite daryti gera..., nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (Hebrajams 13:16). Atkreipkite dėmesį, jog norint daryti gera dažnai reikia aukotis. Ar jūs pasirengęs aukotis, kad padėtumėte PJCh sergančiam žmogui? Kita vertus, žmonės su šia negalia, tikėdamiesi kitų pagalbos, irgi turi būti supratingi. Pavyzdžiui, krikščionių vyresnieji negali nei įvesti taisyklių dėl kvepalų bei odekolono vartojimo, nei nuolat priminti apie tai. Be to, į susirinkimų sueigas išsikvėpinę ateina ir naujai susidomėję žmonės bei kiti lankytojai, kuriuos šiltai sutinkame. Mes tikrai nenorime jų varžyti ar versti nepatogiai pasijusti dėl to, kad jie kvėpinasi.

‛Ieškok ramybės ir vykis ją’ (1 Petro 3:11). Aišku, sveikatos problemos neturėtų iš krikščionių atimti taikos. „Iš aukštybių kilusi išmintis... yra... taikinga, maloninga, ... pilna gailestingumo“, — sakoma Jokūbo 3:17. Taikingas žmogus — serga jis PJCh ar ne — neturėtų griebtis kraštutinybių arba būti kategoriškas dėl chemikalų vartojimo. Taip pat supratingi, „pilni gailestingumo“ asmenys, suvokdami, kad kvepalai gali pakenkti kito žmogaus sveikatai, turėtų vengti atkakliai laikytis savo teisės juos vartoti. Taip jie irgi parodo, jog stengiasi ‛sėti ramybėje’ ir yra ‛ramybės nešėjai’ (Jokūbo 3:18).

Kita vertus, nelankstus, nenuosaikus ligonio ar kito asmens požiūris yra tarsi pleištas, atskiriantis žmones vieną nuo kito. Toks požiūris niekam nenaudingas ir gali netgi pakenkti žmogaus santykiams su Dievu (1 Jono 4:20).

Krikščionys, žinoma, turi nuostabų lobį — Jehovos dvasią. Nuolat prašydami Jehovos dvasios, jie ugdosi puikius dvasios vaisius, ypač meilę — „tobulumo raištį“ (Kolosiečiams 3:14). Tuo pat metu jie kantriai leidžia, kad ta dvasia ugdytų ir kitų bendratikių krikščioniškas savybes (Galatams 5:22, 23).

[Iliustracija 10 puslapyje]

Žmonėms, kenčiantiems nuo PJCh, kaip ir visiems kitiems, reikia draugų