Patmas — Apokalipsės sala

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO GRAIKIJOJE

KARTAIS Patmo salos gyventojai žvelgdami į Egėjo jūrą išvysta liepsnelę, mirksinčią ant kaimyninėje Samo saloje dunksančio kalno šlaitų. Pasak kai kurių, ta mįslinga šviesa yra statinė elektra, tačiau religingi Patmo gyventojai tvirtina ką kita. Jie skuba išsipasakoti kaimynams, jog gavo dar vieną ženklą iš garsiausio salos gyventojo, beveik prieš 1900 metų buvusio ištremto į šią mažą Graikijos salelę prie pat Mažosios Azijos krantų.

Tas žymus asmuo buvo nuteistas — greičiausiai Romos imperatoriaus Domiciano — gyventi Patmo saloje „dėl Dievo žodžio ir Jėzaus Kristaus liudijimo“. Ten jis išgirdo Dievo balsą, „tarsi trimitą“, sakantį: „Aš esu Alfa ir Omega... Ką matai, surašyk į knygą“ (Apreiškimo 1:8-11, Brb).

Ta knyga yra perkamiausios visų laikų knygos epilogas; kai kas ją laiko vienu iš paslaptingiausių kada nors parašytų veikalų. Tai paskutinė Biblijos knyga Apreiškimas, arba Apokalipsė. Jos rašytojas — Jonas, Jėzaus apaštalas. Jau daugelį šimtmečių žmones domina Jono matyti regėjimai apie šio sugedusio pasaulio pabaigą. *

Patmo sala šiandien

Daugelis lankytojų sutiks, jog Patmas — šiauriausia Dodekaneso salyno sala — buvo puiki vieta šiai knygai parašyti. Statmenos vulkaninės kilmės keteros bei iš vandens išnyrančios uolos supa žalias kalvų terasas ir žydinčias pievas, kepinamas kaitrios Egėjo jūros regiono saulės.

Norėdamas pamatyti, kaip Patmas atrodo mūsų laikais, iš pagrindinio Graikijos uosto Pirėjo leidausi į kelionę. Po vidurnakčio, keltui įplaukus į fiordo formos Skalos (Patmo uostas bei didžiausias miestas) prieplauką, debesys prasiskyrė ir salą nušvietė pilnatis.

Kitą rytą, gurkšnodamas nesaldintą graikišką kavą, ruošiausi patyrinėti salą. Tą ankstyvą rytmetį pirmiausia išvydau seneles, nuo galvos iki kojų apsivilkusias juodais drabužiais ir mėginančias neatsilikti nuo bėgiojančių mažylių. Netoliese sėdėjo žvejys su žandenomis ir į cementinę prieplauką daužė savo priešpiečius — tai yra ką tik iš vandens ištrauktą aštuonkojį, kad suminkštėtų jo mėsa.

Užuot plaukęs valtimi, nusprendžiau kopti į už miesto stūksantį kalno šlaitą ir iš ten apžvelgti visą salą. Vaizdas buvo nuostabus.  Patmo sala panaši į reljefinį žemėlapį, dreifuojantį jūroje. Ją sudaro trys salelės, sujungtos siauromis sąsmaukomis. Vienas iš tų siaurų žemės rėželių yra prie Skalos. Kitas yra prie negyvenamos pietinės salos dalies, taikliai pavadintos Diakofti — „Atskirtoji“. Patmo sala yra vos 13 kilometrų ilgio, o vienoje vietoje tokia siaura, jog galėtum permesti akmenį.

Neramūs laikai

Patmo salą šventa ėmė laikyti pirmieji jos gyventojai, maždaug prieš 4000 metų atvykę iš Mažosios Azijos. Pirmieji atvykėliai antroje pagal aukštį salos vietoje pastatė šventyklą medžioklės deivei Artemidei.

Kai (tikriausiai apie 96 m. e. m.) apaštalas Jonas buvo ištremtas į Patmą, ją valdė Romos imperija. Ketvirtajame šimtmetyje sala tapo „krikščioniškosios“ Bizantijos imperijos dalimi. Vėliau, nuo septintojo iki dešimtojo amžiaus, čia viešpatavo islamas.

Ilgainiui Patmo sala ištuštėjo, tačiau XI amžiaus pabaigoje Graikų stačiatikių vienuolis toje vietoje, kur stovėjo pagonių Artemidės šventykla, ėmė statyti sutvirtintą „šventojo“ Jono vienuolyną. Vėliau gyventojai grįžo ir pastatė daugybę kubo formos namų Horos mieste, iki šiol besiglaudžiančiame prie gynybinių vienuolyno sienų.

Sala trumpai džiaugėsi šlove XIX amžiaus pabaigoje, kai keliems jos gyventojams priklausė vienas turtingiausių Viduržemio jūros prekybos laivynų. Iš dalies dėl to laivyno buvo sutrikdyta salos ramybė. XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje keletas turtingiausių pasaulio žmonių pastebėjo, jog toje bemaž užmirštoje saloje ne tik graži gamta, bet ir gan pigus nekilnojamasis turtas. Todėl, kai tie turtuoliai rekonstravo daugelį senų jūros pirklių rūmų bei buvo atnaujinti uosto įrenginiai, Patmo sala pateko į turistinių kelionių maršrutus.

Kadangi Patme nėra oro uosto ir vienuoliai reikalauja, kad sala būtų laikoma šventa vieta, jai iki šiol pavyko išvengti niokojančio turistų antplūdžio, beveik sugriovusio kitas Graikijos salas.

Istorija persipynusi su tradicija

Padėdamas man planuoti salos apžvalgą, vienas padavėjas nurodė 400 metų senumo akmenimis grįstą kelią už Skalos miesto, per kvapnų pušyną vedantį į vadinamąją „Jono grotą“ bei „šventojo“ Jono vienuolyną. Priemiestyje praėjau pro bauginantį užrašą, visai neseniai raudona spalva nutepliotą ant akmeninės sienos: „Ohi sto 666“ (Saugokis 666) — tai vienas iš klaidingai suprantamų Apreiškimo knygos simbolių.

Apokalipsės vienuolynas, kuriame įrengta mažytė „šventosios“ Onos koplytėlė, buvo pastatytas 1090 metais, siekiant užtverti įėjimą į grotą, kurioje, pasak legendos, Jonas gavo regėjimus. Ten stebėjau vienišą moterį, ši atsiklaupė ir prie „šventojo“ Jono  ikonos padėjo tama (auką). Stačiatikiai, tikintys stebuklinga ikonos galia, aukoja jai tamata — mažus metalinius žmonių, kūno dalių, namų ar net mašinų ir valčių atvaizdus. Prisiminiau matęs panašias molines aukas netoli Korinto, senovės Graikijos gydymo dievo Asklepijo šventykloje. Tiesiog sutapimas?

Kultūros reliktai ir rankraščiai

Kai įėjau į „šventojo“ Jono vienuolyno kiemą, iš tamsių koridorių labirintų išniro draugiška figūra. „Papa Nikos“ (Tėvas Nikas) didžiavosi galėdamas keletui turistų bei man aprodyti vienuolyno vertybes. Vienuolynas, kuriam priklauso didžioji Patmo salos dalis, yra vienas turtingiausių ir įtakingiausių Graikijoje.

Pirmiausia pavaikščiojome po šaltą, nuo žvakių aprūkusią koplyčią, kurioje guli vienuolyno įsteigėjo palaikai, paskui nuėjome į Mergelės koplyčią, iš dalies pastatytą iš Artemidės šventyklos akmenų. Muziejuje išvydome didelį kiekį karalių suaukoto aukso ir brangakmenių, XI šimtmetyje vienuoliams išduotą salos perdavimo dokumentą, pasirašytą Bizantijos imperatoriaus Aleksejaus I Komnino, bei nuostabią VI amžiumi datuojamą ištrauką iš Morkaus evangelijos, ant purpurinio veleno parašytą ne rašalu, o sidabru. Be šios ištraukos, vienuolyne dar saugoma nemažai Biblijų ir teologijos rankraščių.

Salos vaizdai

Pati sala keri savo grožiu. Už kelių kilometrų į pietus nuo Skalos palei saugomą įlanką vingiuoja senovinis paplūdimys. Jis lygus ir neišraiškingas, išskyrus Kalikacū („Kormoranas“), — tai vidur paplūdimio riogsantis akmuo, prilygstantis kokių penkių ar šešių aukštų namui, visas išvarpytas urvais lyg koks milžiniškas šveicariškas sūris.

Daugiausia apie salą sužinosi paprasčiausiai vaikščiodamas po ją. Galbūt tau patiks kepinant saulei sėdėti tarp nekasinėtų senovės akropolio griuvėsių Kastelyje ir klausytis tolimo avių varpelių skambesio bei šaižaus piemens švilpimo. Arba galbūt kokią popietę, Egėjo jūrai padangėje lyg audinį paskleidus rūką, tu užsimanysi atsisėsti ir stebėti pajūrį, kur išplaukiančios valtys kylančiame rūke atrodo lyg koptų į dangų.

Paskutinę mano apsilankymo dieną miestas iš viršaus atrodė ypač didingai, kai jį nušvietė nuostabus raudonas saulėlydis. Įlankoje naktiniai žvejai ruošė mažas bemotores valtis, vadinamas gri-gri (ančiukai), nes jų vorą paskui save lyg motina antis traukia pagrindinis laivas.

Rodos, visa sala žėrėjo. Šaltas vėjas ir aukštos bangos pavojingai blaškė gri-gri. Po kelių valandų, grįždamas keltu į Pirėją, vėl jas išvydau. Tuomet stovėjau denyje, o keltas greitai plaukė pro jų žūklės rajoną už kelių kilometrų nuo kranto. Vyrai žuvims pritraukti buvo uždegę akinamai ryškias lempas. Tą naktį, kol jie drauge su sala išnyko iš akiračio, mintyse regėjau ištremtą Joną, Patmo saloje užrašinėjantį matytas vizijas.

[Išnaša]

[Iliustracija 27 puslapyje]

„Šventojo“ Jono vienuolynas

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 26 puslapyje]

© Miranda 2000