„Pati gražiausia miško gyventoja“

ĮRAŠO KALBA

„Pati gražiausia miško gyventoja“

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO ŠVEDIJOJE

VIENĄ birželio dieną aš pirmąsyk pamačiau „pačią gražiausią miško gyventoją“, kaip ją vadina kai kurie vietiniai žmonės. Tai didžiulė pilka pelėda, vadinama laplandine pelėda.

Šis žavingas didžiulis paukštis gyvena kai kuriose Suomijos dalyse, Švedijos šiaurėje, taip pat Sibire, Aliaskoje ir Kanadoje. Laplandinė pelėda mėgsta slapstytis, tad ją sunku surasti, jei nežinai, kur yra jos lizdas. Bet jeigu surastum lizdą, pamatytum, jog ši pelėda nėra tokia jau baugšti.

Medžiotojo stebėjimas

Man teko stebėti gražuolį laplandinės pelėdos patiną tykantį grobio. Pamatęs pelę jis staigiai pakilo nuo šakos. Ar sugavo savo auką? O taip! Aš aiškiai mačiau smulkų graužiką, sugniaužtą plėšrūno naguose, kuomet šis palengva kilo aukštyn įspūdingai plasnodamas didžiuliais sparnais, kurių ilgis nuo vieno galo iki kito siekia 140 centimetrų.

Laplandinė pelėda, kitaip nei kitos, pelėdžiukus peri ne kasmet. Šie paukščiai minta tik smulkiais graužikais, taigi kai kuriais metais, kuomet pastarųjų trūksta, jie išvis nededa kiaušinių. O kai maisto gausu, šios pelėdos išperi keturis ar daugiau jauniklių.

Poravimasis

Pavasaris yra pelėdų poravimosi metas. Patelė renkasi sau patiną labai atsargiai, tačiau jo graži išvaizda jai nėra pats svarbiausias dalykas, kaip kad dažnai būna žmonių tarpe. Kai kurie paukščių stebėtojai nustatė, jog patinas turi pasirodyti esąs geras medžiotojas. Dar prieš susiporuojant jis turi aprūpinti patelę maistu.

Jei yra daug pelių ir patinas yra įgudęs „duonpelnys“, jo maitinama patelė priaugs svorio. Nuo priaugto svorio priklauso, kiek kiaušinių ji gali padėti.

Dabar visa medžioklės našta tenka patinui, o tam reikia atiduoti daug jėgų. Jį paskatina maldaujantis patelės šauksmas, mat ši visas jėgas skiria dėti kiaušiniams ir rūpintis šiuo dideliu turtu.

Randu lizdą

Pro žiūronus mačiau, kaip gražus patinas vis praskrenda man virš galvos nešdamas grobį. Galiausiai pavyko aptikti lizdą. Laplandinės pelėdos pačios nekrauna lizdų, bet dažniausiai užima kitų plėšriųjų miško paukščių iš žabų susuktus lizdus. Jeigu pelėda neranda lizdo, ji gali apsigyventi sename kelme.

Lizde radau du mažus pūkuotus paukščiukus išplėstomis akimis besidairančius aplinkui. Maldaujamai šaukdami jie įsmeigė savo išalkusias akis į motiną, kuri netoliese tupėjo ir stebėjo. Tokiu momentu būtų labai pavojinga per daug prisiartinti prie mažylių. Jeigu patelė pajus, kad jos jaunikliams kyla pavojus, ji patylomis atskris ir kibs į neprašytą svečią smailais lyg adatos nagais. Taigi reikia būti atsargiam ir stebėti pelėdas iš pagarbaus atstumo.

Maitinimas ir mokymas

Sugrįžęs prie lizdo patinas snapu paima grobį sau iš nagų ir paduoda jį vienam iš jauniklių. Vieno pelėdžiuko maitinimas yra palydimas skambiais klyksmais kito jauniklio, dar tik laukiančio savo kąsnio.

Kuomet mažylis praryja savo dalį, jo elgesys pasidaro komiškas. Buvęs gyvybingas ir budrus, pelėdžiukas staiga pradeda elgtis taip, tarsi būtų girtas! Visa jo energija yra sutelkiama į maisto virškinimą, tad netrukus pelėdžiukas susmunka ir pavirsta krūvele minkštų pūkuotų plunksnų. O šalia esančiam jaunikliui pamažėle prašvinta akys ir jis pradeda atsigauti nuo svaiginančio maisto poveikio.

Visa tai tęsiasi iki birželio vidurio. Tuomet mažyliams sukaks keturios savaitės ir jie, paskatinti motinos balso, galės išplazdėti iš lizdo. Pirmiausia jie meistriškai ropinėja po medžius. Čia plėšrūnams nėra taip lengva juos pasiekti, kaip kad būtų ant žemės.

Laikui bėgant mažyliai ima plazdenti tarp šakų ir taip mokytis skraidyti. Vėliau jie išmoksta savarankiškai skraidyti ir medžioti. Jų išvaizda pasikeičia ir jie taip pat tampa ‛gražiais miško gyventojais’.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 18 puslapyje]

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 19 puslapyje]

ATSIBUSKITE!