Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Sąžinės klausimas

Sąžinės klausimas

Sąžinės klausimas

KLASIKINIAME 1944 metų filme Arsenikas ir senas nėrinys vaizduojama staigi kelių pagyvenusių žmonių mirtis, ištikusi juos po to, kai šie išgėrė šeivamedžio vyno, į kurį buvo įmaišyta arseniko. Šis filmas gerai išreiškia vyraujantį įsitikinimą, kad arsenikas visuomet yra greitai veikiantys mirtini nuodai. Tačiau filme vaizduojamą staigią mirtį sukėlė ne arsenikas, bet strichninas ir cianidas, kurių taip pat buvo įdėta į vyną.

„Apsinuodijimas arseniku paprastai nėra sunkus“, — rašo dr. Robertas Gelageris žurnale The New England Journal of Medicine. Tačiau jis priduria, kad „arsenu užterštas geriamasis vanduo ir pramoninės atliekos su šiuo elementu sukelia rimtas visuomenės sveikatos problemas daugelyje pasaulio šalių — dėl to susergama įvairiomis ligomis, tokiomis kaip odos, pūslės, plaučių ir kepenų vėžys“.

Turėdami visa tai omenyje, suprantame, kad gydytojai paprastai neskirtų arseniko kaip gydymo priemonės. Tačiau pažiūrėkime, koks atvejis buvo Kanadoje. Pamatysime, kokios problemos iškilo, kuomet buvo pasiūlyti du gydymo būdai: kraujo perpylimas bei arseno preparatų vartojimas ir kai pacientė, vardu Darlin, jos gydytojai, slaugės ir vaistininkas — visi vadovavosi savo sąžine. Štai ką pasakoja Darlin:

„1996 metų gegužę aš pradėjau kraujuoti, ėmė rastis didelės kraujosruvos ir neįprastai kraujuoti dantenos. Hematologas dr. Džonas Metjus iš Kingstono (Ontarijo valstija) nustatė, kad aš sergu reta kraujo vėžio forma, vadinama ūmia promielocitine leukemija (ŪPL). Po daugybės tyrimų, taip pat kaulų čiulpų punkcijos, dr. Metjus labai maloniai paaiškino, kas yra ŪPL ir kaip ji gydoma. Ligai gydyti paprastai reikalingas kraujo perpylimas ir chemoterapija, tačiau pagal Bibliją išlavinta sąžinė man neleido priimti kraujo.

Užuot gaišę brangų laiką bandydami pakeisti mano nuomonę, gydytojai pasielgė išmintingai ieškodami kito gydymo būdo. Man paskyrė vartoti vitamino A junginius ir sumažinto intensyvumo chemoterapinius preparatus. Leukemija trims mėnesiams atslūgo, bet paskui kerštaudama sugrįžo. Galvos skausmai, kylantys dėl smegenų pabrinkimo, buvo nepakeliami. Be to, po kurio laiko vaistai pasidarė nebeveiksmingi. Tuomet gydytojas pranešė mums, kad nėra kito gydymo kaip tik kraujo perpylimas. Jis pasakė, kad man liko gyventi mažiau nei dvi savaitės.

Keletą dienų po šios žinios laksčiau su visokiais reikalais: buvo daromi papildomi kraujo tyrimai, lankiausi pas teisininką dėl palikimo ir laidotuvių. Tuo tarpu dr. Metjus papasakojo mums apie neįprastą ŪPL gydymo būdą, sėkmingai taikytą Kinijoje, kuris buvo aprašytas žinomuose moksliniuose žurnaluose, tokiuose kaip Blood ir Proceedings of the National Academy of Sciences. Beieškodami gydymo priemonių, daktaras ir jo kolega medicinos žurnale perskaitė, jog ‛daugelis tikriausiai nustebs sužinoję, kad sumažinto nuodingumo arseno trioksidu, leidžiamu į veną, buvo sėkmingai gydoma ūmi promielocitinė leukemija (ŪPL)’.

Dabar turėjau pasirinkti vieną iš dviejų — arba paminti savo sąžinę ir priimti kraujo perpylimą, arba gydytis šiuo mažai žinomu metodu su arseno preparatais. Pasirinkau gydymą arseno preparatais. * Aš nė nenuvokiau, kaip tai paveiks gydytojus, slauges, vaistininką ir net atsakingus ligoninės darbuotojus.

Paskui ligoninė susisiekė su vaistų kontrolės tarnyba, kad būtų patvirtinta, jog galima naudoti arseno trioksidą. Tik tuomet jie galėjo pradėti šį gydymą. Iš pradžių vaistininkas nenorėjo bendradarbiauti, nes nuoširdžiai baiminosi dėl preparato saugumo. Mano gydytojai, dr. Metjus ir dr. Gelbraitas, turėjo pateikti įtikinamų įrodymų, kad gydymas duos gerų rezultatų. Galiausiai, gavę pakankamai įrodymų dėl gydymo patikimumo, ligoninės vadovybė ir vaistininkas sutiko bendradarbiauti.

Vaistininkas sutiko paruošti arseniko preparatą ir sterilizuoti jį, kad būtų galima nedelsiant suleisti. Tačiau dabar nė vienai iš slaugių sąžinė neleido lašinti šio įtartino skysčio. Jos stovėjo nuošaliai, kuomet gydytojai patys pakabino keletą tirpalo maišelių. Slaugės maldavo mane priimti kraują. Jos buvo tvirtai įsitikinusios, kad aš mirsiu, taigi prašiau jų elgtis profesionaliai ir gerbti mano apsisprendimą dėl kraujo. Aš išreiškiau savo dėkingumą, apkabinau jas ir paprašiau, kad jos pernelyg nesijaudintų dėl manęs. Mes išlaikėme gerus tarpusavio santykius. Gydymas arseno trioksidu truko šešis mėnesius ir aš veikiai atgavau jėgas. Paskui man buvo leista tęsti gydymą namuose.

Dėl priežiūros buvo susitarta su Viktorijos slaugos draugija, kuri rūpinosi manimi namuose. Vėl iškilo sąžinės klausimas. Šios darbuotojos taip pat nenorėjo suleisti preparato. Tačiau susitikimai, laiškai ir autoritetingų medicinos žurnalų straipsniai pakeitė jų požiūrį. Tad galiausiai slaugės sutiko padėti. 1997 metų rugsėjį gydymo procedūros baigėsi.

Tiesa, ši vėžio forma gali atsinaujinti. Gydytojas sako, kad tai tarsi gyventi ant uždelsto veikimo bombos. Tačiau aš išmokau džiaugtis kiekviena diena, niekada neapleidžiu savo garbinimo vietos ir dalijuosi su kitais Biblijos teikiama viltimi apie laiką, kuomet „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‛Aš sergu’“ (Izaijo 33:24, Brb).

Medikams tenka didelė atsakomybė užtikrinant gerą sveikatos priežiūrą. Paprastai jie daro tai nuoširdžiai ir gydo sąžiningai, neperžengdami savo profesinės patirties ribų bei vadovaudamiesi naujausiomis žiniomis. Šiame straipsnyje papasakotas atvejis patvirtina, kad gydytojai, slaugės ir kiti sveikatos priežiūros specialistai gali daug ką padaryti būdami lankstūs ir atsižvelgdami į suaugusio paciento, informuoto apie padėtį, sąžinę ir įsitikinimus.

[Išnaša]

^ pstr. 8 Spausdindamas šį pasakojimą, žurnalas Atsibuskite! nepropaguoja jokio konkretaus gydymo metodo.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Darlin Šepard