Stengiausi apsispręsti išmintingai

PAPASAKOJO GUSTAVAS SISONAS

Sulaukęs 12 metų, nors buvau geras plaukikas, nusprendžiau tapti gydytoju. Tačiau tuomet pradėjau studijuoti Bibliją ir panorau tapti Dievo tarnu. Kur nuvedė mane skirtingi tikslai ir pomėgiai? Ar galėjau juos suderinti?

OLIV SPRINGEIT, Jehovos liudytojų misionierė, tarnaujanti Brazilijoje, 1961 metais su mama ir manimi pradėjo studijuoti Bibliją. Kadangi tam priešinosi tėvas, visų gerbiamas Porto Alegrės gydytojas, studijas turėjome nutraukti. Vis dėlto Oliv nepaliko mūsų, ir mokydamasis toliau aš galiausiai supratau tiesą. Tačiau dvasinius dalykus tuomet užgožė plaukimas.

Būdamas 19 metų, plaukimo klube sutikau žavią merginą, vardu Vera Lusija, ir mudu pradėjome draugauti. Mama papasakojo jai apie mūsų įsitikinimus. Tai ją sudomino. Tuomet susiradau Oliv, ir ji pradėjo studijuoti su mumis Bibliją, nors tam priešinosi Veros Lusijos tėvas.

Vera Lusija tęsė studijas ir įgijo nemažai Biblijos žinių. Ji net pradėjo studijuoti Bibliją su keletu mano plaukimo klubo darbuotojų. O aš sutelkiau jėgas ruoštis artėjančioms šalies plaukimo varžyboms.

Praėjo daugiau kaip metai. Mes studijavome bei lankėme krikščionių sueigas, ir Veros Lusijos tėvas pradėjo mus įtarti. Kartą grįždami iš sueigos sutikome jį belaukiantį ir jis pareikalavo pasakyti, kur buvome. Aš atsakiau, jog buvome krikščionių sueigoje, ir pridūriau, kad nors jam religija nėra svarbi, mums ji yra gyvenimo ir mirties klausimas. Jis atsiduso ir pasakė: „Na, jeigu tai gyvenimo ir mirties klausimas, man belieka susitaikyti su ta mintimi.“ Nuo tos dienos jo požiūris pasikeitė, ir nors jis niekada netapo Jehovos liudytoju, visuomet buvo artimas bičiulis ir draugas nelaimėje.

Apsisprendimas

Buvau nusprendęs daugiau nedalyvauti konkursiniame plaukime, kai tik baigsis  šalies čempionatas, bet, laimėjęs dvi pergales ir pasiekęs Brazilijos rekordą 400 ir 1500 metrų plaukime laisvuoju stiliumi, buvau pakviestas į 1970 metų Panamerikos žaidynes Kalyje (Kolumbija). Nors Vera Lusija tam nepritarė, pradėjau ruoštis.

Kai gerai pasirodžiau Kalyje, treneriai paklausė, ar nenorėčiau rengtis olimpiadai. Mąsčiau apie savo nebaigtas medicinos studijas bei nuostabias tiesas, kurias sužinojau apie Jehovos tikslus, — ir nusprendžiau atsisakyti plaukiko karjeros. Nuo tol sparčiai brendau dvasiškai. 1972-aisiais — tais metais, kai Miunchene (Vokietija) vyko olimpinės žaidynės, mudu su Vera Lusija parodėme savo atsidavimą Jehovai vandens krikštu. Tai paskatino mano mamą tęsti Biblijos studijas ir vėliau ji pasikrikštijo.

Po mamos krikšto tėvas ėmė dar labiau priešintis ir galiausiai mūsų šeima iširo. Kadangi buvau dar nebaigęs universiteto, gyvenome iš mažos mamos pensijos bei pajamų, gautų už parduotą namą. Dėl to teko atidėti mudviejų su Vera vestuves. Tačiau puikios pamokos, gautos iš tėvo, padėjo man apsispręsti. Jis dažnai sakydavo: „Nebijok būti kitoks“ ir „Dauguma ne visuomet teisi“. Mėgiamas jo posakis buvo: „Žmogus vertinamas pagal tai, ką duoda kitiems.“

Aš, Jehovos liudytojas, galėjau pritaikyti šį puikų tėvo patarimą. Budėjau prie jo, kai jis mirė 1986-aisiais. Buvome vėl susidraugavę ir gerbėme vienas kitą. Manau, jis didžiavosi manimi, nes kaip ir jis tapau gydytoju.

1974 metais baigiau medicinos studijas. Iš pradžių maniau verstis bendra praktika, bet viską apgalvojęs nusprendžiau, jog būsiu naudingesnis savo broliams krikščionims tapęs chirurgu (Apaštalų darbų 15:28, 29). Tad pasiryžau ir po trejų metų gavau chirurgo diplomą.

Sunki teisinė kova

Viena skaudi byla mano gyvenime susijusi su 15-mete liudytoja, kentusia nuo vidinio kraujavimo. Ta mergaitė buvo išblyškusi, varginama žemo kraujospūdžio, tačiau nuovoki ir visiškai apsisprendusi nepriimti kraujo. Sunormalėjus jos kraujo tūriui, atlikau endoskopiją ir bandydamas sustabdyti kraujavimą pažeistus audinius praploviau atšaldytu druskos tirpalu. Iš pradžių jai pagerėjo, bet po 36 valandų kraujavimas staiga atsinaujino, nors ligonė buvo gydoma intensyviosios terapijos skyriuje. Budintis gydytojas ėmėsi visų priemonių, bet neįstengė sulaikyti kraujavimo bei išsaugoti kraujo tūrio. Mergaitė mirė.

Po šio įvykio etikos komisija sustabdė mano stažuotę ir perdavė mano bylą regioninei gydytojų tarybai. Buvau kaltinamas trijų gydytojo etikos taisyklių pažeidimu ir dėl to galėjau netekti leidimo dirbti bei pragyvenimo šaltinio.

Komisijos nurodymu per 30 dienų turėjau pateikti raštišką pasiteisinimą. Mano advokatai surinko teisinius bei kitus svarbius argumentus, o aš pasiruošiau gintis kaip gydytojas. Man padėjo Ryšių su ligoninėmis komitetas (RLK) — grupė Jehovos liudytojų, siekiančių gero gydytojų bei ligonių bendradarbiavimo. Svarstant bylą, komisijos nariai daugiausia norėjo išgirsti mano požiūrį — kaip gydytojo ir kaip Jehovos liudytojo. Tačiau mano kalba iš esmės rėmėsi medicinos bei mokslo argumentais ir žinomų chirurgų pranešimais.

Pateikti įrodymai patvirtino, kad pacientė atsisakė kraujo perpylimo ir kad aš nieko nedariau jai paveikti. Teismo  posėdžio nariai dar nustatė, kad iš keturių gydytojų, su kuriais buvo kalbėtasi, aš pirmas ir vienintelis gydžiau atsižvelgdamas į pacientės norus ir jos sveikatos būklę.

Mano byla buvo perduota komisijai, kuri turėjo balsuoti plenariniame posėdyje. Aš pasakiau dešimties minučių gynimosi kalbą; kaip buvau daręs ir raštiškame pasiteisinime, sutelkiau dėmesį tik į medicininius aspektus. Išklausę mane, du komisijos nariai pažymėjo, kad, nors neskyriau kraujo perpylimo, mano taikyti gydymo būdai tvirtai rėmėsi mokslo faktais. Kitas gydytojas pabrėžė, jog gydymas be kraujo veiksmingas ir kad jį taikant miršta mažiau ligonių. Paskutinis kalbėjęs tarybos narys patikslino, jog klausimo esmė ne ta, ar kraujo perpylimas tinkama gydymo priemonė, ar ne. Svarbiausia, ar gydytojas galėjo primesti pacientui gydymą, kurio šis nenorėjo? Minėto kalbėtojo manymu, tokios teisės jis neturėjo. Taigi tarybos nariai balsų dauguma — 12 prieš 2 — nutarė atmesti man pateiktus kaltinimus ir mane išteisino.

Paciento teisių gynimas

Kai kurie atsakingi sveikatos apsaugos darbuotojai gauna teismo leidimus, kad priverstų pacientus liudytojus priimti kraują. Mano pateikti įrodymai teisme ne kartą padėjo atmesti tokius leidimus. Sykį atvežė vieną liudytoją su išpurtusiomis stemplės kraujagyslėmis — jam galėjo prasidėti ūmus skrandžio kraujavimas. Ligonis buvo labai išblyškęs. Kai jį paguldė, jo hemoglobinas tesiekė 4,7 gramo 100-te mililitrų. * Iš pradžių jo nevertė priimti kraujo ir skyrė tik savijautą gerinančių vaistų.

Po savaitės pacientas nustebo sulaukęs svečio — atvykęs teismo pareigūnas parodė įsakymą perpilti kraują. Tuo metu ligonis jautėsi geriau, jo hemoglobinas buvo pakilęs iki 6,4 gramo 100-te mililitrų. Atrodo, kad nurodymą perpilti kraują teisėjas davė remdamasis ankstesniais duomenimis, kai hemoglobino kiekis buvo mažas.

Pagalbon atėjo RLK. Pacientas paprašė, kad jį ištirčiau. Paskui sėkmingai perkėlėme jį į ligoninę, kur jis galėjo būti gydomas be kraujo. Tuo metu jo advokatai užginčijo minėtąjį teismo sprendimą.

Nagrinėjant bylą, teisme turėjau paaiškinti apie ligonio savijautą. Teisėja leido man toliau gydyti ligonį, kol bus nuspręsta dėl teismo nurodymo teisėtumo. Tuo tarpu ligonis pasitaisė ir buvo išleistas namo. Kai liudijau kitą kartą, ligoninės advokatas suabejojo, ar mano rekomenduotas gydymo būdas rėmėsi mokslo faktais. Jo gėdai, pateikiau straipsnį iš medicinos žurnalo, leidžiamo kaip tik tos ligoninės, kuriai jis atstovavo. Straipsnyje buvo rekomenduotas būtent toks gydymas!

Teismas nusprendė mūsų naudai. Mūsų nuostata gydyti ligonius be kraujo perpylimo buvo apginta. Ligoninė turėjo sumokėti visas, taip pat ir teismo, išlaidas. Nors sprendimą ji apskundė, nieko nelaimėjo.

Šeima — svarbus mūsų rūpestis

Nuo tada, kai tapau liudytoju, Vera Lusija yra man atsidavusi draugė, gera žmona ir pavyzdinga mūsų vaikų motina. Ji prižiūri namus ir padeda rūpintis vaikais, dabar jau dvasiškai brandžiais jaunuoliais. Kaip jai pavyksta įveikti visus sunkumus? Tik dėl to, kad labai myli Jehovą ir vertina krikščionišką tarnybą.

 Mes mokėme savo vaikus Biblijos tiesų ir principų nuo pat kūdikystės. Nors esame labai užsiėmę, stengiamės kasmet keletą mėnesių skirti visalaikei tarnybai. Dedame visas pastangas laikytis tvarkaraščio — reguliariai skaityti Bibliją, kasdien aptarti Biblijos citatą ir kaip krikščionys tarnai dalytis savo tikėjimu su kitais. Žmonėms, kurie nėra liudytojai, mūsų šeima pastaruoju metu paprastai kas savaitę veda 12 Biblijos studijų.

Mudu su Vera Lusija stengiamės įtraukti sūnus į savo veiklą, nors gerbiame ir jų pačių pomėgius. Mūsų manymu, tėvai, norėdami tinkamai rūpintis savo šeima, turi prisiminti tris svarbiausius dalykus. Pirmas iš jų — teisingas mokymas, pagrįstas Dievo Žodžiu, Biblija. Antras — geras pavyzdys vaikams, rodantis, kad tėvai pagarbiai bijo Dievo. Trečias — nuoširdus bendravimas su įvairaus amžiaus bei socialinės padėties krikščionimis, galinčiais įdiegti šeimos nariams visokių savybių bei sugebėjimų. Mes abudu viso to siekiame savo šeimos labui.

Mąstydami apie savo beveik 30 metų tarnybą Jehovai, mudu su žmona galime tvirtai pasakyti, kad jis mums davė tai, kas geriausia, ir suteikė daug malonumų bei palaimų. Nors olimpinėms žaidynėms nebesiruošiu, kas savaitę mėgstu nuplaukti po keletą kilometrų. Mano — gydytojo ir Jehovos liudytojo — gyvenimas nepaprastai užimtas, tačiau man labai džiugu padėti krikščionims broliams bei seserims toliau ištvermingai tarnauti Dievui nepaisant išbandymų.

Dažnai manęs klausia, ar nenuogąstauju dėl to, kad Dievo naujoje santvarkoje neteksiu darbo, nes nebebus ligų. Atsakau, jog pats pirmasis pašoksiu iš džiaugsmo, kai ‛raišasis šokinės tartum elnias, kai dainuos iš džiaugsmo nebylio liežuvis’ ir kai ‛nebus žmogaus, kuris sakytų: „Aš ligotas!“’ (Izaijo 33:24; 35:6)

[Išnaša]

[Iliustracija 15 puslapyje]

Operuoju ligonį

[Iliustracijos 15 puslapyje]

Mudu su Vera Lusija, taip pat mūsų šeima, susirinkusi studijuoti