Viešnagė „seniausiame Rusijos mieste“

MUDU su žmona Linda 1998-ųjų liepą pagal paskyrimą atvykome dirbti į Maskvą. Prieš tai Rusijoje niekada nebuvome, todėl troškome susipažinti su šalimi, jos kalba bei žmonėmis.

Netrukus po to, kai atvykome, ant žalio penkių rublių banknoto nugarėlės pastebėjau pavaizduotą įdomų raižinį. Tai buvo panašu į XIV ar XV amžiaus mūrinę tvirtovę, stūksančią prie upės su sala bei ežeru tolumoje. Kampe buvo parašytas vietovės pavadinimas — Novgorodas.

Pasiteiravau apie šį miestą maskviečių. Novgorodą žinojo visi, bet tik vienas paklaustųjų buvo jame lankęsis. Man paaiškino, kad šis miestas yra už daugiau kaip 550 kilometrų nuo Maskvos ir jį galima pasiekti per naktį važiuojant traukiniu Sankt Peterburgo kryptimi. Mudu su žmona nusprendėme ten nuvykti.

Kelionė į Novgorodą

Kadangi jau buvau pirkęs bilietus į Sankt Peterburgą, žinojau, kur juos įsigyti. Ant bilietų buvo nurodytas mūsų vagono bei kupė numeris. Taigi vieną praėjusių metų rugsėjo vakarą kelios minutės po devynių atvykome į geležinkelio stotį ir įsėdome į savo kupė 5-ajame vagone.

Gergždamas bei trūkčiodamas vagonas pajudėjo į priekį. Kadangi keliavome lėtuoju traukiniu, tai kartojosi per visą naktį. Mes sustodavome, o po kelių minučių greta praūždavo kitas traukinys. Bestovint ant šalutinio kelio visiškoje tamsoje praslinkdavo dar kelios minutės. Paskui būdavo atleidžiami stabdžiai; vagonas imdavo protestuoti, girgždėti, vaitoti ir galiausiai pajudėdavo su visu traukiniu. Tada užmigdavau vėl.

Prieš pat Novgorodą į mūsų duris pabeldė vagono palydovė. Nors buvo tik septinta valanda ryto, geležinkelio stotyje buvo judru. Laikraščių kioske radome miesto žemėlapį ir pasiteiravome pardavėjos, kiek kainuotų nuvažiuoti taksi iki mūsų viešbučio. Taksi vairuotojas rusiškais žiguliais už 20 rublių (maždaug už 3 litus) nuvežė mus į viešbutį anapus Volchovo upės, kuri ir buvo pavaizduota raižinyje.

Vairuotojas papasakojo mums, kad jis nėra rusas, tačiau jo žmona rusė. Todėl jis gyvena Rusijoje. Nors buvo tik pusė aštuonių, viešbučio registratorė mus sutiko ir net leido prisiregistruoti. Ji patarė mums, kur galėtume nueiti. Pasivaikščiojome prie upės, paskiau papusryčiavome.

 Pastebėjome parką su kruopščiai nupjauta žole ir apkarpytais medžiais. Pasivaikščiojimo vietą palei upę puošė dekoratyviniai gėlynai. Nors čia buvo turistų — retkarčiais korėjietiškas autobusas atveždavo kokią grupę — Novgorodas nėra turistinis miestas. Dauguma žmonių, kuriuos sutikome, buvo rusai.

Keletas vietinių gyventojų paaiškino, jog Novgorodas — seniausias Rusijos miestas. Tvirtinama, kad jam daugiau kaip 1100 metų. Apie religinį paveldą byloja daugybė po visą miestą išsibarsčiusių senų bažnyčių. Linda žemėlapyje suskaičiavo 25 bažnyčias vien tik viešbučio rajone.

Kremliaus (ne Maskvos Kremliaus) viduje radome bokštą; Rusijoje kremliumi vadinama miesto tvirtovė. Buvo galima pasiekti pačią bokšto viršūnę. Už 5 rublius (mažiau kaip už 1 litą) mums leido sraigtiškais laiptais kopti į jį. Palyginau vaizdą su paveikslėliu ant penkių rublių banknoto. Medžiai buvo paūgėję, o vaikštomoji kremliaus siena dengta stogeliu. Taip, čia buvo Volchovo upė — ta pati upė ir ta pati sala bei ežeras banknote. Raižinyje trūko tik upės dugną valančio krano.

Antrąją dieną Novgorode pastebėjome įdomų dalyką. Nors mieste gyvena 250000  žmonių (rusai laiko jį nedideliu), miestiečiai prisiminė mus ir įvairias su mumis susijusias smulkmenas! Viešbučio padavėja įsiminė mus iš pirmos dienos. Ji įsidėmėjo, kad mes mėgstame kavą, tad nešė jos ir toliau. Be to, ji įsidėmėjo, kad nenorėjome sulčių, todėl kitą dieną net neklausė, ar jų norėtume. Kai paprašiau sąskaitos, Olga — prisimenu jos vardą — nusišypsojo ir žiūrėdama tiesiai į mane pasakė: „Tai 356-asis kambarys, tiesa?“

Sekmadienį tūkstančiai žmonių užplūdo kremlių, pėsčiųjų tiltą per Volchovo upę, gatves bei paupį. Linda nuėjo netoli pėsčiųjų tilto nusipirkti kukurūzų spragėsių iš gatvės prekiautojos, kuri (jūs atspėjote!) prisiminė ją iš vakar dienos.

Kai norėdami dar sykį pasigėrėti vaizdu atėjome kopti į bokštą, mergina, renkanti mokestį už įėjimą, nusišypsojo mums ir pasakė: „Jūs buvote čia vakar, tiesa? Ką gi, vakar jūs jau mokėjote, todėl mokėti nebereikia.“

Mes susitikome su Deividu, draugu, su kuriuo prieš keletą metų buvome susipažinę Niujorke. Jis vedė rusę Alioną. Dabar jie gyvena Novgorode ir tarnauja viename Jehovos liudytojų susirinkime. Susitikome priešais restoraną „Dietinec“, kuris įrengtas tiesiog sienoje, kremliaus viršūnėje. Čia mums patiekė puikiausių, kokius kada nors teko valgyti, rusiškų patiekalų. Maloniai nuteikė tai, kad jie buvo nebrangūs. Kompleksiniai pietūs (salotos, sriuba, antrasis patiekalas, kava bei desertas) kainavo apie 6 JAV dolerius.

Novgorodas — tai miestas su draugiškais žmonėmis, kurie mus prisiminė, puikiu maistu ir kaip tik tiek istorijos bei įvairovės, kad būtų įdomus. Ketiname apsilankyti jame dar kartą. (Atsiųsta.)

[Iliustracijos 22, 23 puslapiuose]

Penkių rublių Rusijos banknotas ir to paties Novgorodo vaizdo nuotrauka

[Iliustracija 23 puslapyje]

Kremlius, žiūrint nuo Volchovo upės

[Iliustracija 24 puslapyje]

Pėsčiųjų tiltu — per Volchovo upę

[Iliustracija 24 puslapyje]

Novgorodas šimtmečiais garsėjo savo religingumu