Įtūžęs vulkanas virsta tykia sala

 KUOMET laivas pasuko link Santorino salos (Graikija) prieplaukos, išvydome kvapą gniaužiantį vaizdą. Didžiulė pakrantės uolų siena stūksojo iškilusi apie 300 metrų virš jūros. O ant skardžių — baltutėliai namai. Neįprasta salos forma, pakrantės skardžiai ir tai, kad nėra saloms būdingų paplūdimių, — viskas liudija, kad čia atsitiko kažkas nepaprasto. Tai tiesa. Santorino sala yra likusi išsiveržusio vulkano rytinė dalis, o dabar mes plaukiame vandeniu užpildytame krateryje!

Kaip atsirado ši sala

Senovėje Santorino sala — šiandien dar žinoma kaip Tyra — buvo pavadinta Strongili, tai reiškia „apskrita“. Sala kadaise ir buvo apskrita. Tačiau, pasak specialistų, maždaug prieš 3500 metų galingas ugnikalnio išsiveržimas pakeitė salos formą. Manoma, jog po didelio sprogimo salos viduryje susidarė kaldera ir jūros vandenys iškart užpildė šią gilią įdubą.

Kai kurie vulkanologai mano, jog sprogimo banga pasiekė Europą, Aziją bei Afriką ir sugriovė pastatus šimto penkiasdešimties kilometrų spinduliu. Dusinantys pelenai, tvirtina jie, tikriausiai užtemdė saulę keletui dienų visame Viduržemio jūros regione. Taip iš viso 80 kvadratinių kilometrų salos ploto išnyko ore ar nukrito į jūrą. Visa gyvybė buvo nušluota nuo paviršiaus.

Po kurio laiko šalies gyventojai apsigyveno likusioje Strongili salos dalyje ir jos vardas buvo pakeistas į Kalistė, tai reiškia „gražiausia“. Tačiau gyvenimas ant vulkano buvo svyruojantis — tiesiogine to žodžio prasme. Nuo 198 m. p. m. e. iki 1950 m. e. m. įvyko 14 ugnikalnio išsiveržimų. O 1956 metais žemės drebėjimas sugriovė daugelį saloje pastatytų namų. „Žemė svyravo ir drebėjo kaip želė“, — sakė Kyra Eleni, senyva moteris, likusi gyva per šią katastrofą. „Mano namo,  stovėjusio ant skardžio, kieme buvo žvyru pabarstytas takelis. Staiga jis pradėjo šliaužti į jūrą, o mano namas beveik pakibo ore! Mes turėjome palikti tą namą ir pasistatyti naują saugesnėje vietoje.“

Sugriauti kaimai buvo greit atstatyti — daugiausiai užsieniečių. Šiandieną Santorinas priima tūkstančius lankytojų, atvykstančių čionai kiekvieną vasarą. Šalia Santorino vis dar išliko mažesnė sala Tirasija ir negyvenama salelė Aspronisė.

Be to, Santorino kalderos lopšyje yra dvi vulkaninės salelės — Nea Kaimenis ir Palea Kaimenis. Šiose neseniai susiformavusiose salelėse vis dar galima matyti, jog vulkanas veikia, kuomet „miegantis milžinas“ retkarčiais prabunda ir išleidžia dūmų sruogeles. Kadangi Santorino salos kontūrai vis keičiasi, jos žemėlapį reikia nuolatos perdaryti.

Gyvenimas ant viršukalnės

Santorino kalderos kraštuose nėra jokių šlaitų, o vien tik skardžiai. Todėl salos  gyventojai namus statosi pačiu paprasčiausiu būdu: uoloje iškasamas horizontalus tunelis, pastatoma siena angoje ir gali kraustytis į vidų. Taigi dauguma namų išsidėsčiusių kalderoje yra iškirsti iš uolos.

Prie kiekvieno tokio namo yra kiemas arba balkonas, nuo kurio matosi kalderos apylinkės. Aukščiau esančio namo kiemas yra žemesniojo stogas. Iš šių balkonų galima gėrėtis įspūdingais saulėlydžiais, mėgautis ryškiai raudona saule, lėtai ir didingai besileidžiančia į jūrą. Kai kuriuose kiemuose taip pat yra nedidelė virtuvė, viena ar dvi vištidės bei vazonai su kvapniomis žolelėmis ir gėlėmis.

Beveik visiems kaimams būdinga tai, kad ten nėra nei vienos tiesios namų eilės. Net namų skliautai nėra simetriški. Tokia atsitiktinių linijų ir kreivių gausa, sukurianti pačias netikėčiausias formas, namelių grupėms suteikia grakštumo, kuris labai neįprastas tokioje grublėtoje, rantytoje saloje.

Santorine labai sausa. Vandens galima gauti tik iš cisternų, kuriose laikomas surinktas lietaus vanduo. Tačiau viršutinis dirvos sluoksnis derlingas. Taigi toliau nuo pakrantės auga įvairūs pasėliai.

Tiek turistams, tiek vietiniams gyventojams Santorinas yra nepaprastas ir didingas paminklas mūsų planetos grožiui.

[Rėmelis 18 puslapyje]

SĄSAJA SU ATLANTIDA

Mitas apie dingusį žemyną, salą ar miestą Atlantidą, tikriausiai kilęs Egipte, išliko senoviniuose graikų raštuose ir viduramžiais buvo perimtas arabų geografų. Atlantida, manoma, nuskendo jūroje po žemės drebėjimų ir potvynių. Kai kurie archeologai sako, jog šis mitas kilo po Santorino vulkano sprogimo.

Per kasinėjimus, prasidėjusius 1966—1967 metais, buvo atrastas turtingas karališkasis Mino miestas, palaidotas po vulkaninių dulkių nuosėdomis ir išlikęs lygiai toks, koks buvo išsiveržimo metu. Atrodo, jog išankstiniai perspėjimai paskatino gyventojus laiku palikti šią vietovę. Kai kurie tyrinėtojai spėja, jog dėl gyventojų nenoro pripažinti jų prabangų miestą pražuvus, kilo legenda, kad Atlantida išliko ir klesti jūros dugne.

[Iliustracija 16 puslapyje]

Santorinas

[Iliustracija 17 puslapyje]

Jehovos liudytojams patinka skelbti Santorine

[Iliustracija 18 puslapyje]

Egėjo jūros vaizdas nuo Santorino stogų