Olimpinių idealų krizė

KAI baronas Pjeras de Kubertenas pasiūlė atgaivinti olimpines žaidynes, jis iškėlė kilnius idealus. Kubertenas net paskelbė tokį šiuolaikinių olimpinių žaidynių credo: „Svarbiausia olimpinėse žaidynėse ne laimėti, o dalyvauti... Esminis dalykas — ne nugalėti, bet gražiai rungtyniauti.“

Kubertenas tikėjo, jog protingas rungtyniavimas ugdo kilnumą, skatina bešališkumą ir dorą elgesį. Jis netgi kalbėjo apie ‛sporto religiją’. Kubertenas manė, jog olimpinės žaidynės mokys žmones gyventi taikiai.

Tačiau tokios viltys žlugo dar iki Kuberteno mirties 1937-aisiais. Žaidynės kartą jau buvo pertrauktos dėl pasaulinio karo, o auganti įtampa ruošė kelią kitam dideliam konfliktui. Šiandien olimpinių idealų krizė dar didesnė. Kodėl taip atsitiko?

Olimpinės žaidynės ir dopingas

Norėdami tapti pajėgesni ir pasiekti kuo geresnių rezultatų, sportininkai jau dešimtmečius vartoja dopingą; šios rykštės neišvengė ir olimpinės žaidynės. Štai jau 25 metai, kai imtasi, daugelio manymu, griežtų priemonių tikrinti sportininkus, ar jie nevartoja dopingo, o uždraustų medžiagų vartojimas tarp olimpiados dalyvių tebėra problema.

Kai kurie sportininkai, kad įgytų pranašumą, griebiasi steroidų. Kiti renkasi stimuliatorius. Tarp trumpų nuotolių bėgikų bei kitų atletų populiarūs žmogaus augimo hormonai, nes jie padeda greit atsigauti po intensyvių treniruočių ir stiprina raumenis. O daugelis ilgų distancijų bėgikų, plaukikų bei slidinėjimo lenktynininkų renkasi genetiškai sukurtą eritropoetiną, nes skatindamas raudonųjų kraujo kūnelių gaminimąsi jis padidina sportininko ištvermę.

 Ne veltui dr. Robertas Voi, buvęs JAV olimpinio komiteto dopingo tyrimo grupės vadovas, sportininkus vadina „vaikščiojančia laboratorija“. Jis priduria: „Olimpinės žaidynės tampa bandymų poligonu mokslininkams, chemikams bei moralės nepaisantiems gydytojams.“ O ar dopingo vartotojai išaiškinami? Jungtinių Valstijų dopingo tyrimo laboratorijos vedėjas dr. Donaldas Ketlinas sako: „Prityrę sportininkai, norintys vartoti dopingą, yra perėję prie tokių medžiagų, kurių mes negalime patikrinti.“

Papirkinėjimas bei kyšininkavimas

Kadangi tik nedaugelis miestų įstengia pretenduoti į olimpinių žaidynių šeimininkų postą, kartais šio renginio organizatoriais stengiamasi tapti bet kokiomis priemonėmis. Beveik prieš dvejus metus skandalas kilo dėl paties Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK). Įtarimas, kad komiteto nariams buvo sumokėtas apie 400000 JAV dolerių kyšis už Solt Leik Sičio parinkimą 2002-ųjų žiemos žaidynių vieta, vertė suabejoti asmenų, nuo kurių sprendimo tai priklausė, etiškumu.

Kai miestai — potencialūs olimpinių žaidynių šeimininkai — dosniai apdovanoja tuos, kurie renka žaidynių vietą, svetingumą kartais  sunku atskirti nuo atviro papirkinėjimo. Į Solt Leik Sičio skandalą buvo įsivėlę daugiau kaip 20 TOK narių ir 6 iš jų galiausiai buvo pašalinti iš šių postų. O dėl 2000-ųjų metų olimpinių žaidynių Australijoje visos pastangos išlaikyti gerą reputaciją žlugo, kai Australijos olimpinio komiteto prezidentas pripažino: „Ką gi, [tai, ko siekėme,] mes laimėjome ne tik dėl miesto grožio ar sporto bazės, kurią galėjome pasiūlyti.“

Skepticizmą dar labiau kursto kai kurių vyresnių TOK narių prabangi gyvensena. Buvęs Tarptautinės irklavimo federacijos Šveicarijos departamento pirmininkas Tomis Keleris kartą pasakė, jog, jo manymu, kai kurie sporto vadovai į olimpines žaidynes žiūri kaip į priemonę „patenkinti savo išdidumą“. Jis pridūrė, jog atrodo, kad varomoji jėga yra „pelno vaikymasis bei asmeninių ambicijų tenkinimas“.

Energinga prekyba

Niekas neneigia, kad olimpinės žaidynės susijusios su dideliais pinigais. Televizijos transliacijos pritraukia daug žiūrovų, o pelningos reklamos bei žaidynių rėmimas tampa galingu prekybos įrankiu.

Pagalvokite apie 1988-ųjų olimpines žaidynes, kai devynios tarptautinės kompanijos už teises į prekybą visame pasaulyje iš viso TOK sumokėjo daugiau kaip 100 milijonų JAV dolerių. 1996-ųjų vasaros žaidynės Atlantoje už šias teises TOK atnešė 400 milijonų JAV dolerių gryno pelno. Ir tai neskaičiuojant transliavimo teisių. Amerikos TV tinklas už teises nuo 2000-ųjų iki 2008-ųjų transliuoti olimpines žaidynes sumokėjo daugiau kaip 3,5 milijardo JAV dolerių, o kaip buvo pranešta, per ketverius metus kiekvienas iš 11 pasaulinių rėmėjų turės sumokėti po 84 milijonus JAV dolerių. Todėl kai kurie žmonės sako, jog jei kadaise olimpinės žaidynės ir atitiko kilnius idealus, tai šiandieną jos pirmiausiai yra proga pralobti ir simbolizuoja žmogaus godumą.

 Kur blogybių priežastys?

Kai kurie specialistai teigia, jog galima įžvelgti dvi pagrindines olimpinių žaidynių krizę sukėlusias tendencijas, kilusias devintojo dešimtmečio pradžioje. Pirma: teisę spręsti, kurie sportininkai tinkami dalyvauti olimpinėse žaidynėse, buvo nutarta suteikti atskiroms tarptautinėms sporto federacijoms. Kadaise TOK leido dalyvauti tik mėgėjams, o federacijos pradėjo tam tikrose olimpinėse rungtyse leisti varžytis ir profesionaliems sportininkams. Tačiau sportininkai profesionalai atsinešė ir savo požiūrį. Vien už ‛gražų rungtyniavimą’ doleriai nebyra, todėl svarbiausia pasiekti pergalę. Nenuostabu, kad tai paskatino vartoti dopingą.

Antra: 1983-iaisiais TOK nekantriai laukė pelno iš olimpinių žiedų, kuriuos vienas prekybos žinovas pavadino „pačiu pelningiausiu  pasaulyje nenaudotu prekyženkliu“. Dėl to pasklido nevaldomo verteiviškumo, tapusio olimpinių žaidynių simboliu, atmosfera. Jasonas Zengerlė pareiškė: „Nepaisant visų kalbų apie įnašą į taiką bei viso pasaulio tautų vienijimąsi..., iš tiesų olimpinės žaidynės nesiskiria nuo... bet kurio kito didelio sportinio renginio.“ Tačiau ar tai reiškia, kad olimpinio judėjimo iškelti idealai nepasiekiami?

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

KAI KAS APIE OLIMPINES ŽAIDYNES

→ Olimpinių žaidynių simbolis — penki žiedai, reiškiantys Afrikos, Australijos, Azijos, Europos ir Pietų bei Šiaurės Amerikos žemynus. Tai, kad jie persipynę, simbolizuoja visų tautų sportinę draugystę.

→ Olimpinis šūkis — Citius, Altius, Fortius (lot.) reiškia „greičiau, aukščiau, drąsiau“. Vienas pedagogas iš Prancūzijos pateikė alternatyvų šūkio vertimą: „greičiau, aukščiau, stipriau!“

→ Olimpinė ugnis per senovines žaidynes degdavo ant Dzeuso aukuro. Šiais laikais deglas uždegamas nuo saulės spindulių Olimpijoje ir tada gabenamas į žaidynių vietą.

→ Olimpinės tradicijos yra tūkstantmetės. Pirmosios užregistruotos Olimpijos žaidynės įvyko 776 m. p. m. e., tačiau daugelis mano, jog jos buvo įsteigtos mažiausiai penketą šimtmečių anksčiau.

[Šaltinio nuoroda]

AP Photo/Eric Draper

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

SIDNĖJAUS OLIMPINIŲ ŽAIDYNIŲ VIETA

Nuo 1993-iųjų rugsėjo, kai Sidnėjus laimėjo konkursą dėl vietos organizuoti 2000 metų olimpines žaidynes, mieste darbai virte verda — ruošiamasi sutikti dešimtis tūkstančių svečių. Buvo įdėta daug triūso išvalyti vietovę, įrengti pasaulinio lygio varžybų vietą ir senus sąvartynus paversti į pelkes, parkus bei estuarijas — visa tai užima 760 hektarų plotą.

Sidnėjaus olimpinis miestelis, pastatytas apgyvendinti visus sportininkus bei oficialius asmenis, yra didžiausia saulės energija aprūpinama gyvenvietė pasaulyje. „SuperDome“ — didžiausias uždaras sporto bei pramogų centras pietų pusrutulyje — turi įrengtą didžiausią Australijoje saulės bateriją, tad panaudojama energija beveik nekelia šiltnamio reiškinio dujų emisijos.

Priešais „SuperDome“ plyti olimpinis stadionas su daugybe vingių ir skersų linijų. Tai didžiausias pasaulyje olimpinis stadionas, turintis 110000 sėdimų vietų; jį pastatyti kainavo 435000000 JAV dolerių. Po pagrindiniu stadiono arkiniu skliautu vienas šalia kito galėtų sutilpti keturi oro laineriai „Boeing 747“! Žiūrovus nuo ultravioletinių saulės spindulių saugo stadiono danga, padaryta iš persišviečiančių plytelių. „2000-aisiais ši vieta porą mėnesių bus Australijos širdis“, — sakė stadiono administratorius Alenas Pačingas. Jis ryžosi prognozuoti: „Paskui stadionas taps simboliu, panašiai kaip operos teatras.“

[Iliustracija 4 puslapyje]

Baronas Pjeras de Kubertenas

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 7 puslapyje]

AP Photo/ACOG, HO