Tobulos visuomenės siekis

BŪTŲ nuostabu matyti pasaulį geresnį — be skausmo, ligų ir negalių! Pasaulio visuomenę — be nusikaltimų ir nesantaikos. Žmonių šeimą — nemirštančią.

Žinoma, norint tai pasiekti, reikėtų iš esmės pakeisti pačius žmones. Idėjų, kaip patobulinti žmoniją, būta ir anksčiau. Prieš maždaug 2300 metų graikų filosofas Platonas rašė: „Poruotis dažniausiai reikėtų tik geriausiems abiejų lyčių individams, o nevisaverčiams su nevisaverčiais — kuo rečiau.“ Tačiau rimtų pastangų tobulinti žmoniją imtasi ne taip jau seniai. Ši tyrinėjimų sritis pavadinta eugenika.

Sąvoką „eugenika“ 1883 metais pirmasis pavartojo Fransis Goltonas, anglų mokslininkas, Č. Darvino pusbrolis. Šis žodis kilo iš graikiško termino, reiškiančio „aukštos kilmės“, arba „kilmingas“. Goltonas žinojo, kad įvairios gėlės ir gyvūnai gali įgyti tam tikrų pageidaujamų savybių juos pasirinktinai kryžminant. Gal panašiais metodais būtų galima gerinti žmoniją? Goltonas tikėjo tuo. Jo manymu, jei „žmonių rasei gerinti“ būtų skiriama bent šiek tiek pastangų ir lėšų, kurios skiriamos arkliams bei galvijams veisti, būtų įmanoma sukurti „plejadą genijų“.

Darvino raštų įkvėptas, Goltonas samprotavo, jog žmonės turėtų patys reguliuoti savo evoliuciją. Pirmaisiais XX amžiaus dešimtmečiais Goltono idėjomis Europoje bei Jungtinėse Valstijose labai susižavėjo politikai, mokslininkai ir akademikai. Išreikšdamas populiarias to meto pažiūras, vienos galingos valstybės vadovas rašė: „Visuomenei nėra reikalo leisti daugintis išsigimėliams... Kiekvienai fermerių grupei, kuri neleistų poruotis geriausiems savo galvijams, o veistų tik blogiausius, tinkamiausia vieta — beprotnamis... Vieną dieną mes suprasime, kad svarbiausia tinkamos rūšies piliečių pareiga yra palikti savo palikuonis ir kad nėra reikalo amžiams išsaugoti netinkamus piliečius.“  Tuos žodžius parašė 26-asis Jungtinių Valstijų prezidentas Teodoras Ruzveltas.

Konkursinėse mugėse bei parodose Britanijoje ir Amerikoje, siekiant pademonstruoti paveldimumo dėsnio veikimą, stenduose būdavo eksponuojamos jūrų kiaulyčių iškamšos. Tuo norėta parodyti, kaip šio gyvūnėlio kailio spalva paveldima iš kartos į kartą. Kiekviena ekspozicija būdavo išsamiai aprašyta. Viename apraše buvo sakoma: „Netinkamos žmogaus ypatybės, pavyzdžiui, silpnaprotystė, epilepsija, polinkis nusikalsti, psichinės ligos, alkoholizmas, skurdas ir kitos, šeimose atsikartoja ir paveldimos taip pat kaip jūrų kiaulyčių kailio spalva.“ Kitame plakate buvo klausimas: „Ar mes, amerikiečiai, be perstojo grynindami savo kiaulių, vištų ir galvijų veisles, kada nors pagalvojame, kad savo vaikų kilmę paliekame likimo valiai?“

Bandymai taikyti eugeniką

Šios idėjos nebuvo vien teorinės. Dešimtys tūkstančių „nepageidaujamųjų“ buvo sterilizuota Šiaurės Amerikoje ir Europoje. Koks asmuo ar dalykas nepageidaujamas, daugiausia priklausė, aišku, nuo požiūrio tų, kurie darė sterilizaciją. Pavyzdžiui, Misūrio valstijoje (JAV) buvo pasiūlyta priimti įstatymą, reikalaujantį sterilizuoti asmenis, „nuteistus už žmogžudystę, prievartavimą, apiplėšimus greitkeliuose, sprogdinimus, vištų ar automobilių vagystes“. Neprotingai siekdami vienos kartos laikotarpiu sukurti tobulą rasę, vokiečiai naciai nuėjo dar toliau. Po priverstinės maždaug 225000 žmonių sterilizacijos milijonai kitų — žydų, čigonų, invalidų bei kitų „nepageidaujamųjų“ — buvo išnaikinta po eugenikos priedanga.

Dėl nacistų žiaurumo eugenika įgijo blogą vardą ir daugelis vylėsi, jog ši tyrinėjimų sritis palikta ramybėje, palaidota kartu su milijonais jos aukų. Tačiau XX amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pasklido žinios apie mokslininkų laimėjimus naujoje srityje — molekulinėje biologijoje. Kilo nerimas, kad tie laimėjimai gali atgaivinti  senas idėjas, kuriomis anksčiau tame šimtmetyje susiviliojo Europa ir Šiaurės Amerika. Pavyzdžiui, 1977 metais vienas žymus biologas Nacionalinės mokslų akademijos forume perspėjo savo kolegas dėl rekombinuotosios DNR: „Šie tyrinėjimai — tai dar vienas žingsnis link genų inžinerijos taikymo žmogui. Tuo mėginama atskleisti, kaip mums gimdyti idealių savybių vaikus... Paskutinė buvo iškelta idėja, kad idealūs vaikai yra šviesiaplaukiai, melsvų akių ir su arijų rasės genais.“

Daugelio nuomone, šiandien būtų absurdiška lyginti genų inžineriją su Hitlerio eugenikos programa. Prieš šešiasdešimt metų norėta žiauriomis priemonėmis sukurti grynakrauję rasę. Nūdien žmonės kalba apie sveikatos bei gyvenimo gerinimą. Anų laikų eugeniką kurstė politika, fanatizmas ir neapykanta. Dabartinę genetikos pažangą skatina komerciniai interesai bei žmonių troškimas būti sveikesniems. Bet nors dabar tikslai kitokie, siekis genetiškai formuoti žmones pagal pačių nustatytas normas gali mažai skirtis nuo anksčiau gyvenusių eugenikų šūkių.

Mokslas pakeis visuomenę?

Kol skaitote šiuos žodžius, galingi kompiuteriai be perstojo šifruoja žmogaus genomą — visumą genuose veikiančių komandų, kurios lemia, kaip augame, ir nuo kurių labai priklauso, kas esame. Šie kompiuteriai rūpestingai kataloguoja dešimtis tūkstančių genų, esančių žmogaus DNR. (Žiūrėkite rėmelį „DNR sekliai“.) Mokslininkai mano, jog sukaupta informacija bus naudinga tolimoje ateityje kaip pagrindas žmogaus biologijai ir medicinai suprasti. Jie tikisi, kad išaiškinus žmogaus genomo paslaptis atsivers kelias gydyti žmones pataisant ar pašalinant jų defektyvius genus.

Gydytojų manymu, genetikos tyrimai padės sukurti nekenksmingus ir efektyvius vaistus ligoms gydyti bei nuo jų apsisaugoti. Tokia technologija įgalins gydytoją patikrinti jūsų genetinius duomenis ir iš anksto nuspręsti, koks vaistas jums tiks geriausiai.

Kai kas mano, kad genų inžinerija perspektyvi ne tik medicinoje — ji padėsianti spręsti ir socialines problemas. Nuo Antrojo pasaulinio karo iki paskutinio XX amžiaus dešimtmečio mokslininkai įrodinėjo, jog socialinės problemos gali būti iš dalies išspręstos reformuojant ekonomiką bei institucijas ir gerinant aplinką, kurioje žmonės gyvena. Tačiau per paskutinius metus šios problemos dar padidėjo ir daugeliui žmonių kyla mintis, kad tik genetika gali jas išspręsti. O kai kurie net mano, jog genai labiau nei aplinka lemia atskirų žmonių ar jų grupės elgesį.

O mirtis? Anot tyrinėtojų, manipuliuojant DNR gali būti pašalinta net ši kliūtis. Mokslininkai jau dvigubai pailgina vaisinių muselių ir kirmėlių amžių taikydami metodus, kuriuos ateityje, jų manymu, bus galima taikyti žmonėms. Žmogaus genomo tyrinėjimų grupės vadovas pasakė: „Mes tik dabar pradedame suvokti, kas yra žmogaus nemirtingumas.“

 Suprojektuoti vaikai?

Susižavėjus entuziastingais pranešimais apie tai, kas daroma dabar ir kas bus padaryta netolimoje ateityje, lengva susidaryti įspūdį, kad nauji metodai patikimi ir be trūkumų. Kad geriau tai suprastume, grįžkime prie temos apie vaikus. Genų tyrimai dabar jau įprasti. Vienas plačiausiai taikomas metodas buvo išrastas septintajame dešimtmetyje. Gydytojas injekcine adata praduria nėščios moters gimdą ir paima šiek tiek vaisiaus vandenų. Ištyrus šį skystį, nustatoma, ar vaisius neturi kokių nors genetinių nukrypimų, pavyzdžiui, Dauno ligos ar įskilo stuburo. Ši procedūra paprastai daroma 16-tąją nėštumo savaitę. Kita procedūra, imta daryti visai neseniai, galima nustatyti kai kurias embriono vystymosi detales tarp šeštos ir dešimtos nėštumo savaitės.

Šios procedūros įgalina gydytojus aptikti daugelį sutrikimų, tačiau tik 15 procentų jų galima pašalinti. Kai tyrimais išaiškinami tokie nukrypimai arba tyrimų  rezultatai neaiškūs, daugeliui tėvų tenka kančia apsispręsti — nutraukti nėštumą ar leisti vaikui gimti? The UNESCO Courier buvo taip komentuojama: „Nors DNR tyrimų daugėja (visi tokie tyrimai patentuoti ir pelningi), kilnūs pažadai įdiegti genų terapiją neišsipildo. Gydytojai ištiria embriono trūkumus bei sutrikimus, bet jų gydyti negali. Todėl abortas dažnai laikomas vienintele gydymo priemone.“

Žinoma, kai biotechnologija ištobulės, gydytojai tikisi turėsią daugiau galimybių aptikti ir ištaisyti genetinius trūkumus, sukeliančius tam tikrą ligą arba riziką ja susirgti. Be to, mokslininkai viliasi kada nors galėsią perkelti į žmogaus embrioną pačių sukurtas chromosomas ir taip apsaugoti žmogų nuo Parkinsono ligos, AIDS, cukraligės, prostatos bei krūties vėžio ir kitų ligų, mat toks vaikas gimtų su stipresne imunine sistema. Ateityje viliamasi sukurti vaistus, kurie veikdami genus stiprintų augantį embrioną — didintų būsimo vaiko protinius gabumus ar gerintų jo atmintį.

 Net ir patys optimistiškiausi mokslininkai suvokia, jog praeis dar daug laiko, kol tėvai galės iš katalogo išsirinkti pageidaujamą vaiką. Vis dėlto galimybė pagimdyti savo svajonių kūdikį žavi daugelį. Kai kas tikina, jog būtų klaidinga nepanaudoti mokslo genetiniams sutrikimams šalinti. Jų nuomone, jeigu nieko bloga siųsti savo vaiką į geriausią mokyklą ar vesti pas geriausius gydytojus, kodėl nepasistengti turėti kuo geresnį kūdikį?

Nerimas dėl ateities

Tačiau kitiems tai kelia nerimą. Štai knygoje The Biotech Century rašoma: „Jeigu cukraligės, pjautuvinės anemijos ir vėžio bus galima išvengti pakeitus individų genetinę sandarą, tai kodėl neužkirtus kelio ir mažesniems sutrikimams, pavyzdžiui, trumparegystei, daltonizmui, disleksijai, nutukimui, kairiarankiškumui? Iš tikrųjų, kas žino, gal visuomenė nuspręs, jog netgi tam tikra odos spalva yra sutrikimas?“

 Genetinės informacijos godžiai ieškos draudimo kompanijos. Kaip tuomet, jeigu iki kūdikio gimimo nustatoma tam tikros ligos tikimybė? Ar draudimo kompanijos vers motiną darytis abortą? Jeigu ji atsisakys, gal jos neišmokės jai draudimo sumos?

Chemijos, farmacijos ir biotechnologijos kompanijos varžosi dėl genų, organizmų ir jų manipuliavimo metodų užpatentavimo. Varomasis motyvas, aišku, yra finansinis — susikrauti pinigų iš tų ateities technologijų. Daugelis bioetikų baiminasi, kad tai ves prie „vartotojiškos eugenikos“ — kuomet tėvai bus verčiami rinktis „genetiškai patvirtintus“ vaikus. Nesunku įsivaizduoti, kokį vaidmenį šiame versle vaidins reklama!

Tiesa, naujosios technologijos vargu ar bus diegiamos neturtinguose kraštuose. Daugelyje pasaulio vietų ir taip trūksta elementarios sveikatos priežiūros. Netgi išsivysčiusiose šalyse genų terapiją, ko gero, galės rinktis tik turtingieji.

Tobula visuomenė

Literatūroje, kurioje aprašomi biotechnologijos laimėjimai, dažnai vartojama frazė „vaidinti Dievą“. Kadangi Dievas yra gyvybės Kūrėjas, reikėtų apsvarstyti jo požiūrį į tobulybės paieškas. Biblijoje, Pradžios knygoje, sakoma, kad, sukūręs žemėje gyvybę, „Dievas apžvelgė visa, ką buvo padaręs, ir iš tikrųjų matė, kad buvo labai gera“ (Pradžios 1:31). Pirmoji žmonių pora buvo genetiškai tobula. Kadangi jie maištavo prieš Dievą, užtraukė netobulybę ir mirtį sau bei savo palikuonims (Pradžios 3:6, 16-19; Romiečiams 5:12).

Jehova Dievas nori pašalinti ligas, kančias ir mirtį. Jau prieš daug šimtmečių jis ėmėsi priemonių išgelbėti žmoniją iš šių vargų. Biblijoje, Apreiškimo knygoje, pranašaujama apie laiką, kai Dievas sutvarkys žmonijos reikalus. Mes skaitome: „[Dievas] nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo.“ Šie radikalūs pokyčiai nebus pasekmė mokslo perversmo, padaryto žmonių, kurių daugelis netiki Dievo ir nešlovina jo. Ne, nes toliau šioje Rašto vietoje sakoma: „Sėdintysis soste [Jehova Dievas] tarė: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apreiškimo 21:4, 5)

[Anotacija 5 puslapyje]

Po priverstinės maždaug 225000 žmonių sterilizacijos nacistinėje Vokietijoje po eugenikos priedanga buvo išnaikinta milijonai kitų „nepageidaujamųjų“

[Anotacija 6 puslapyje]

Gydytojai viliasi, kad genetiniai tyrinėjimai padės sukurti nekenksmingus ir efektyvius vaistus ligoms gydyti bei nuo jų apsisaugoti

[Anotacija 11 puslapyje]

Po Doli dar buvo klonuota daugybė pavienių gyvūnų — visi iš suaugusių individų ląstelių. Ar tais pačiais metodais galima klonuoti suaugusius žmones?

 [Rėmelis/iliustracijos 7 puslapyje]

Ar galima klonuoti žmones?

1997 metais viso pasaulio laikraščiuose buvo rašoma apie avį, vardu Doli. Kuo ypatinga ši avelė? Ji buvo pirmas žinduolis, sėkmingai klonuotas iš suaugusios avies pieno liaukos ląstelės. Taip Doli tapo tos avies jaunesne seserimi „dvyne“. Iki avelės Doli mokslininkai dešimtmečiais klonavo gyvulius iš embriono ląstelių. Nedaug kas tikėjo galimybe iš suaugusio žinduolio ląstelės išauginti kitą genetiškai identišką gyvulį. Klonuojant suaugusio gyvūno ląstelę, galima iš anksto žinoti, į ką palikuonis bus panašus.

Mokslininkų, klonavusių Doli, tikslas buvo išvesti geresnius naminius gyvulius — vertingą šaltinį vaistingų medžiagų, gaunamų iš jų pieno. Apie sėkmę pirmiausia buvo pranešta 1997-ųjų vasarį mokslo žurnale Nature antrašte „Gyvybingi palikuonys, atsiradę iš embrioninės ir suaugusio žinduolio ląstelių“. Žiniasklaida tuoj susidomėjo pranešimu ir jo išvadomis. Po dviejų savaičių Time žurnalo viršelyje buvo įdėta Doli nuotrauka su antrašte „Ar kada nors ir jūs turėsite savo antrininką?“ Tą pačią savaitę Newsweek žurnalo pirmuosiuose puslapiuose pasirodė straipsniai, pavadinti „Ar galime klonuoti žmones?“

Po Doli dar buvo klonuota daugybė pavienių gyvūnų — visi iš suaugusių individų ląstelių. Ar tais pačiais metodais galima klonuoti suaugusius žmones? Kai kurių biologų manymu, taip. Ar tai jau daroma? Dar ne. Britų mokslininkas Janas Vilmutas, vadovavęs grupei, klonavusiai Doli, atkreipia dėmesį, kad klonavimas kol kas yra „labai neveiksminga procedūra“ — klonuotų embrionų žūva dešimt kartų daugiau negu įprastai besivystančių.

Įdomu, o jeigu kas nors patobulintų technologiją ir klonuotų, sakykim, keletą Hitlerių? Vilmutas išsklaido tokią baimę. Jo žodžiais, nors klonuotas vaikas ir būtų genetiškai identiškas dvynys tam, iš kurio buvo klonuotas, jis, veikiamas kitokios aplinkos, išsiugdytų visiškai kitokią asmenybę, kaip gyvenime ir atsitinka su tikrais dvyniais.

[Rėmelis/iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

DNR sekliai

Žmogaus kūną sudaro apie 100 trilijonų ląstelių, kurių dauguma turi branduolius. Kiekviename branduolyje yra 46 struktūros, vadinamos chromosomomis. Kiekviena chromosoma turi vieną standžiai susisukusią siūlišką molekulę — DNR, kurios viduje, kaip manoma, yra iki 100000 genų, išsidėsčiusių tarsi miestai ir miesteliai palei greitkelį. Mūsų genai iš esmės nulemia visas mūsų kūno skiriamąsias ypatybes — mūsų vystymąsi gimdoje, mūsų lytį bei fizines savybes ir mūsų brendimą. Mokslininkai netgi tiki, kad DNR yra įmontuotas „laikrodis“, lemiantis, kiek gyvensime.

Gyvūnų ir žmonių DNR yra nepaprastai panaši. Pavyzdžiui, šimpanzės ir žmogaus genetinė sandara skiriasi tik 1 procentu. Tačiau tas skirtumas dešimt kartų didesnis už tą, koks būna tarp dviejų žmonių. Vis dėlto būtent šie labai maži skirtumai nulemia daugelį požymių, nuo kurių priklauso mūsų individualybė.

Kiek mažiau nei prieš dešimt metų mokslininkai ėmėsi sunkios užduoties — nustatyti žmogaus DNR molekulėje tikslią cheminių vienetų seką. Ši užduotis, vadinama „Žmogaus genomo projektu“, nepaprastai sudėtinga ir kainuos milijardus dolerių. Surinkti duomenys sudarys maždaug 200 tomų, kurių kiekvienas bus kaip 1000 puslapių telefonų knyga. Žmogui visa tai perskaityti truktų 26 metus, jeigu skaitytų be pertraukų!

Žiniasklaida dažnai pamiršta tai, kad tą sukauptą informaciją dar reikės išaiškinti. Duomenims išanalizuoti prireiks naujų priemonių. Nustatyti genus yra viena; visiškai kas kita — žinoti, ką jie daro ir kaip sąveikauja, kad išsivystytų žmogus. Vienas garsus biologas „Žmogaus genomo projektą“ pavadino „šventuoju genetikos graliu“. Tačiau genetikas Erikas Landeris projektą apibūdino paprasčiau: ‛Tai tėra sudedamųjų dalių sąrašas. Jeigu aš duočiau jums „Boeing-777“ detalių sąrašą ir visas 100000 detalių, vargu ar jūs galėtumėte surinkti iš jų lėktuvą ir juolab nežinotumėte, kodėl jis skrenda.’

[Schema]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

LĄSTELĖ

BRANDUOLYS

CHROMOSOMOS

DNR

BAZIŲ PORA