Ar jau nebėra „darbo visam gyvenimui“?

GREHEMAS * 37 metus dirbo didelėje Australijos kompanijoje. Baigdamas šeštą dešimtį, jis netikėtai gavo pranešimą, kad po kelių savaičių jo paslaugų nebereikės. Galima suprasti jo suglumimą, nuostabą ir didelį susirūpinimą ateitimi. „Kas atsitiko su mano ‛darbu visam gyvenimui’, kuris, maniau, buvo garantuotas iki pat pensijos?“ — klausė savęs Grehemas.

Žinoma, žmogui netekti darbo nėra kažkas neįprasta ar nauja. Tačiau dabartinei darbuotojų kartai nauja yra globalinis darbo praradimo mastas. Be abejo, darbo netenkama dėl daugybės priežasčių, tačiau pagrindinė, atrodo, yra vadinamasis etatų naikinimas. Kas tai yra ir kaip prasidėjo ši tendencija?

Pokyčiai darbo vietose

Šiais laikais vis labiau spartėja ekonomikos globalizacija. Ypač tai pasireiškė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje Jungtinėse Valstijose, kai kompanijos pastebėjo, jog vis daugiau vartotojų perka užjūryje pagamintus automobilius, elektroninius prietaisus bei daug kitų prekių.

Stengdamosi tapti konkurencingomis ir sumažinti gamybos kaštus, Amerikos kompanijos pradėjo mažinti darbuotojų skaičių ir tobulinti gamybos metodus bei įrengimus. Darbuotojų skaičiaus mažinimas buvo pavadintas etatų naikinimu. Jis apibūdinamas kaip „organizacijos darbuotojų skaičiaus mažinimas atleidžiant juos iš darbo, anksčiau išleidžiant į pensiją, perkeliant į kitą vietą ar pasinaudojant savaiminiu jų skaičiaus mažėjimu“.

Keletą metų sparčiausiai buvo mažinamas paprastų darbininkų skaičius. Tačiau devintojo dešimtmečio gale bei dešimtojo pradžioje šis procesas palietė vis daugiau tarnautojų, ypač viduriniojo personalo. Tokia tendencija netrukus pasireiškė visose pramoninėse šalyse. Finansiniams sunkumams nesiliaujant, vyriausybės bei darbdaviai stengėsi sumažinti išlaidas toliau naikindami etatus.

Daugumai darbuotojų darbo garantija daugiau nebeegzistuoja. Vienas profesinių sąjungų tarnautojas teigia: „Darbo sutartys su žmonėmis, ištikimai tarnavusiais 10, 15 ar 20 metų, nutraukiamos ir jie atleidžiami iš darbo.“ Dolores Embrous savo knygoje Healing the Downsized Organization aiškina, jog 1956-aisiais tipiškam darbuotojui apibūdinti buvo išgalvotas terminas „organizacijos žmogus“. Ji tęsia: „Kad ir kas jis būtų — darbininkas, profesinės sąjungos narys ar vadovas — organizacijai patikėdavo savo ekonominę gerovę, draugų ratą ir atsiduodavo jai mainais už saugumą — visam gyvenimui garantuotą darbą. Šiuolaikinėje įmonėje toks susitarimas, be abejo, negalioja.“

Dėl etatų naikinimo visame pasaulyje darbą praranda milijonai žmonių ir jokia grupė nelieka nenukentėjusi. Vien tik Jungtinėse Valstijose atleistųjų skaičius didžiulis: nuolatinio darbo neteko milijonai žmonių. Panašiai darbuotojų skaičius mažinamas  daugelyje kitų šalių. Tačiau vien tik šie sausi statistiniai duomenys neatskleidžia, kaip žmogus dėl to kenčia.

Skaudūs padariniai

Grehemas, paminėtas šio straipsnio pradžioje, pasakė: „Psichologinis smūgis yra didžiulis.“ Savo atleidimą iš darbo jis prilygino „ligai arba skaudžiam fiziniam sumušimui“.

Kai už ištikimybę neatlyginama, žmonės jaučiasi išduoti, nes tai, ką jie paaukojo įmonei, nevertinama. Ypač pasitikėjimas prarandamas tada, kai dauguma vadovų už įmonės darbuotojų skaičiaus sumažinimą gauna didžiules išmokas. Be to, nelauktai netekęs nuolatinių pajamų, nedirbantis asmuo nebegali gyventi kaip buvo įpratęs, negali pasirūpinti ir savo reikmėmis: paskola už įkeistą turtą, kitais įsiskolinimais, šeimos narių sveikata bei mokesčiais už mokslą. Sutrinka asmens gyvenimo ritmas, jam tenka atsisakyti savo pomėgių ir nuosavybės. Tai sukelia nevilties bei bevertiškumo jausmą.

Kadangi stabilus, prasmingas darbas didina savigarbą, įsivaizduok, kaip nedarbas žaloja neįgalius, nekvalifikuotus arba vyresnio amžiaus žmones. Viena apklausa Australijoje parodė, jog didžiausia tikimybė būti atleistiems iš darbo yra 45—59 metų žmonėms. Tačiau būtent šiai amžiaus grupei sunkiausia prisitaikyti prie permainų.

Ar yra iš ko pasirinkti? Žinoma, bedarbis sutiktų dirbti ir dalį dienos už mažesnį atlyginimą. Tačiau tada gali smukti pragyvenimo lygis. Nustatyta, jog tik kas trečias atleistas darbininkas ilgainiui susiranda darbą, už kurį gauna tiek pat, kiek gaudavo anksčiau. Tai kelia įtampą šeimose.

Net turintis darbą žmogus negali jaustis ramus, nes tikimybė ateityje jo netekti kažkiek slegia. Knygoje Parting Company rašoma: „Žinoti, jog gali netekti darbo, tolygu rinktis geriausią būdą būti partrenktam sunkvežimio. Retai tepavyksta išmėginti net pačius išradingiausius sumanymus, nes paprastai atleidimas iš darbo, tarsi sunkvežimis, smogia netikėtai.“

Koks nedarbo poveikis jaunimui? Viena Švietimo bei mokslo institucija surengusi apklausą padarė išvadą: „Vienas svarbiausių išorinių pilnametystės požymių yra galimybė gauti nuolatinį darbą, nes nuo to prasideda ‛tikrasis’ suaugusio žmogaus gyvenimas suaugusiųjų pasaulyje pagal jų normas ir taip įgyjama finansinė nepriklausomybė.“ Tad jeigu darbas yra tikro suaugusiųjų gyvenimo pradžios rodiklis, nedarbas jaunimui gali būti pražūtingas.

 Kaip pragyventi neturint darbo

Netekęs darbo pasijunti lyg minų lauke. Knygoje Parting Company sakoma, jog dažniausiai patiriamos emocijos — tai pyktis, gėda, baimė, liūdesys bei savęs gailėjimas. Jas įveikti sunku. Autorius pažymi: „Tau tenka sunki užduotis — apsispręsti dėl savo ateities. Šios užduoties neprašei ir tikriausiai nežinai, ko imtis, tad staiga gali pasijusti labai vienišas.“ Viena sunkiausių problemų, iškylančių netikėtai iš darbo atleistiems žmonėms, — paaiškinti apie tai savo šeimai.

Tačiau yra keletas praktiškų būdų, kaip pakelti atleidimo iš darbo smūgį. Pirmasis žingsnis — tuoj pat pradėti gyventi kukliau, paprasčiau negu buvai įpratęs.

Štai keletas patarimų, kurie, net jei ir nepakeičia padėties iš esmės, gali padėti prie jos prisitaikyti. Pirma, pripažink, kad netikėtas darbo praradimas — šių laikų tikrovė. Todėl, kad ir kokio būtum amžiaus, kiek beturėtum patirties, tvarkyk savo gyvenimą taip, kad būtum pasiruošęs netekti darbo.

Antra, venk įsiskolinti už daiktus, kurie nėra būtini pragyvenimui. Gyvenk pagal savo išteklius ir nemanyk, kad sumokėsi skolas, kai būsi perkeltas į aukštesnes pareigas ar gausi didesnį atlyginimą. Sprendžiant iš nūdienos ekonomikos būklės, tolimomis ateities perspektyvomis pasitikėti negalima.

Trečia, stenkis supaprastinti savo gyvenseną ir sumažink esamus finansinius įsipareigojimus. Tai reiškia išsivaduoti iš skolų už daiktus, kurie nėra būtini nuosaikiai, sveikai gyvensenai.

Ketvirta, peržiūrėk savo gyvenimo tikslus — dvasinius bei pasaulietinius. Tada apsvarstyk, kaip priimami sprendimai paveiks tavo gyvenimą.

Galiausiai nepavydėk ne taip taupiai gyvenantiems kaimynams, kad neužsigeistum įsigyti to, ką turi jie, ar gyventi taip, kaip jie.

Šie keli patarimai gali padėti tau ir tavo šeimai nesudėti vilčių į nepatikimus labai nepastovaus pasaulio turtus bei išsivaduoti nuo daugybės rūpesčių, kylančių dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo.

Viename šaltinyje cituojamas investicijų bankininkas Feliksas Rohatenas: „Mūsų visuomenėje, kai vieno žmogaus nedarbas krauna kitam turtus, kažkas yra neteisinga iš esmės.“ Ši sistema yra tokia neteisinga, kad netrukus ją pakeis pasaulis, kuriame posakis „darbas visam gyvenimui“ įgis prasmę, pranokstančią mūsų dabartinį supratimą (Izaijo 65:17-24; 2 Petro 3:13).

[Išnaša]

[Anotacija 14 puslapyje]

‛Kai vieno žmogaus nedarbas krauna kitam turtus, kažkas yra neteisinga iš esmės’

[Iliustracija 15 puslapyje]

Stenkis supaprastinti savo gyvenseną