Mano didžiausias rūpestis likti ištikimam

PAPASAKOJO OLEKSIJUS DAVIDIUKAS

Tai atsitiko 1947-aisiais už kelių kilometrų nuo mūsų Laskivo (Ukraina) kaimo Lenkijos pasienyje. Mano vyresnis draugas Stepanas slapta gabendavo biblinę literatūrą iš Lenkijos į Ukrainą. Vieną naktį pasienio sargybinis jį pastebėjo, pasivijo ir nušovė. Po dvylikos metų Stepano mirtį man teko prisiminti dramatiškomis aplinkybėmis. Tačiau apie tai vėliau.

TUO metu, kai aš gimiau, 1932-aisiais, Laskivo kaime buvo dešimt Biblijos tyrinėtojų (taip tuomet buvo vadinami Jehovos liudytojai) šeimų. Tarp jų buvo ir mano tėvai, rodę puikų ištikimybės Jehovai pavyzdį iki pat savo mirties aštunto dešimtmečio viduryje. Visą gyvenimą mano didžiausias rūpestis irgi yra likti Dievui ištikimam (Psalmyno 18:26 [18:25, Brb]).

1939-aisiais, prasidėjus II pasauliniam karui, rytinė Lenkijos dalis, kurioje gyvenome, buvo prijungta prie Tarybų Sąjungos. Jos valdžioje buvome iki 1941-ųjų birželio, kada įsiveržę vokiečiai okupavo mūsų teritoriją.

Per karą mokykloje teko patirti nemažai sunkumų. Vaikai buvo mokomi dainuoti nacionalistines dainas, turėjo dalyvauti karinėse pratybose. Buvome netgi mokomi svaidyti granatas. Tačiau aš atsisakiau tiek dainuoti patriotines dainas, tiek dalyvauti karinėse pratybose. Tai, kad vaikystėje išmokau laikytis Biblija pagrįstų įsitikinimų, vėlesniais metais man padėjo išlikti Dievui ištikimam.

Mūsų susirinkimo teritorijoje daugybė žmonių domėjosi Biblijos tiesa, todėl juos mokyti buvo paskirti du pionieriai (taip yra vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai). Vienas jų, Ilja Fiodorovičius, ir su manimi studijavo Bibliją bei rengė mane tarnybai.  Vokiečių okupacijos metu jis buvo ištremtas į vieną fašistų koncentracijos stovyklą ir ten mirė.

Tėvo pastangos išlikti neutraliam

1941-aisiais tarybų valdžia bandė priversti tėvą pasirašyti dokumentą, įpareigojantį remti karą finansiškai. Jis paaiškino, jog negali remti jokios kovojančios pusės ir kaip tikrojo Dievo tarnas liks neutralus. Tėvą palaikė priešu ir nuteisė ketveriems metams kalėjimo. Tačiau jis kalėjo tik keturias dienas. Kodėl? Todėl, kad pirmąjį sekmadienį po jo įkalinimo vietovę, kurioje gyvenome, okupavo vokiečių kariuomenė.

Kalėjimo sargybiniai, išgirdę, kad netoli vokiečiai, atidarė kalėjimo duris ir pabėgo. Daugumą kalinių, tik spėjusių išeiti laukan, sušaudė tarybiniai kareiviai. Tėvas išeiti delsė, o vėliau pasislėpė draugų namuose. Iš ten jis atsiuntė mamai žinutę, prašydamas perduoti jo dokumentus, liudijančius, jog buvo įkalintas už atsisakymą kare palaikyti tarybinę pusę. Kai tėvas pateikė juos vokiečių valdininkams, šie paliko jį gyvą.

Vokiečiai norėjo sužinoti pavardes visų, kurie bendradarbiavo su tarybų valdžia. Jie vertė tėvą šiuos žmones įskųsti, tačiau jis atsisakė ir paaiškino savo neutralų požiūrį. Jei jis būtų pranešęs apie kurį nors žmogų, šis būtų buvęs sušaudytas. Taigi tėvo neutralumas taip pat išgelbėjo kitų žmonių gyvybes, ir šie buvo labai jam dėkingi.

Pogrindinė veikla

Tarybinė armija grįžo į Ukrainą 1944-aisiais, o 1945-ųjų gegužę II pasaulinis karas Europoje baigėsi. Nuo tol mes, gyvenantieji Tarybų Sąjungoje, buvome atskirti nuo pasaulio vadinamąja „geležine uždanga“. Palaikyti ryšius su Jehovos liudytojais buvo sunku netgi per Lenkijos sieną. Narsūs liudytojai pereidavo sieną ir grįždavo su keletu neįkainojamų Sargybos bokšto žurnalų. Kadangi siena buvo vos už 8 kilometrų nuo mūsų namų Laskive, girdėdavau, kokių pavojų šie kurjeriai patirdavo.

Pavyzdžiui, vienas liudytojas, vardu Silvestras, du kartus perėjo sieną ir grįžo be jokių incidentų. Tačiau keliaujant trečią kartą jį pastebėjo pasienio sargybiniai su šunimis. Kareiviai šaukė, kad jis sustotų, bet Silvestras bėgo kiek įkabindamas. Vienintelis šansas išvengti šunų buvo mestis į netoliese esantį ežerą. Visą naktį jis išstovėjo ligi kaklo vandenyje, pasislėpęs tarp aukštų nendrių. Galiausiai, kai sargybiniai liovėsi jo ieškoję, išvargęs Silvestras parsvirduliavo namo.

Kaip jau minėjau anksčiau, Silvestro sūnėnas Stepanas buvo nužudytas, kai bandė pereiti sieną. Vis dėlto mums buvo svarbu ir toliau palaikyti ryšius su Jehovos tauta. Tik drąsių kurjerių pastangomis galėjome gauti dvasinio maisto ir reikalingą vadovavimą.

Kitais metais, 1948-aisiais, vieną naktį buvau pakrikštytas nedideliame ežerėlyje netoli savo namų. Pasirengusieji krikštytis susirinko mūsų namuose, tačiau aš nežinojau, kas jie, nes buvo tamsu ir viskas vyko visiškai slaptai. Mes, krikšto kandidatai, tarpusavyje nesikalbėjome. Nežinau, nei kas sakė krikšto kalbą, nei kas prie ežero man uždavė krikšto klausimus, nei kas mane panardino. Po daugelio metų, dalindamiesi prisiminimais su vienu geru draugu, išsiaiškinome, jog abu krikštijomės tą pačią naktį!

1949-aisiais Ukrainos liudytojai gavo žinutę iš Bruklino, kuria buvo skatinami kreiptis į Maskvą peticija dėl skelbimo darbo legalizavimo Tarybų Sąjungoje. Pagal šį nurodymą per vidaus reikalų ministrą buvo pasiųsta peticija TSRS Aukščiausiosios tarybos prezidiumui. Vėliau Mykolas Piatoka ir Ilja Babijčiukas buvo paprašyti vykti į Maskvą vyriausybės atsakymo į mūsų peticiją. Jie sutiko ir tą vasarą nuvyko į Maskvą.

 Delegaciją priėmęs pareigūnas išklausė brolių pateiktus Biblija pagrįstus argumentus dėl mūsų veiklos. Jie paaiškino, kad mūsų darbas atliekamas išpildant Jėzaus pranašystę, jog „bus paskelbta ši karalystės Evangelija visame pasaulyje paliudyti visoms tautoms“ (Mato 24:14). Tačiau pareigūnas pasakė, jog valstybė niekada mūsų neįteisins.

Liudytojai grįžo namo ir nuvyko į Ukrainos sostinę Kijevą siekti mūsų veiklos teisėto pripažinimo čia, Ukrainoje. Ir vėl valdžia prašymą atmetė. Buvo pareikšta, jog Jehovos liudytojams bus netrukdoma tiktai tuomet, jei jie rems valstybę. Pasak pareigūnų, liudytojai turi tarnauti armijoje ir dalyvauti rinkimuose. Vėl buvo paaiškinta mūsų neutrali pozicija, būtent, kad, sekdami savo Mokytoju Jėzumi Kristumi, mes neturime priklausyti šiam pasauliui (Jono 17:14-16).

Netrukus broliai Piatoka ir Babijčiukas buvo suimti, apkaltinti ir nuteisti 25 metus kalėti. Apie 1950-uosius valdžia pasodino į kalėjimą daugelį liudytojų, tarp jų ir mano tėvą. Jis gavo 25 metus kalėjimo ir buvo išsiųstas maždaug už 7000 kilometrų į Chabarovską pačiame rytiniame Tarybų Sąjungos krašte.

Ištremtas į Sibirą

Paskui, 1951-ųjų balandį, Tarybų valdžia surengė organizuotą liudytojų puolimą savo vakarinėse respublikose, dabartinėje Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldovoje bei Ukrainoje. Per tą mėnesį į Sibirą buvo ištremta maždaug 7000 mūsiškių, tarp jų ir aš su mama. Kareiviai paprasčiausiai atvyko naktį į mūsų namus ir nugabeno mus į geležinkelio stotį. Buvome uždaryti gyvuliniuose vagonuose, — maždaug po 50 žmonių viename, — ir po dviejų savaičių išlaipinti Žalaryje, Irkutsko srityje, netoli Baikalo ežero.

Stovėdamas sniege, ledinio vėjo pagairėje, apsuptas ginkluotų kareivių mąsčiau, kas mūsų laukia. Ar pajėgsiu likti ištikimas Jehovai čia? Kad negalvotume apie šaltį, pradėjome giedoti Karalystės giesmes. Paskiau atvyko vietos valstybinių įmonių vadovai. Vieniems reikėjo vyrų sunkiam fiziniam darbui, o kiti pageidavo moterų gyvuliams prižiūrėti. Mudu su mama buvome pasiųsti į Tagninskajos hidroelektrinės statybas.

Atvykę išvydome eiles medinių barakų tremtiniams. Mane paskyrė traktorininku bei elektriku, o mamą — dirbti fermoje. Oficialiai buvome laikomi tremtiniais — ne kaliniais. Mes galėjome laisvai vaikščioti netoli elektrinės, tačiau lankytis kitoje gyvenvietėje, maždaug už 50 kilometrų, buvo draudžiama. Valdžia vertė mus pasirašyti pareiškimą, jog pasiliksime čia visam laikui. Man, 19-mečiui, tai atrodė neįmanoma, todėl pasirašyti atsisakiau. Tačiau toje vietovėje išbuvome 15 metų.

Sibire Lenkijos siena buvo ne už 8 kilometrų nuo mūsų, o daugiau kaip už 6000! Mes, liudytojai, darėme viską, kad vėl susiorganizuotume į susirinkimą, ir paskyrėme vadovaujančius vyrus. Iš pradžių neturėjome biblinės literatūros, išskyrus keletą leidinių, kuriuos vienam kitam liudytojui buvo pavykę atsivežti iš Ukrainos. Mes juos perrašinėjome ranka ir dalinomės tarpusavyje.

Netrukus pradėjome rengti sueigas. Kadangi dauguma mūsiškių gyveno barakuose, drauge susirinkdavome beveik kiekvieną vakarą. Mūsų susirinkime buvo apie 50 žmonių ir aš buvau paskirtas vadovauti Teokratinės tarnybos mokyklai. Susirinkime buvo tik keli vyrai, todėl mokomąsias užduotis atlikdavo ir moterys. 1958-aisiais tokia tvarka buvo įvesta ir kituose Jehovos liudytojų susirinkimuose. Visi atsakingai vykdė savo pareigas, mokyklą laikydami  vienu iš būdų šlovinti Jehovą bei drąsinti kitus susirinkimo narius.

Mūsų tarnyba palaiminta

Kadangi barakuose gyvenome kartu su neliudytojais, vargu ar praeidavo diena, kai nekalbėdavome su kitais apie savo tikėjimą, nors tai buvo griežtai uždrausta. 1953-iaisiais, po tarybinės vyriausybės vadovo Josifo Stalino mirties, sąlygos pagerėjo. Mums buvo leista atviriau kalbėti su kitais apie savo Biblija pagrįstus įsitikinimus. Susirašinėdami su draugais Ukrainoje, sužinojome, kur mūsų vietovėje gyvena kiti liudytojai, ir susisiekėme su jais. Tai padėjo organizuoti mūsų susirinkimus į rajonus.

1954-aisiais susituokiau su Olga, irgi ištremta iš Ukrainos. Daugelį metų ji buvo man ištikima pagalbininkė tarnaujant Jehovai. Stepanas, kuris 1947-aisiais žuvo Ukrainos ir Lenkijos pasienyje, buvo Olgos brolis. Vėliau mums gimė dukra Valentina.

Sibire mes patyrėme daug krikščioniškos tarnybos palaimų. Pavyzdžiui, sutikome baptistų grupės vadovą Georgijų. Mes jį reguliariai lankėme ir studijavome turimus Sargybos bokšto numerius. Georgijus greit suvokė, kad tai, ką Jehovos liudytojai skelbia iš Biblijos, yra tiesa. Pradėjome studijuoti su keliais jo draugais baptistais. Koks buvo džiaugsmas, kai Georgijus bei keli jo draugai pasikrikštijo ir tapo mūsų dvasiniais broliais!

1956-aisiais buvau paskirtas keliaujančiuoju prižiūrėtoju, todėl kiekvieną savaitę turėjau lankyti susirinkimus mūsų teritorijoje. Dirbdavau visą dieną, o vakare sėsdavau ant motociklo ir važiuodavau į susirinkimo sueigą. Grįždavau ankstyvą kitos dienos rytą ir eidavau į darbą. 1958-aisiais per avariją žuvo Michailas Serdinskis, kuris buvo paskirtas padėti man keliaujamajame darbe. Jis mirė trečiadienį, bet, kad galėtų dalyvauti kuo daugiau liudytojų, laidojome jį tik sekmadienį.

Mūsų nemažai grupei pajudėjus kapinių link, mus sekė Valstybės saugumo darbuotojai. Sakyti kalbą apie Biblijos teikiamą prikėlimo viltį reiškė rizikuoti būti areštuotam. Tačiau aš negalėjau nekalbėti apie Michailą ir jo nuostabias ateities perspektyvas. Nors naudojausi Biblija, Valstybės saugumas manęs neareštavo. Matyt, jie jautė, kad nieko nepeš, nes šiaip ar taip buvau jiems gerai pažįstamas kaip dažnas „svečias“ jų štabo būstinėje, kur būdavau kviečiamas apklausai.

Įskųsti

1959-aisiais Valstybės saugumas areštavo 12 skelbimo darbui vadovavusių liudytojų. Keletas kitų, tarp jų ir aš, buvome pašaukti apklausti. Kai  atėjo mano eilė, buvau apstulbintas girdėdamas pareigūnus smulkiai dėstant konfidencialias mūsų veiklos detales. Iš kur jie galėjo žinoti šiuos dalykus? Akivaizdu, jog būta įskundėjo, kuris daug žinojo apie mus ir kurį laiką dirbo valstybei.

12 areštuotųjų buvo gretimose kamerose ir susitarė valdžioms nesakyti nė žodžio. Tokiu atveju teisme duoti parodymus prieš juos turės pats įskundėjas. Nors nebuvau kaltinamas, nuėjau į teismą pažiūrėti, kaip viskas bus. Teisėjas uždavė klausimus, tačiau nė vienas iš 12 brolių neatsakė. Tada liudytojas Konstantinas Poliščiukas, kurį pažinojau daug metų, davė parodymus prieš 12 brolių. Teismo procesas baigėsi nuosprendžiu kai kuriuos liudytojus įkalinti. Gatvėje prie teismo pastato susidūriau su Poliščiuku.

„Kodėl mus išdavei?“ — paklausiau.

„Todėl, kad nebetikiu“, — atsakė jis.

„Kuo nebetiki?“ — paklausiau.

„Aš visiškai nebetikiu Biblija“, — atsakė jis.

Poliščiukas galėjo įskųsti ir mane, tačiau duodamas parodymus mano vardo nepaminėjo. Todėl paklausiau, kodėl jis to nepadarė.

„Nenoriu, kad tave įkalintų, — paaiškino. — Vis dar jaučiu kaltę dėl tavo žmonos brolio Stepano. Tą naktį, kai Stepanas žuvo, jis buvo pasiųstas pereiti sieną mano iniciatyva. Aš tikrai dėl to apgailestauju.“

Jo žodžiai mane apstulbino. Kaip iškrypo jo sąžinė! Jis jaučia graužatį dėl Stepano mirties, tačiau dabar išdavė Jehovos tarnus. Daugiau Poliščiuko nebemačiau. Po keleto mėnesių jis mirė. Tai, kad asmuo, kuriuo daug metų pasitikėjau, išdavė mūsų brolius, paliko manyje gilius emocinius randus. Tačiau šis išgyvenimas davė man vertingą pamoką: Poliščiukas buvo neištikimas, nes nustojo skaityti Bibliją ir ja tikėti.

Be abejo, mums reikia turėti šią pamoką omenyje. Kad liktume ištikimi Jehovai, turime reguliariai tyrinėti Šventąjį Raštą. Biblijoje rašoma: „Saugok savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo šaltiniai.“ Be to, ir apaštalas Paulius patarė krikščionims saugotis. Ko? „Kad kurio jūsų širdyje neužsimegztų netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo gyvojo Dievo“ (Hebrajams 3:12).

Grįžtame į Ukrainą

1966-aisiais, kai mūsų tremtis Sibire baigėsi, su Olga grįžome į Ukrainą, Sokalo miestą, esantį maždaug 50 kilometrų nuo Lvovo. Turėjome daugybę darbo, nes Sokale bei kaimyniniuose Červonogrado bei Sosnivkos miestuose buvo tik 34 liudytojai. Dabar šioje teritorijoje 11 susirinkimų!

Olga liko ištikima iki mirties 1993-iaisiais. Po trejų metų vedžiau ir nuo tada man labai padeda Lidija. Be to, mano dukra Valentina su šeima yra uolūs Jehovos tarnai ir padrąsinimo šaltinis. Tačiau didžiausią džiaugsmą man tebeteikia tai, kad likau ištikimas Jehovai, Dievui, kuris elgiasi ištikimai (2 Samuelio 22:26).

Oleksijus Davidiukas, būdamas ištikimas Jehovai, mirė 2000-ųjų vasario 18-ąją, kai šis straipsnis buvo rengiamas spausdinti.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Mūsų susirinkimas, kuris 1952-aisiais rinkdavosi barakuose rytų Sibire

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mūsų Teokratinės tarnybos mokykla 1953-iaisiais

[Iliustracija 23 puslapyje]

Michailo Serdinskio laidotuvės 1958-aisiais

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su žmona Lidija