Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar vertėtų kam nors guostis, kai esu prislėgtas?

Ar vertėtų kam nors guostis, kai esu prislėgtas?

Jaunimas klausia:

Ar vertėtų kam nors guostis, kai esu prislėgtas?

„Kai jaučiuosi prislėgtas, iš pradžių nusprendžiu niekam to nesakyti, nes žmonės pamanys, jog esu sunkus vaikas. Tačiau paskui pajuntu, kad turiu išsipasakoti, jeigu noriu gauti pagalbos“ (Alechandras, 13 metų).

„Būdamas prislėgtas nesikreipiu į savo draugus, nes, manau, jie negalėtų padėti. Jie tik pasišaipytų“ (Artūras, 13 metų).

RETKARČIAIS bemaž kiekvieną apima liūdesys. * Tačiau kadangi esi jaunas ir mažai teturi patirties, tave lengvai gali prislėgti gyvenimo sunkumai. Tėvų, draugų ar mokytojų reikalavimai, fiziniai bei emociniai pokyčiai lytiškai bręstant arba neviltis dėl mažų klaidelių — visa tai gali sukelti melancholiją ir liūdesį.

Kai taip atsitinka, yra gerai kam nors išsipasakoti. „Jeigu niekam neatskleisčiau savo rūpesčių, neištverčiau“, — sako septyniolikmetė Beatrisė. Deja, daugelis jaunuolių užsisklendžia savyje ir tuomet juos apima dar didesnė neviltis. Pasak Madrido medicinos fakulteto profesorės Marijos de Chesus Mardomingo, į savižudybę linkę jaunuoliai paprastai nuolat būna vieniši. Daugelis nusižudyti bandžiusių, bet išgyvenusių jaunuolių prisipažino, jog jie nepajėgė rasti nė vieno suaugusiojo, su kuriuo galėtų pasikalbėti ir kuriam galėtų atsiverti.

O kaip yra tau? Ar turi žmogų, kuriam galėtum išsilieti, kai jautiesi prislėgtas? O jeigu neturi, į ką galėtum kreiptis?

Pasikalbėk su tėvais

Įžangoje pacituotas Alechandras pasakoja, ką daro jausdamasis prislėgtas: „Einu pas mamą, nes ji rūpinasi manimi nuo pat mažų dienų ir aš ja pasitikiu. Be to, kreipiuosi į tėvą, nes jis išgyveno tą pat, ką ir aš. Jeigu būdamas nelaimingas niekam neatsiveriu, jaučiuosi dar prasčiau.“ Vienuolikmetis Rudolfas prisimena: „Kartais mokytojas mane taip pažemindavo ar subardavo, jog apimdavo neviltis. Tuomet eidavau į tualetą išsiverkti. Bet paskui pasikalbėdavau su mama ir ji padėdavo išspręsti problemą. Jeigu neatsiverčiau jai, jausčiausi dar blogiau.“

Ar kada nors galvojai nuoširdžiai pasikalbėti su savo tėvais? Galbūt manai, jog tikriausiai jie nesupras tavo problemų. Bet ar išties? Gal jie visiškai ir neperpras visų jaunuolius slegiančių sunkumų šių dienų pasaulyje, bet argi jie nepažįsta tavęs geriau nei kiti? Alechandras sako: „Kartais mano tėvams sunku užjausti mane ir suprasti mano jausmus.“ Tačiau jis priduria: „Žinau, kad galiu kreiptis į juos.“ Dažnai jaunuoliai nustemba pamatę, kaip puikiai tėvai supranta jų problemas! Tėvai yra vyresni bei labiau patyrę, tad gali duoti naudingų patarimų, ypač jeigu vadovaujasi Biblijos principais.

„Kalbėdamasi su tėvais, gaunu padrąsinimą bei praktiškų patarimų savo problemoms spręsti“, — sako anksčiau minėta Beatrisė. Biblija jaunuoliams duoda tikrai vertingą patarimą: „Mano vaike, laikykis savo tėvo įsakymo ir neatmesk savo motinos mokymo. Klausyk tėvo, iš kurio gimei, ir neniekink motinos, kai ji pasens“ (Patarlių 6:20; 23:22).

Be abejo, sunku atsiverti tėvams, jeigu nekokie jūsų tarpusavio santykiai. Pasak dr. Katalinos Gonzales Fortezos, vidurinėje mokykloje atlikta mokinių apklausa parodė, jog prisipažinusieji mėginę nusižudyti turėjo menką savigarbą bei prastus santykius su tėvais. Kita vertus, „gerai su tėvais sutariantys“ jaunuoliai išvengia tokio savižudiško mąstymo.

Todėl išmintingai pasielgsi ugdydamasis gerus santykius su tėvais. Įprask nuolat su jais kalbėtis. Pasakok jiems savo išgyvenimus. Klausk. Tokie nuoširdūs pokalbiai suartins jus, o iškilus problemai bus lengviau kreiptis patarimo.

Ar kalbėtis su draugu?

Bet argi ne lengviau išpasakoti savo problemas bendraamžiui? Išties, gera turėti draugą, kuriuo gali pasitikėti. Patarlių 18:24 (Brb) rašoma, kad „būna draugų artimesnių už brolį“. Bet nors bendraamžiai gali užjausti bei padėti, jie ne visuomet gali duoti geriausią patarimą. Juk jie ne ką daugiau patyrę už tave. Ar prisimeni Rehabeamą? Biblijos laikais jis buvo karalius. Užuot paklausęs patyrusių ir subrendusių vyrų patarimo, jis priėmė bendraamžių pasiūlymą. Kokios buvo pasekmės? Baisios! Rehabeamas neteko daugumos tautiečių paramos bei Dievo pritarimo (1 Karalių 12:8-19).

Konfidencialumas — dar vienas veiksnys, kurio nereikia pamiršti, atsiveriant bendraamžiams. Įžangoje pacituotas Artūras pareiškia: „Dauguma mano pažįstamų vaikinų išsipasakoja savo draugams, kai jaučiasi prislėgti. Bet vėliau tie draugai viską išplepa kitiems ir pasišaipo iš jų.“ Trylikametė Gabrielė patyrė tą patį. Ji sako: „Kartą sužinojau, jog mano draugė išpasakojo savajai draugei mano asmeninius reikalus, todėl daugiau niekad jai neatsiveriu. Be abejo, aš kalbuosi su savo bendraamžiais, bet vengiu pasakoti tokius dalykus, kurie perpasakoti man pakenktų.“ Tad prireikus pagalbos svarbu susirasti asmenį, kuris ‛kito žmogaus paslapties neatskleidžia’ (Patarlių 25:9). Tikriausiai toks asmuo bus vyresnis už tave.

Tad jei dėl kokių nors priežasčių negauni pagalbos namuose, gerai, kai randi patikimą draugą, tačiau įsitikink, ar jis arba ji turi gyvenimiškos patirties bei žino Biblijos principus. Be abejonės, vietiniame Jehovos liudytojų susirinkime rasi asmenų, atitinkančių šiuos kriterijus. Šešiolikmetė Liliana sako: „Aš išsipasakoju kai kurioms krikščionėms sesėms ir tai gana naudinga. Jos vyresnės už mane, tad jų patarimai geri. Tos sesės tapo mano draugėmis.“

O kaip tuomet, jei silpsti dvasiškai? Galbūt jautiesi toks prislėgtas, jog imi nebevertinti maldos ar Biblijos skaitymo. Jokūbo 5:14, 15 yra toks Biblijos patarimas: „Kas nors pas jus serga? Tepasikviečia Bažnyčios vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels.“ Tavajame Jehovos liudytojų susirinkime yra patyrusių vyresnių vyrų, gebančių padėti nusivylusiems ar dvasiškai sergantiems žmonėms. Nedvejodamas kreipkis į juos. Pasak Biblijos, tokie vyrai „bus pastogė nuo vėjo, prieglobstis nuo audros“ (Izaijo 32:2).

„Jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui“

Tačiau geriausias paramos šaltinis yra „visokios paguodos Dievas“ (2 Korintiečiams 1:3). Kai esi nuliūdęs ir prislėgtas, laikykis Filipiečiams 4:6, 7 užrašyto patarimo: „Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje.“ Jehova visuomet pasiruošęs išklausyti (Psalmyno 46:2 [46:1, Brb]; 77:1, Brb). Kartais užtenka vien pasimelsti, kad atgautum ramybę.

Jei retkarčiais apima liūdesys ar slogi nuotaika, visada prisimink, kad daugelis kitų jaunuolių išgyvena tą patį. Ilgainiui šie jausmai nuslopsta. Tačiau dabar nekentėk vienas. Išliek kam nors savo skausmus. Patarlių 12:25 teigiama: „Nerimas apsunkina žmogaus širdį, o geras žodis pralinksmina.“ Kur gali rasti tą padrąsinantį „gerą žodį“? Išsipasakodamas kam nors — tai yra tam, kuris turi patirties, žinių bei dieviškos išminties, kad galėtų suteikti reikiamą pagalbą.

[Išnaša]

^ pstr. 5 Nepraeinantis liūdesys gali būti rimtos emocinės ar fizinės ligos požymis. Tuomet patariama nedelsiant kreiptis į gydytoją. Žiūrėk šio žurnalo palydovo, Sargybos bokšto, straipsnį „Kaip įveikti depresiją“ (1990 m. kovo 1 d., anglų k.).

[Anotacija 14 puslapyje]

„Kalbėdamasi su tėvais, gaunu padrąsinimą bei praktiškų patarimų“

[Iliustracija 15 puslapyje]

Dievobaimingi tėvai paprastai labiau pajėgūs duoti geresnį patarimą nei tavo bendraamžiai