Išbandymuose Dievas suteikė stiprybės

PAPASAKOJO STEPANAS KOŽEMBA

Vieną 1951-ųjų balandžio pradžios naktį į mūsų Steniatino kaimelį (Ukraina) įvažiavo sunkvežimiai, pilni ginkluotų tarybinių kareivių. Šie apsupo iš anksto pasirinktus namus, surinko visas Jehovos liudytojų šeimas ir išvežė į Sibirą. Būdamas jautrus dvylikametis berniukas, svarsčiau, kodėl su jais taip pasielgė ir kaip jie ištvers tokias kančias.

GIMIAU Steniatino kaimelyje 1938-ųjų spalį. Man gimus po poros savaičių mirė mama; tėvas žuvo 1944 metais, tarybinėje armijoje kariaudamas su Vokietija. Mane užaugino tėvo seserys Olena ir Ana.

Vaikystėje pažinojau kelis Jehovos liudytojus, gyvenusius mūsų kaime. Progai pasitaikius, jie pasakodavo man bei kitiems apie Mesijo Karalystę. Ilgainiui susidraugavau su keliais jaunais liudytojais. Labai nustebau, kai juos suėmė tarybiniai kareiviai ir ištrėmė į Sibirą.

Vis dėlto ne visi liudytojai buvo ištremti. Netoli mano namų gyvenusiam liudytojui Stepanui buvo leista pasilikti, nes jo šeima nebuvo liudytojai. Stepanas buvo vyresnis už mane šešeriais metais. Baigęs mokyklą drauge su juo dirbau dailide. Jis su manimi studijavo Bibliją, naudodamasis įvairiais Sargybos bokšto numeriais. Stepanas, dabar Estijoje tarnaujantis tikrajam Dievui, Jehovai, labai džiaugėsi, kai 1956 metų liepą pasikrikštijau.

Visiems Jehovos tarnams Ukrainoje teko patirti priešiškumą. Valdininkai, ieškodami biblinės literatūros, kratydavo namus, tad turėjau įsirengęs nemažai slėptuvių. Tetoms Olenai ir Anai, kurios buvo graikų katalikės, nepatiko mano ryšiai su liudytojais. Jos net mėgino priversti mane liautis su jais bendrauti. Kartais jausdavausi kaip apaštalas Paulius — ‛prislėgtas daugiau nei mano jėgos leidžia’. Tačiau draugystė su Jehova Dievu sustiprindavo ištverti visokius išbandymus (2 Korintiečiams 1:8, Brb; Filipiečiams 4:13).

Stengiuosi išlikti neutralus

Jaunuoliams nuo 18 metų buvo privaloma karinė tarnyba. Remdamasis Biblija, nusprendžiau likti neutralus pasaulio reikaluose — tai yra atsisakyti tarnybos armijoje (Izaijo 2:4; Jono 17:14-16). Olena ir Ana skatino mane tarnauti, nors jų brolis, mano tėvas, buvo žuvęs kare.

Gavęs šaukimą nuvykau į mūsų rajono karinį komisariatą ir paaiškinau savo požiūrį.  Mane iškart suėmė ir uždarė į kalėjimą, iki bus pateikti kaltinimai. Teismas buvo uždaras, net tetoms nebuvo pranešta jo data. Išsamiai paliudijau teisėjui, kaltintojui bei dviem prisiekusiesiems. Teismas tetruko 20 minučių. Nuosprendis — penkeri metai kalėjimo ir dar penkeriems atimtos kai kurios piliečio teisės.

Atlieku bausmę

Po teismo buvau įkalintas Lvovo kalėjime. Tris mėnesius nuo įkalinimo iki perkėlimo į darbo stovyklą nesimačiau su krikščionimis, neturėjau Biblijos nei biblinės literatūros. Tačiau likau dvasiškai aktyvus liudydamas kitiems kaliniams, kuriems buvo sunku suprasti mano atsisakymą tarnauti armijoje. Tais mėnesiais pasiklioviau savo žiniomis, įgytomis per asmenines studijas dar iki įkalinimo. Tokia patirtis davė vertingą pamoką: asmeninės studijos padeda sukaupti dvasinius išteklius, iš kurių semiamės jėgų išbandymuose (Jono 14:26).

1958-ųjų balandį mane perkėlė į darbo stovyklą Nr. 21 netoli Dnepropetrovsko, esančio daugiau kaip už 700 kilometrų nuo namų. Ten turėjau kalėti likusį bausmės laiką. Keldavomės 6 valandą ryto, papusryčiavę lipdavome į sunkvežimius ir 50 kilometrų važiuodavome į savo darbo vietą už stovyklos ribų. Aštuonias valandas triūsdavome statybose, o vakare grįždavome į stovyklą.

Miegodavome barakuose, maždaug po šimtą kalinių kiekviename. Maitino mus prastai, gyvenome spartietiškomis sąlygomis, tačiau man pasisekė — mano barake buvo dar du liudytojai. Visi mes stengėmės drąsinti vienas kitą. Tai dar vienas būdas, kaip Jehova stiprina savo tarnus sunkiu laikotarpiu — per bendravimą su bendratikiais (2 Korintiečiams 7:6).

Iš viso stovykloje buvo 12 liudytojų. Kai kuriems iš jų laisvėje esantys giminės maisto siuntiniuose paslėpdavo Sargybos bokšto lapus. Prieš perduodami mums siuntinius, sargai daugumą jų atidarydavo ir patikrindavo. Kad neaptiktų Sargybos bokšto žurnalo lapų, jie būdavo suvyniojami į polietileną ir įdedami į uogienės skardinę, o jos sargai nesivargindavo atidaryti. Kai tik gaudavome straipsnius, perrašydavome juos ranka ir išsidalindavome.

Be to, kiek galėdami skelbėme apie Dievo Karalystę ir Jehova laimino mūsų pastangas. Pavyzdžiui, aš susipažinau su kaliniu Sergejumi, anksčiau dirbusiu buhalteriu vienoje valstybinėje įmonėje rytų Ukrainoje. Atskleidus sukčiavimą buhalterijoje, jis buvo patrauktas atsakomybėn ir nuteistas dešimtį metų kalėti. Kalėjime su juo studijavo keli liudytojai, naudodamiesi įvairiais žurnalais. Sergejus palankiai atsiliepė į tiesą ir galiausiai man pasakė: „Išėjęs iš stovyklos noriu būti pakrikštytas ir tapti Jehovos liudytoju!“ Laikydamasis žodžio, išėjęs laisvėn Sergejus netrukus pasikrikštijo ir iki mirties ištikimai tarnavo Jehovai.

Sumaištis dėl Laiško romiečiams 13 skyriaus

Laisvėn išėjau 1963-iųjų sausį ir grįžau į savo tėviškę Steniatiną. Vietiniame Sokalo  susirinkime iškart pastebėjau šį tą negera. Tarp brolių jautėsi įtampa. Kas ją sukėlė? Dėl ko kilo abejonės?

Daugelį metų sovietų valdininkai stengėsi suskaldyti Jehovos tautą vis kviesdami brolius apklausti ir įtikinėdami juos, kad Jungtinės Amerikos Valstijos naudojasi liudytojais savo interesams. Pareigūnai siūlė liudytojams Tarybų Sąjungoje suformuoti savo atskirą organizaciją, tuomet jie galėsią taikiai sugyventi su vyriausybe ir nevaržomai išpažinti savo religiją. Valdininkų žodžiai skambėjo patraukliai.

Paskui 1962 m. lapkričio 15 d. Sargybos bokšto numeryje (ukrainiečių kalba jis pasirodė 1964 m. liepos 1 d.) buvo pateiktas naujas Laiško romiečiams 13 skyriaus aiškinimas. Iki tol manėme, jog „aukštesnės valdžios“, paminėtos pirmoje eilutėje, yra Jehova Dievas bei Jėzus Kristus, tačiau tame Sargybos bokšto numeryje buvo rašoma, kad „aukštesnės valdžios“ iš tiesų yra „Dievo nustatytos“ žemiškosios vyriausybės (Romiečiams 13:1, Brb).

Kai kuriems liudytojams buvo sunku priimti šį pakeistą požiūrį, nes Tarybų Sąjungos žemiškosios vyriausybės vadovai žiauriais būdais stengėsi užgniaužti tikrąjį Dievo garbinimą. Todėl, tų liudytojų nuomone, naują supratimą pateikęs Sargybos bokšto numeris atėjo ne iš oficialios Jehovos liudytojų organizacijos. Jie manė, jog tą informaciją suklastojo valdžių įtakai pasidavę žmonės, siekiantys priversti liudytojus būti klusnesnius sovietų valdžiai.

Todėl kiekvienam liudytojui Ukrainoje iškilo dilema: kuri grupė teisi, kuri klysta? Stebėjau tiek vieną, tiek kitą pusę palaikančius liudytojus ir svarsčiau: ‛Kokie jų motyvai?’ Netrukus pamačiau aiškų skirtumą tarp šių dviejų grupių.

Dauguma Jehovos liudytojų, nors kai kurie iš jų galbūt gerai nesuprato naujo Laiško romiečiams 13 skyriaus aiškinimo, norėjo likti ištikimi Jehovai bei jo organizacijai. Tačiau kiti ėmė abejoti, ar naujausius Sargybos bokšto bendrijos leidinius tikrai išleido oficiali Jehovos liudytojų organizacija. Tokie asmenys paprastai buvo linkę laikytis kategoriško požiūrio tam tikrais klausimais. Pavyzdžiui, anot jų, nuotakai per vestuves nederėjo vilkėti balta suknele ir sutuoktiniams nešioti sutuoktuvių žiedo. Nemažai žmonių paliko organizaciją. Tačiau ilgainiui daugelis jų pripažino savo klaidą ir grįžo tarnauti Jehovai.

 Pogrindinė veikla

Nors krikščioniška veikla buvo uždrausta, kai tik būdavo įmanoma, kas savaitę rengdavome sueigas. Rinkdavomės grupėmis nuo 10 iki 15 žmonių. Sueigose sustiprėdavome dvasiškai — tiek studijuodami Bibliją, tiek bendraudami po programos. Dalindavomės savo išgyvenimais ir tai padėjo mums suvokti, jog visi patiriame tą patį. Įsidėmėjome apaštalo Petro žodžius: „Tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje“ (1 Petro 5:9).

Sargybos bokšto straipsniai būdavo mūsų diskusijų tema. Kaip tie žurnalai mus pasiekdavo? Liudytojai kurjeriai pernešdavo mikrofilmus per sieną į Ukrainą. Tie filmai nustatyta tvarka keliaudavo iš vieno liudytojo pas kitą ir kiekvienas padarydavo pakankamai kopijų savo susirinkimui. Kartais ir man tekdavo jas daryti. Visą dieną dirbdavau pasaulietiniame darbe, o naktį darbuodavausi Jehovos tarnyboje, gamindamas žurnalus bei darydamas kitus dalykus. Nebuvo lengva suspėti pagal tvarkaraštį, tačiau atsakingas pareigas organizacijoje ėję broliai pajuto, kad Jehova ‛nuvargusiam duoda jėgų’ (Izaijo 40:29).

Progas pasikalbėti apie Bibliją su sutiktais žmonėmis sudarydavome patys. Pavyzdžiui, važiuodami viešuoju transportu. Štai koks buvo vienas įprastas būdas pradėti pokalbį: skaitydavome dienraštį ir bendrakeleiviui atsitiktinai paminėdavome naujausias žinias. Užsimezgus pokalbiui, jį pakreipdavome bibline linkme. Taip skleisdavome gerąją naujieną mūsų vietovėje.

Sumani žmona

1965 metais vedžiau Tamarą, kuri buvo išauklėta tikrojo Dievo tarnaite ir žinojo, ką reiškia kovoti už tikėjimą. Jos brolis Sergejus buvo triskart suimtas ir teistas už savo kaip liudytojo veiklą. Paskutinį kartą pas jį buvo rasti keli Sargybos bokšto numeriai ir jis buvo nuteistas dešimčiai metų kalėjimo. Tamarą valdininkai irgi buvo nusivedę apklausti bei grasinę kalėjimu.

Susituokus buvo sunku rasti gyvenamąją vietą, tačiau viena šeima, gyvenanti Sokale ir palaikanti liudytojus, pasiūlė mums mažą kambarį jų name už nedidelį mokestį. Ta šeima užtikrino, jog Tamara galės gyventi tame kambaryje, net jei aš vėl būčiau suimtas ir įkalintas. Mudu su žmona buvome dėkingi Jehovai už jo palaimą ir šeimai už gerumą. Vėliau, tai šeimai patyrus netektį, Tamara pasinaudojo proga papasakoti jų dukrai Galinai apie prikėlimo viltį. Biblijos tiesos sėklos davė vaisių — Galina pamilo mūsų Kūrėją. Ji buvo pakrikštyta ir dabar drauge su vyru tarnauja Jehovai.

Aštuntajame dešimtmetyje beveik kiekvieną savaitgalį keliaudavau į įvairias Ukrainos dalis, taip pat į Moldaviją ir Karpatus, susitikti su vadovaujančias pareigas Jehovos organizacijoje einančiais broliais  bei padrąsinti juos. Paprastai išvykdavau penktadienio vakarą ir grįždavau vėlai sekmadienį. Tamara retai žinodavo, kur vykstu, o kartais net abejodavo, ar grįšiu. Tai tęsėsi daugelį metų. Pritariu Biblijos žodžiams apie sumanią žmoną: „Brangesnė už perlus jos vertė!“ (Patarlių 31:10)

Tomis dienomis užsiimti bet kokia Jehovos liudytojų veikla buvo pavojinga. Ištverti pajėgėme tik Jehovos stiprinami. Daugybę kartų buvau patekęs į sudėtingas aplinkybes ir nežinojau, ką daryti. Tuomet tyliai pasimelsdavau ir pasitikėdavau Jehovos stiprybe. Tai tapo įpročiu (Apaštalų darbų 4:29).

Dabartiniai laikai

Ilgainiui Jehovos tarnams Ukrainoje gyventi tapo lengviau. Persekiojimai liovėsi, įkalinimą pakeitė piniginės baudos. Devintajame dešimtmetyje valdžia pripažino, jog Jehovos liudytojai yra tarptautinė organizacija. Tad įkalindama liudytojus Ukrainoje ar kurioje kitoje Tarybų Sąjungos dalyje valstybė kenkė savo reputacijai užsienyje. Prisimenu, kaip vienas mane apklausęs pareigūnas pasakė: „Dabar mes pripažįstame, jog pati religija nėra žalinga. Pagrindinis mūsų tikslas yra užtikrinti, kad religinė grupė nekenktų valstybei.“

Devintojo dešimtmečio pabaigoje Rytų Europa ėmė kelti geležinę uždangą; nuo tada Ukrainoje gavome daugiau laisvės ir 1991-aisiais skelbimo veikla buvo įteisinta. Paskui, 1998 metų rugsėjį, Sargybos bokšto bendrija Lvove įkūrė filialą. O 1999-ųjų pradžioje buvo pradėtas statyti naujas filialas; jame apsigyvens per 170 darbuotojų. Dabar Ukrainoje yra per 112000 skelbėjų, o 2000 metais Minėjime dalyvavo 250000 žmonių. Nuostabiausia, kad mūsų gretose yra nemažai jaunimo. 1991-aisiais Kijevo kongrese vieno laikraščio korespondentė manęs paklausė:

„Iš kur atsirado visi šie žmonės? Maniau, kad Tarybų Sąjungoje nėra liudytojų, ir staiga — tūkstančiai!“

 „Mes neatsiradome staiga, pernakt, — pasakiau jai. — Jau daugelį metų čia tarnaujame Jehovai.“

„Kaip į savo religiją patraukiate tiek daug jaunimo?“ — panoro sužinoti.

„Geriausia jums būtų to paklausti jų pačių. Te jaunuoliai atsako, kodėl nori tarnauti Jehovai.“

„Jau klausiau, — pareiškė korespondentė. — Pasak jaunuolių, jiems tai patinka.“

„Štai jums ir priežastis, — pridūriau. — Jeigu taip pasakė jaunuoliai, vadinas, taip ir yra.“

Ne vien jaunimui patinka tarnauti Jehovai. Mudu su Tamara tarnaujame Jehovai, kartu paėmus, jau per 80 metų ir į nieką neiškeistume savo tikėjimo. Nors esame Jehovos liudytojai, neišvengiame problemų. Suvokiame, jog kol tęsis ši senoji sistema, sunkumų patirs visi. Tačiau mes esame geriau pasirengę atlaikyti išbandymus nei bet kuri kita žmonių grupė žemėje. Kaip anksčiau, taip ir dabar esam pasiryžę ištverti tuos išmėginimus, stiprinami visagalio Dievo Jehovos. Mus apima tie patys jausmai, kuriuos jautė Mozė, giedodamas pergalės giesmę: „Mano jėga ir mano stiprybė yra Viešpats, jis pasidarė mano gelbėtojas“ (Išėjimo 15:2, Skv).

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su kitais liudytojais darbo stovykloje Nr. 21

[Iliustracija 22 puslapyje]

„Sargybos bokšto“ žurnalo mikrofilmas ukrainiečių kalba (natūralaus dydžio)

[Iliustracija 23 puslapyje]

Su žmona Tamara

[Iliustracija 24, 25 puslapiuose]

Dailininko pieštas Lvove statomas naujojo filialo kompleksas

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Kodėl Ukrainoje tiek daug jaunimo tarnauja Jehovai?