Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Apsilankymas kinų vaistinėje

Apsilankymas kinų vaistinėje

Apsilankymas kinų vaistinėje

KVOKAS KITAS jau keletą dienų serga, tad nusprendžia nueiti pas daktarą. Kitas yra kinas ir norėtų daktaro, gydančio tradicinės kinų medicinos būdais. Vienas šeimos draugas kaip tik pažįsta tokį daktarą, netoliese turintį žolių vaistinę. Draugas sako Kitui, jog tas daktaras gali paruošti žolių arbatos, nuo kurios jis pasitaisys.

Kinijoje, kaip ir daugumoje Pietryčių Azijos šalių, vizitas pas gydytoją yra visiškai kitoks negu Vakarų šalyse. Vakaruose asmuo paprastai turi susitarti dėl vizito, nueiti į gydymo įstaigą, išsitirti ir gauti receptą. Paskui vaistinėje pateikęs receptą gauna paskirtus vaistus. Su kinų daktaru daug paprasčiau. Jūs nueinate į žolių vaistinę, kur beveik visuomet dirba žolininkas, kinų medicinos specialistas. Jis gali jus ištirti, nustatyti ligą, atsverti žolelių ir nurodyti, kaip jas vartoti. Viskas vienu kartu! *

Žolės atstoja vaistus?

Nors vakariečiai pripratę prie tablečių, kapsulių bei injekcijų, tokie vaistai yra palyginti nauji. Tūkstančius metų žmonės gydėsi natūraliomis priemonėmis. Pavyzdžiui, hebrajų gydytojai bibliniais laikais gydymui naudojo aliejų, balzamą ir vyną (Izaijo 1:6; Jeremijo 46:11; Luko 10:34). Skauduliai, matyt, būdavo gydomi džiovintų figų kompresais (2 Karalių 20:7).

Išties ligoms bei negalėms gydyti bemaž kiekviena tauta ar gentis vartojo žoles bei įvairiausias kitas priemones. Net daugelis prieskonių, dabar dedamų į maistą, anksčiau buvo vartojami kaip vaistai. Žinoma, tai nereiškia, kad toks gydymas visuomet būdavo sėkmingas. Priešingai, vyravo prietarai ir nemokšiškumas. Vis dėlto tokie gydymo metodai buvo įprasti tūkstančius metų. Ir šiandien kai kurie žinomiausi vaistai yra pagaminti iš augalų.

Kinų medicinos teorija ir praktika

Gydymas žolėmis — neatskiriama kinų istorijos dalis. Pasak tautosakos šaltinių, Nei Dzing — nechirurginės terapijos kanoną, kuriuo iki šiol remiasi kinų gydytojai, sukūrė Geltonasis imperatorius Huang Di. * Šiame kanone, dėl kurio parašymo datos abejojama, gvildenamos tos pačios temos kaip ir Vakarų šalių medicinos vadovėliuose. Kanone kalbama ne tik apie ligų nustatymą, simptomus, priežastis, gydymą bei profilaktiką, bet ir apie anatomiją bei organų funkcijas.

Kinų medicinos teorijai bei praktikai, kaip ir daugumai Pietryčių Azijos menų, įtakos turėjo in bei jang doktrina. Šiuo atveju in reiškia šaltį, o jang — karštį, tačiau abi šios sąvokos nurodo ir daug kitų priešybių. * Be to, dirgindami adata meridianinius kūno taškus (akupunktūra), kinai nustato ir gydo ligas. Augalai bei maisto produktai laikomi arba šaltais, arba karštais ir rekomenduojami vartoti sutrikusiai paciento in bei jang pusiausvyrai sureguliuoti.

Pavyzdžiui, karščiuojantis ligonis laikomas karštu, tad jam skiriama vadinamųjų atšaldančių žolelių. Nors sąvoka in ir jang dabar nėra plačiai vartojama, šiais principais vis dar vadovaujamasi gydant pacientą. Tačiau kaip kinų medicinos specialistas nustato diagnozę? Kaip atrodo žolių vaistinė? Kad sužinotume, sekime paskui Kvoką Kitą — jis draugo patartas kaip tik ten keliauja.

Egzotiška žolių vaistinė

Koks netikėtumas: šiandien Kvokui Kitui tenka laukti! Regis, bus kilusi gripo ar slogos epidemija, tad pas daktarą jau lūkuriuoja du ligoniai. Kol ateis Kito eilė, pasidairykime po vaistinę.

Įeinant žvilgsnis pirmiausia užkliūva už daugybės džiovintų gėrybių — grybų, jūros moliuskų, figų, riešutų bei kitų valgomų dalykų, išdėliotų atvirose dėžutėse netoli durų. Taigi čia yra ir maisto produktų. Bet kai kurie iš jų, atrodo, vartojami ir kaip vaistai.

Besidairydami aplinkui, siauros patalpos abiejose pusėse pastebime stiklines vitrinas. Jose sudėtos retos ar ypatingos žolės, mineralai bei džiovinti gyvūnų organai, verti nemažų pinigų. Atidžiau įsižiūrėję matome elnių ragus, perlus, džiovintus driežus bei jūros arkliukus ir kitus egzotiškus dalykus. Dar visai neseniai vitrinose buvo galima rasti raganosio ragą, meškos tulžies pūslę ir kitas panašias gyvūnų dalis, tačiau dabar jas laikyti uždrausta.

Kitame vaistinės kampe išrikiuoti mišrių žolių pakeliai įprastoms ligoms, pavyzdžiui, slogai ir nesveikam skrandžiui, gydyti, taip pat buteliai augalinių vaistų iš Kinijos. Vaistinės tarnautojui ar pardavėjui tereikia pasakyti, kuo skundžiatės, ir jis jums pasiūlys ką nors iš vaistų buteliuose ar duos pakelį žolių mišinio ir nurodys, kaip jį paruošti.

Palei vieną sieną už pardavėjo nugaros ant lentynų išrikiuoti aukšti stiklainiai su įvairiomis džiovintomis šaknimis, lapais ir šakelėmis. Šios žolės nuolatiniams lankytojams žinomos — jie perka jas gydytis bei maistui gaminti. Kitoje vaistinės pusėje stovi lubas siekianti spinta su daugybe aptriušusių stalčių. Tai baidzigui, arba „šimto vaikų spinta“, nes tokio tipo žolių spintoje gali būti šimtas ar daugiau stalčių. Šiuose stalčiuose sudėtos dažniausiai prirašomos ir labiausiai vartojamos žolės, kad būtų patogu jas greitai paimti. Stalčiai be etikečių, bet tai nieko nestebina. Patyrę pardavėjai tiksliai žino, kur padėta kokia žolė.

Pažiūrėkit, kaip mikliai pardavėjas sveria žoles moteriai, kurią aptarnauja. Jis naudoja jautrias, bet labai tikslias azijietiškas svarstykles — padalomis sužymėtą svirtelę, prie kurios vieno galo kabo trimis tvirtais siūlais pririšta apvali lėkštelė, o prie kito — kilnojamas svarelis. Pardavėjas žino, jog tam tikros žolės yra nuodingos (nuo didelio jų kiekio žmogus gali mirti!), tad sverti reikia labai atidžiai. Sveriama ne viskas. Štai iš atskirų stalčių jis paima maždaug po pusę saujos skirtingų žolelių ir paberia jas ant vyniojamo popieriaus lapo. Taip, tu neapsirikai — į šį mišinį dar įeina cikadų išnaros. Sudėjęs visas mišinio dalis, jis pasako moteriai, kaip jį paruošti.

Augaliniai vaistai gaminami ir vartojami įvairiai. Kai kurie būna miltelių pavidalo. Pacientas ištirpina juos karštame vandenyje ir išgeria. Yra augalinių pastų. Jos vartojamos su medumi ar su spiritiniais skysčiais. Tačiau šiai moteriai nurodoma pasidaryti žolių nuovirą — tai pats paprasčiausias vaistų ruošimo būdas. Ji turės maždaug valandą virti žoles keraminiame puode. Paskui gers po truputį nuoviro kas keletą valandų. Jeigu moteris norės vaistus pakartoti, vaistinėje ji gaus naują jų porciją.

Galiausiai ateina Kvoko Kito eilė. Daktaras nematuoja jo kraujospūdžio ir nesiklauso širdies plakimo. Jis tik klausinėja, kaip šis jaučiasi. Kaip miega? Kaip dirba jo skrandis, žarnynas, koks apetitas, temperatūra, odos būklė bei spalva? Daktaras atidžiai tyrinėja jo akis ir atskirų jo liežuvio sričių spalvą. Paskui jis tikrina Kvoko Kito abiejų rankų pulsą — iš įvairių padėčių ir nevienodai spausdamas riešus. Manoma, jog tai padeda nustatyti atskirų kūno dalių bei organų būklę. Daktaras netgi atkreipia dėmesį į neįprastus Kito kūno kvapus! Kokia išvada? Aišku, Kvokas Kitas serga gripu. Jam reikės gulėti lovoje ir gerti daug skysčių, taip pat išsivirti ir gerti žolių arbatos. Tiesa, ji bus karti, bet veiksminga. Be to, daktaras pasako Kitui, kokio maisto reikės vengti. Jis net maloniai pataria jam valgyti konservuotų slyvų — nuo jų švelnaus skonio Kitas nebejaus burnoje arbatos kartumo.

Taigi Kitas išeina su paketėliu žolių. Vizitas pas daktarą ir vaistai jam kainavo visai nedaug — mažiau negu 20 dolerių. Nors žolelės stebuklo nepadarys, Kvokas Kitas po kelių dienų bus sveikas. Bet jis neturi manyti kaip kai kurie, kad didesnė porcija tik į naudą. Išgėrę daugiau tam tikros rūšies žolių, žmonės gana dažnai smarkiai apsinuodija.

Kai kuriose šalyse beveik ar visai nėra taisyklių, reguliuojančių tradicinės kinų medicinos daktarų veiklą ar žolių dozavimą. Tad atsiranda visokių šundaktarių, kenksmingus žolių mišinius parduodančių kaip gydymo priemonę. Taigi suprantama, kad rinkdamiesi tradicinės kinų medicinos specialistus daugelis azijiečių pasikliauja giminaičių ar artimų draugų patarimais.

Žinoma, joks gydymas — ar žolėmis, ar vakarietiškais vaistais — nepašalins visų ligų. Vis dėlto kinų farmacija bei jų tradicinės medicinos specialistai tebėra neatsiejama Azijos gyvenimo dalis.

[Išnašos]

^ pstr. 3 Žurnalas Atsibuskite! nepropaguoja jokio konkretaus gydymo būdo. Krikščionys turėtų būti tikri, kad jų pasirinktas gydymo metodas neprieštarauja Biblijos principams.

^ pstr. 8 Legendinis Geltonasis imperatorius, viešpatavęs prieš Džou dinastiją, valdė, kaip teigiama, nuo 2697 iki 2595 m. p. m. e. Tačiau daugelio žinovų manymu, Nei Dzing nebuvo užrašytas iki pat Džou dinastijos (apie 1100—250 m. p. m. e.) pabaigos.

^ pstr. 9 Kinų rašmuo „in“ tiesiogiai reiškia „paunksmė“, arba „šešėlis“, ir simbolizuoja tamsą, šaltį, moteriškąją lytį. „Jang“, priešingai, reiškia šviesą, šilumą, vyriškąją lytį.

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Žolių vaistinėje galima rasti egzotiškų dalykų, pavyzdžiui, džiovintų jūros arkliukų

[Iliustracijos 24 puslapyje]

Džiovintos šaknys, lapai ir šakelės tiksliai pasveriami