Nepaprastai svarbus slaugytojų vaidmuo

„Slaugytojas — tai asmuo, kuris maitina, drąsina ir globoja, asmuo, pasiruošęs rūpintis ligoniais, sužeistaisiais bei senaisiais“ (Nursing in Today’s World—Challenges, Issues, and Trends).

NORS nesavanaudiškumas slaugos specialistui būtinas, vien to nepakanka. Geras slaugytojas taip pat turi būti tinkamai pasirengęs bei turėti didelę patirtį. Vienas būtinas reikalavimas yra mokslas nuo vienerių iki ketverių ar daugiau metų bei praktiniai įgūdžiai. Tačiau kokios savybės būdingos geram slaugytojui? Pateikiame keleto patyrusių slaugytojų, pasidalijusių mintimis su žurnalo Atsibuskite! korespondentais, atsakymus.

„Gydytojas gydo, o slaugytojas rūpinasi ligoniu. Dažnai tai reiškia, jog reikia stiprinti ligonius, kurie sužaloti tiek emociškai, tiek fiziškai, pavyzdžiui, kai jiems pasakoma apie chronišką ligą arba gresiančią mirtį. Ligoniui tu turi atstoti motiną“ (Karmen Chilmartin, Ispanija).

„Būtina sugebėti pajusti tą skausmą ir sielvartą, kurį jaučia ligonis, bei trokšti jam padėti. Reikia gerumo ir didelės kantrybės. Privalai visada norėti kuo daugiau sužinoti apie slaugą bei gydymą“ (Tadašis Hatanas, Japonija).

„Pastaraisiais metais slaugytojams reikia vis daugiau profesinių žinių. Todėl būtinas noras mokytis ir sugebėti perprasti studijuojamą dalyką. Be to, slaugytojui gali tekti priimti skubius sprendimus ir nedelsiant imtis veiksmų“ (Keiko Kavanė, Japonija).

„Kadangi esi slaugytoja, turi rodyti nuoširdumą. Privalai būti pakanti ir užjaučianti“ (Araseli Garsija Padija, Meksika).

„Geras slaugytojas turi būti stropus, atidus ir labai profesionalus. Jei slaugytojas nėra pasiaukojantis — turi savanaudiškumo bruožų arba įsižeidžia, kai kas nors iš aukštesnio medicinos personalo duoda patarimą — jis bus nenaudingas nei ligoniams, nei kolegoms“ (Rosanžela Santos, Brazilija).

 „Yra kelios būtinai reikalingos savybės: lankstumas, tolerantiškumas bei kantrybė. Be to, turi būti nešališkas, sugebėti gerai sutarti su savo kolegomis bei aukštesniu medicinos personalu. Kad neprarastum kvalifikacijos, turi būti linkęs įgyti naujų įgūdžių“ (Markas Kėleris, Prancūzija).

„Turi mylėti žmones ir iš tikrųjų trokšti padėti kitiems. Turi pajėgti įveikti įtampą, nes klaidos slaugymo darbe neleistinos. Privalai lengvai prisitaikyti, kad tą patį darbą atliktum nė kiek ne prasčiau ir tuomet, kai trūksta darbuotojų“ (Klaudija Reiker-Baker, Nyderlandai).

Slaugytojas kaip globėjas

Leidinyje Nursing in Today’s World teigiama, jog „slauga — tai rūpinimasis asmeniu įvairiomis su jo sveikata susijusiomis aplinkybėmis. Todėl mediciną laikome ligonio gydymu, o slaugą — to ligonio globa“.

Taigi slaugytojas yra globėjas. Todėl aišku, kad jis turi globoti. Prieš kurį laiką 1200 diplomuotų slaugos specialistų buvo užduotas klausimas: „Kas svarbiausia jūsų, kaip slaugos specialisto, darbe?“ 98 procentai apklaustųjų atsakė, jog svarbiausia — kvalifikuota priežiūra.

Kartais slaugytojai nepakankamai įvertina, kiek jie yra reikalingi ligoniams. Jau  cituota Karmen Chilmartin, dirbanti slaugytoja 12 metų, Atsibuskite! korespondentui papasakojo: „Kartą aš vienai draugei prisipažinau, jog globodama labai sunkius ligonius jaučiu savo ribotumą. Man atrodo, kad aš tik paprasčiausias ‛pleistras’. Tačiau tada mano draugė atsakė: ‛Labai vertingas „pleistras“, nes sergančiam žmogui to labiausiai ir reikia — užjaučiančios slaugytojos.’“

Nereikia nė sakyti, kad toks rūpinimasis ligoniu sukelia didelę įtampą slaugytojui, kasdien dirbančiam dešimt ar daugiau valandų! Kas paskatino šiuos pasiaukojančius globėjus tapti slaugytojais?

Kodėl jie tapo slaugytojais?

Atsibuskite! korespondentai ėmė interviu iš slaugytojų visame pasaulyje ir uždavė jiems klausimą: „Kas jus paskatino tapti slaugytoju?“ Štai keleto jų atsakymai.

Teri Veterson turi 47 metų slaugytojos darbo patirtį. Dabar ji dirba klinikinės slaugos specialiste Mančesterio (Anglija) ligoninės urologiniame skyriuje. „Augau katalike ir lankiau katalikų pensioną, — sako ji. — Kadangi troškau tarnauti kitiems, nusprendžiau tapti vienuole arba slaugytoja. Galite tai vadinti pašaukimu. Kaip matote, pasirinkau slaugą.“

Čiva Macunaga iš Saitamos (Japonija) jau aštuonetą metų vadovauja savajai akušerijos ligoninei. Ji teigia: „Aš paklausiau tėvo patarimo, jog ‛geriausia įgyti tokią specialybę, kuri užtikrintų darbą visam gyvenimui’. Taigi pasirinkau slaugą.“

Ecuko Kotani iš Tokijo (Japonija), vyriausioji slaugos specialistė, turinti 38 metų slaugos darbo patirtį, pasakė: „Man dar besimokant mokykloje, tėvas susižeidė ir neteko daug kraujo. Kai juo rūpinausi ligoninėje, nusprendžiau, jog noriu būti slaugytoja, kad ateityje galėčiau padėti sergantiems žmonėms.“

Kai kurie taip nusprendė, kada sirgo patys. Eneida Biera, slaugytoja iš Meksiko, sako: „Kai man buvo šešeri, dėl bronchito teko dvi savaites gulėti ligoninėje. Tada ir nusprendžiau, kad noriu būti slaugytoja.“

Be abejo, būti slaugytoju reikalingas didžiulis pasiaukojimas. Pasidomėkime, kokie sunkumai būdingi šiai kilniai profesijai bei kokį atpildą ji teikia.

Kuo malonus slaugytojo darbas

Kokį pasitenkinimą teikia slaugymas? Atsakymas į šį klausimą priklausys nuo slaugytojo darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, akušeriams atpildas — kiekvienas sėkmingas  gimdymas. „Nuostabu priimti sveiką naujagimį, kurio vystymąsi stebėjai“, — aiškina viena akušerė iš Nyderlandų. Jolanda Chylen fan Hoft, taip pat iš Nyderlandų, sako: „Gimdymas — vienas iš pačių nuostabiausių momentų, kurį išgyvena sutuoktinių pora ir medicinos darbuotojas. Tai stebuklas!“

Rašitas Asamas iš Drė (Prancūzija) — į penktą dešimtį įkopęs diplomuotas slaugos specialistas anestezuotojas. Kodėl jam patinka slauga? Dėl „pasitenkinimo, kad prisidedu prie operacijos sėkmės ir dėl to, kad mano profesija yra nepaprastai įdomi ir nuolat tobulėjanti“, — sako jis. Izaokas Bengilis, taip pat iš Prancūzijos, pasakė: „Mane jaudina pacientų bei jų šeimų dėkingumas,  ypač kritiškais atvejais, kai mums pavyksta sugrąžinti sveikatą ligoniui, kurį manėme esant beviltišką.“

Panaši padėka buvo atsiųsta anksčiau paminėtai Teri Veterson. Viena našlė rašė: „Negaliu praleisti progos dar kartą pasakyti, kokią paguodą mums teikė jūsų ramybė bei tvirtumas, kol Čarlsas sirgo. Jūsų nuoširdumas buvo šviečiantis žiburys ir uola, iš kurios sėmėmės stiprybės.“

Įveikti sunkumus

Tačiau slaugymo darbas — tai ne vien pasitenkinimas, bet ir daugybė sunkumų. Čia negali būti klaidų! Tiek duodamas vaistus, tiek imdamas kraują, leisdamas vaistus į veną ar paprasčiausiai perveždamas ligonį slaugytojas turi būti nepaprastai atidus. Jis negali padaryti klaidos — ypač tose šalyse, kuriose įprasta bylinėtis. Kartais slaugytojas patenka į keblią padėtį. Pavyzdžiui, įsivaizduok, kaip jis jaučiasi, kai gydytojas ligoniui paskiria netinkamus vaistus arba duoda nurodymų, kurie ligoniui nėra naudingi. Ką slaugytojui daryti? Įrodyti gydytojui? Tam reikia drąsos, taktiškumo bei diplomatiškumo — ir iš dalies rizikinga. Deja, kai kurie gydytojai nelinkę priimti patarimų iš tų žmonių, kuriuos laiko pavaldiniais.

Ką apie tai mano kai kurie slaugytojai? Barbara Rainekė iš Viskonsino (JAV), diplomuota slaugytoja, turinti 34 metų stažą, žurnalo Atsibuskite! korespondentui pasakė: „Slaugytoja turi būti drąsi. Visų pirma, ji pagal įstatymą atsakinga už tai, kokius vaistus duoda arba kokią atlieka procedūrą, bei už galimą žalą. Ji privalo sugebėti atsisakyti vykdyti gydytojo nurodymus, jeigu iš  savo patirties jaučia arba yra įsitikinusi, kad šie neteisingi. Slauga nebėra tokia, kokia buvo Florencijos Naitingeil laikais arba kad ir prieš 50 metų. Dabar slaugytojas turi matyti, kada būtina pasakyti gydytojui ‛ne’ bei kada primygtinai pareikalauti, kad šis apžiūrėtų ligonį, net jei to prireiktų vidurnaktį. O jei suklydai, turi ne per daug jautriai reaguoti į bet kokią pajuoką, kurios gali susilaukti iš gydytojo.“

Kita slaugytojų problema — smurtas darbe. Pranešime iš Pietų Afrikos Respublikos rašoma, jog „yra pripažinta“, kad slaugos personalui „yra didžiausia rizika darbe patirti užgauliojimą bei smurtą. Iš tikrųjų slaugytojams būti užpultiems darbe yra didesnė rizika negu kalėjimo sargams ar policijos pareigūnams. Saugūs nesijaučia 72% slaugytojų“. Apie panašią padėtį pranešama ir iš Jungtinės Karalystės, kur 97 procentai neseniai atliktos apklausos respondentų atsakė pažįstą bent vieną slaugytoją, prieš kurį praėjusiais metais buvo pavartotas smurtas. Kokios šio smurto priežastys? Dažniausiai problemų kyla su pacientais, kurie vartoja narkotikus, yra girti, kamuojami įtampos arba sielvarto.

Be to, slaugytojams tenka kovoti su pervargimu, kurį sukelia įtampa. Viena priežastis — personalo stygius. Kai sąžiningas slaugytojas dėl per didelio darbo krūvio negali tinkamai pasirūpinti ligoniu, kyla įtampa. Pastangos įveikti situaciją atsisakant poilsio valandėlių bei dirbant viršvalandžius, rodos, gniuždo dar labiau.

Daugybėje ligoninių visame pasaulyje nepakanka personalo. „Mūsų ligoninėse trūksta slaugytojų, — rašoma Madrido žurnale Mundo Sanitario išspausdintame pranešime. — Kiekvienas, kam tenka rūpintis sveikata, pripažįsta slaugytojų svarbą.“ Kuo paaiškinamas toks personalo stygius? Būtinybe taupyti pinigus! Tame pačiame pranešime teigiama, jog Madrido ligoninėms trūksta 13000 slaugos specialistų!

Kita įtampos priežastis — per ilgos pamainos ir per mažas darbo užmokestis. Laikraštyje The Scotsman teigiama: „Visuomeninių  darbų profsąjungos ‛Unison’ duomenimis, daugiau kaip penktadalis Britanijos slaugytojų bei ketvirtadalis slaugytojų padėjėjų, kad užsidirbtų pragyvenimui, dirba papildomą darbą.“ Trys iš keturių slaugytojų mano, jog jiems mokama per mažai. Dėl to daugelis svarsto, ar neatsisakius šios profesijos.

Yra ir daugybė kitų slaugytojams įtampą keliančių veiksnių. Sprendžiant iš to, ką visame pasaulyje slaugytojai išsakė Atsibuskite! korespondentams, gniuždantį poveikį daro pacientų mirtis. Egiptiečių kilmės Magda Svang dirba Brukline (Niujorkas). Paklausta, kas apsunkina jos darbą, Magda atsakė: „Per dešimt metų mažiausiai 30 nepagydomų ligonių, kuriuos globojau, mirė. Tai išsekina.“ Nenuostabu, kad viename šaltinyje sakoma: „Nuolatinis pasiaukojimas ligoniams, kurie miršta, smarkiai išsekina žmogų fiziškai bei emociškai.“

Slaugytojų ateities perspektyvos

Įtampą slaugos darbe dar labiau kelia technikos vystymasis bei jos poveikis. Suderinti techniką su žmogiškumu — žmogaus elgesiu su ligoniais — iš tiesų nelengva. Joks prietaisas negali pakeisti slaugytojo prisilietimo bei užuojautos.

Viename dienraštyje teigiama: „Slauga — amžina profesija... Kad ir kiek egzistuotų žmonija, visuomet reikės globos, užuojautos bei supratimo.“ Slauga kaip tik tenkina tą poreikį. Tačiau yra viena dar svarbesnė priežastis, dėl kurios įmanomas optimistiškas požiūris į tokį dalyką kaip sveikatos apsauga. Biblijoje teigiama, jog ateis laikas, kai nė vienas nesakys: „Aš sergu“ (Izaijo 33:24, Brb). Dievo pažadėtame naujajame pasaulyje nebereikės nei gydytojų, nei slaugytojų, nei ligoninių (Izaijo 65:17; 2 Petro 3:13).

Biblijoje taip pat yra pažadas, jog: „Dievas... nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; ir nebebus mirties, nebebus liūdesio nei aimanos, nei sielvarto, nes kas buvo pirmiau, tas praėjo“ (Apreiškimo 21:3, 4). Tačiau šiandieną turėtume būti dėkingi už dėmesį ir pasiaukojimą milijonų slaugytojų visame pasaulyje, be kurių gulėti ligoninėje tikrai būtų daug nemaloniau, o gal net neįmanoma! Koks tad tinkamas klausimas: „Ką mes darytume be slaugytojų?“

[Rėmelis/iliustracija 6 puslapyje]

Florencija Naitingeil — šiuolaikinės slaugos pradininkė

Florencija Naitingeil gimė 1820 metais Italijoje, pasiturinčių britų šeimoje. Jaunystėje Florencija atmetė pasiūlymus ištekėti ir pradėjo gilintis į gydymą bei vargšų slaugą. Nepaisydama tėvų pasipriešinimo, ji įstojo į slaugytojų mokyklą Kaizersverte (Vokietija). Paskui studijavo Paryžiuje ir būdama 33 metų ėmėsi vadovauti moterų ligoninei Londone.

Tačiau didžiausius sunkumus Florencija patyrė savanoriškai ėmusis sužeistų kareivių slaugos Kryme. Jai su 38 slaugytojų grupe teko ligoninėje naikinti žiurkes, kurių čia knibždėte knibždėjo. Užduotis buvo ne iš lengvųjų, nes pradžioje nebuvo nei muilo, nei praustuvių, nei rankšluosčių, trūko lovų, čiužinių bei tvarsčių. Florencija ir jos grupė stengėsi įveikti sunkumus, o baigiantis karui ji jau buvo atlikusi pasaulines slaugos bei ligoninių valdymo reformas. 1860-aisiais Londone, Šv. Tomo ligoninėje, Florencija įsteigė Naitingeil slaugytojų mokyklą. Tai buvo pirmoji nuo vienuolių nepriklausoma slaugos mokykla. Daug metų, iki savo mirties 1910-aisiais, Florencija buvo invalidė, prirakinta prie lovos. Vis dėlto, stengdamasi pakelti sveikatos priežiūros lygį, ji ir toliau rašė knygas bei brošiūras.

Kai kas nesutinka su altruistiniu Florencijos Naitingeil įvaizdžiu, įrodinėdami, jog kitų žmonių indėliai į šią sritį nė kiek ne menkesni. Be to, karštai diskutuojama dėl jos reputacijos. Kaip rašoma knygoje A History of Nursing, kai kurie tvirtina ją buvus „temperamentingą, despotišką, per daug pasitikinčią savimi, ūmią bei valdingą“, tuo tarpu kitus traukė jos „talentas bei žavesys, jos stebinantis gyvybingumas ir asmenybės prieštaringumas“. Kad ir koks buvo jos charakteris, aišku viena: Florencijos Naitingeil slaugymo bei vadovavimo ligoninėms metodus buvo imta taikyti daugelyje šalių. Ji laikoma šiuolaikinės slaugos pradininke.

[Iliustracija]

Šv. Tomo ligoninė po to, kai joje buvo įsteigta Naitingeil slaugytojų mokykla

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy National Library of Medicine

[Rėmelis/iliustracija 8 puslapyje]

Slaugos specialistų kvalifikacija

Slaugytojas: „Asmuo, turintis specialų teorinį slaugytojo pasiruošimą, atitinkantį nustatyto išsilavinimo standartus, bei reikiamų įgūdžių.“

Diplomuotas slaugos specialistas: „Slaugytojas, turintis universitetinį išsilavinimą, kuriam pagal įstatymą po valstybinių slaugos egzaminų leidžiama dirbti tą darbą... ir išduodamas specialus pažymėjimas.“

Klinikinės slaugos specialistas: „Diplomuotas slaugytojas, turintis pakankamai žinių, įgūdžių bei sugebantis dirbti kokioje nors specialios slaugos srityje.“

Slaugytojas akušeris: „Asmuo, turintis slaugytojo bei akušerio specialybę.“

Slaugytojo padėjėjas: „Jokios slaugytojų mokyklos nebaigęs asmuo, turintis praktinių slaugos darbo įgūdžių.“

Slaugytojo padėjėjas, turintis licenciją: „Asmuo, baigęs slaugos padėjėjų mokyklą... ir turintis licenciją dirbti slaugytojo padėjėju arba profesionaliu slaugytoju.“

[Šaltinių nuorodos]

Cituojamas JAV leidinys Dorland’s Illustrated Medical Dictionary.

UN/J. Isaac

[Rėmelis/iliustracijos 9 puslapyje]

‛Sveikatos apsaugos pagrindas’

Tarptautinės slaugytojų tarybos šimtmetinėje konferencijoje 1999-ųjų birželį Pasaulinės sveikatos organizacijos generalinė direktorė dr. Gro Harlem Bruntland pasakė:

„Slaugytojai — ypač svarbūs sveikatos specialistai — užima unikalią padėtį, darbuodamiesi kaip veiksmingi planetos sveikatos gynėjai... Kadangi slaugytojai bei akušeriai daugelyje valstybių sudaro iki 80% kvalifikuotų sveikatos apsaugos darbuotojų, jie atstovauja potencialiai galingai jėgai, XXI amžiuje darysiančiai neišvengiamus pakeitimus, kad būtų patenkinami visų sveikatos poreikiai. Iš tikrųjų jų indėlis į medicininį aptarnavimą apima visą sveikatos apsaugos spektrą... Aišku, kad slaugytojai sudaro daugelio sveikatos apsaugos brigadų pagrindą.“

Buvęs Meksikos prezidentas Ernestas Sedijas Ponsė de Leonas savo kalboje specialiai pareiškė padėką Meksikos slaugytojams. Jis pasakė: „Diena po dienos kiekvienas iš jūsų... skiriate visa, kas geriausia: savo žinias, savo vienybę, savo tarnybą tam, kad apsaugotumėte arba grąžintumėte meksikiečiams sveikatą. Diena po dienos tiems, kuriems reikia, jūs ne tik teikiate profesionalią pagalbą, bet ir paguodžiate juos savo meilinga, atsidavusia bei filantropiška elgsena... Jūs — didžiausia mūsų sveikatos apsaugos sistemos grupė... Viskam — ir išgelbėti gyvybę, ir paskiepyti vaiką, ir priimti gimdymą, ir kiekvienam pašnekesiui apie sveikatą, ir parodyti ligoniui dėmesį ar suteikti rimtą pagalbą — reikalingi slaugytojai.“

[Šaltinių nuorodos]

UN/DPI Photo by Greg Kinch

UN/DPI Photo by Evan Schneider

[Rėmelis/iliustracija 11 puslapyje]

Supratingas gydytojas

Niujorko presbiterionų ligoninės gydytojas dr. Sandipas Džoharas prisipažino esąs dėkingas geriems slaugytojams. Kartą slaugytojas jį taktiškai įtikino, kad vienam mirštančiam ligoniui reikia daugiau morfijaus. Jis rašė: „Geri slaugytojai pamoko ir gydytojus. Slaugytojai, dirbantys, pavyzdžiui, intensyviosios terapijos skyriuje, yra vieni iš labiausiai patyrusių specialistų ligoninėje. Kai buvau stažuotojas, jie mokė mane įstatyti kateterius bei uždėti respiratorius. Jie aiškino man, kokių vaistų vengti.“

Toliau jis tęsė: „Slaugytojai teikia pacientams svarbiausią psichologinę bei emocinę paramą, nes su jais praleidžia daugiausiai laiko... Vargu ar kada sureaguoju greičiau kaip tuomet, kai slaugytojas, kuriuo pasitikiu, man pasako, kad tučtuojau turiu apžiūrėti ligonį.“

[Iliustracija 7 puslapyje]

„Aš troškau tarnauti kitiems“ (Teri Veterson, Anglija).

[Iliustracija 7 puslapyje]

„Kai rūpinausi tėvu ligoninėje, nusprendžiau, jog noriu būti slaugytoja“ (Ecuko Kotani, Japonija).

[Iliustracija 7 puslapyje]

‛Gimdymas — vienas iš pačių nuostabiausių momentų, kurį išgyvena akušerė’ (Jolanda Chylen fan Hoft, Nyderlandai).

[Iliustracija 8 puslapyje]

Akušerės patiria džiaugsmą bei pasitenkinimą padėdamos gimti kūdikiui