Slaugytojai. Kodėl mums jų reikia?

„Slauga — vienas iš sunkiausių užsiėmimų. Jį pasirinkti gali paskatinti užuojauta, tačiau pagrindinis veiksmingumo raktas šiame darbe — išmanymas“ (Marija Adelaidė Nating, pirmoji pasaulyje slaugos profesorė, 1925 m.).

PATI paprasčiausia slauga buvo žinoma jau prieš tūkstančius metų — netgi bibliniais laikais (1 Karalių 1:2-4). Per visą istoriją buvo daug įžymių moterų, slaugiusių ligonius. Štai kad ir karaliaus Andrejaus II duktė Elžbieta (1207—1231) iš Vengrijos. Per 1226-ųjų badmetį ji organizavo maisto dalinimą. Paskiau pasirūpino ligoninių statyba ir pati jose slaugė raupsuotuosius. Elžbieta mirė sulaukusi vos 24 metų, didžiąją savo neilgo gyvenimo dalį praleidusi globodama ligonius.

Neįmanoma kalbėti apie slaugos istoriją ir nepaminėti Florencijos Naitingeil. Ši bebaimė anglų dama su 38 slaugytojų grupe per Krymo karą (1853—1856) Konstantinopolio priemiestyje Skutaryje pertvarkė karo ligoninę. Jai čia atvykus, mirštamumas siekė beveik 60 procentų, o išvykstant, 1856-aisiais, buvo mažesnis nei 2 procentai. (Žiūrėkite rėmelį 6 puslapyje.)

Taip pat didelės įtakos slaugai turėjo Protestantų diakonių institutas Kaizersverte (Vokietija), kuriame prieš vykdama į Krymą mokėsi Naitingeil. Laikui bėgant atsirado ir kitų žymių slaugos grupių. Pavyzdžiui, 1903 metais Agnes Karl įkūrė Vokietijos slaugytojų profesinę organizaciją.

Šiais laikais slaugytojai, ko gero, sudaro pačią didžiausią profesinę grupę mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Pasaulinė sveikatos organizacija praneša, kad šiuo metu 141 šalyje darbuojasi gerokai  daugiau kaip 9000000 slaugytojų bei akušerių. Kokį svarbų darbą jie atlieka! Žurnale The Atlantic Monthly pažymima, jog slaugytojai „suderina globą su žiniomis ir įkvepia pasitikėjimo — visa tai pacientui gyvybiškai svarbu“. Taigi tikrai — ką darytume be slaugytojų?

Slaugytojo pagalba ligoniui

Vienoje enciklopedijoje slauga apibrėžiama kaip „procesas, kurio metu slaugytojas padeda sergančiam ar sužalotam pacientui pasveikti arba kiek įmanoma sutvirtėti“.

Žinoma, tas procesas apima daug ką. Tai daugiau negu tik patikrinti pulsą ar kraujospūdį. Slaugytojas yra sveikstančio ligonio pagalbininkas. Kaip rašoma enciklopedijoje The American Medical Association Encyclopedia of Medicine, „slaugytojui labiau rūpi ne pati paciento liga, o jos poveikis pacientui, ir jis yra pasiruošęs palengvinti fizinį skausmą, psichines kančias ir, jei įmanoma, užkirsti kelią komplikacijoms“. Be to, jis „užjaučiamai rūpinasi ligoniu, įsiklausydamas į jo nerimą ir nuogąstavimus ir teikdamas jam emocinę paramą bei paguodą“. Tame pačiame šaltinyje pažymima, kad ligoniui mirštant slaugytojas turi „padėti jam pasitikti mirtį kuo ramiau bei oriau“.

Daugelis slaugytojų daro netgi daugiau, nei iš jų reikalaujama. Pavyzdžiui, Elen D. Bar rašė apie savo išgyvenimus Montefioro medicinos centre Niujorke. Jai nesinorėdavo paskubomis užbaigti savo rytinio vizito su chirurgų grupe. „Norėdavau pasilikti su ligoniais, — rašė ji, — kartu su jais atlikti kvėpavimo pratimus, padėti jiems vaikščioti, tinkamai pakeisti tvarsčius, atsakinėti į jų klausimus, apie viską jiems aiškinti bei nors truputį kiekvieną paguosti. Aš mėgstu artimai bendrauti su ligoniais.“

Be abejo, kiekvienas, kam teko gulėti ligoninėje, prisimena kokį nors kupiną užuojautos slaugytoją, turintį tokią pat pasiaukojimo dvasią. Tačiau ko reikia norint tapti patyrusiu slaugytoju?

[Iliustracija 3 puslapyje]

Florencija Naitingeil

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy National Library of Medicine