Susipažinkime su Australijos negeliančiąja bite

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AUSTRALIJOJE

AR KADA nors ilsėjaisi klausydamasis raminančio dirbančių bitučių dūzgimo, kai šios ankstyvą pavasarį žėrinčios saulės spinduliuose nardė po žiedus? Tai išties nuostabūs vabzdžiai. O, jei tik jie negeltų!

Tačiau galbūt nustebsi sužinojęs, jog yra bičių, kurios negelia. Tai negeliančiosios bitės (Austroplebeia symei), besiveisiančios beveik visoje rytų Australijoje. Šios bitės yra vos keturių milimetrų, juodos spalvos, o jų galvos priekis bei kūno šonai apaugę tankiais baltais plaukeliais. Daugelio bičių krūtinės apačia pamarginta mažais geltonais taškučiais. Palei pakrantę nuo tolimosios Kvinslendo šiaurės iki pat pietinių Naujojo Pietų Velso rajonų gyvena mažiausiai dešimt negeliančiųjų bičių rūšių. O kai kurios rūšys paplitusios ir tropinėje žemyno dalyje — Šiaurės teritorijoje.

Pagalvok, kaip ši bičių savybė naudinga medaus kopinėtojams. Vienas bitininkas sako: „Dirbdamas su [kitų rūšių bitėmis], turiu užsidengti tinkleliu bei apsivilkti megztinį aukšta apykakle, tačiau man visiškai nereikia saugotis [negeliančiųjų bičių]. Atidarytą avilį galiu laikyti kad ir penkias minutes, — bitės ir toliau darbuojasi, lyg manęs nebūtų.“

Negeliančiųjų bičių aviliai skiriasi nuo kitų medų nešančių bičių būstų. Jie dažniausiai vadinami lizdais. Užuot kaupusios medų bei žiedadulkes įprastuose koriuose iš šešiakampių akučių, negeliančiosios bitės siuva juos iš daugybės ovalių akučių. Pripildytos akutės užklijuojamos, tuomet ant jų arba šalia lipdomos kitos.

Lizde

Pasižvalgykime po lizdą — negeliančiųjų bičių namus, turinčius apie 15000 gyventojų.  Tačiau pasisaugok, — nors šios bitės negelia, jos gali įkąsti.

Keliaudami lizdo gatvele, patenkame į patį veiklos sūkurį. Bitės triūsia kolektyviai. Kiekviena žino, ką daryti ir kur. Štai matome vieną mažą bitelę lipdančią ir lyginančią naują medaus akutę. Atrodo, lyg ji darbuotųsi kruopščiai laikydamasi tikslaus plano. Netoliese kitos keturios bitutės užklijuoja medaus sklidiną akutę. Didžiulė trimatė grotelių konstrukcija atstoja karkasą, ant kurio lipdomos medaus akutės. Šis inžinerijos stebuklas padeda išlaikyti medaus svorį.

Priėję kitą patalpą, išvystame bitę, daug didesnę už kitas. Tai didingoji motinėlė! Kokia ji graži — pasipuošusi ryškiu juodu apdaru su auksinėmis juostomis ir apsupta daugybės nenustygstančių bitelių! Motinėlė pradeda dėti kiaušinėlius į 60 jai paruoštų akučių. Kokia ji rūpestinga ir tiksli — lyg motina, guldanti savo kūdikį į lopšį! Atkreipk dėmesį, kaip žaibiškai bitės darbininkės paskui užlipdo tas akutes. Viens du ir baigta.

Bitutei išsiritus

Iš kiaušinėlio išsiritusi mažytė lerva minta iš anksto akutėje jai padėtu maistu. Išaugusi iš vaškinės akutės, ji susisuka sau šilkinį kokoną. Jame lerva tampa lėliuke ir galiausiai virsta bite. Iš kokono išsiritusia bitute šiek tiek pasirūpina kelios bitės maitintojos ir tada ji puola prie darbo. O kas nutinka vaškinėms akutėms? Jos iškart išardomos, o medžiaga perdirbama. Kai tik bitės išlenda iš kokonų, jų daugiau nebereikia. Palikti jie tik užterštų lizdą. Tad bitės valytojos supuolusios išmeta tas liekanas.

Daugelis negeliančiųjų bičių rūšių gamina ypatingą statybinę medžiagą. Ji daroma  taip: pačių bičių išskiriamas vaškas sumaišomas su iš augalų ir medžių surinktais sakais bei vašku. Ta medžiaga naudojama karkaso stulpų, sijų ir skersinių statybai bei sujungimo vietoms sutvirtinti. Bitės šiame karkase formuoja medaus bei žiedadulkių akutes, tuomet lenda jų vidun ir iš ten plūkia statybinę medžiagą. Paskui akutės pripildomos ir užlipdomos. Atrodo, jog bitės instinktyviai žino sezoninę augalų vertę bei orų kaitos pavojus. Rodos, jos suvokia, kad norint išlikti svarbu prisirinkti maisto bei jį išsaugoti.

Bitės išskrenda iš lizdo ieškoti statybinių medžiagų bei rinkti nektaro ir žiedadulkių. Vos palikusi lizdą, bitė virsta prityrusia lakūne bei šturmane. Ji tiksliai žino, ką rinkti ir kur ieškoti.

Naujo būsto statyba

Kolonijai augant, lizde ima stigti vietos. Kas daroma tuomet? „Privalome statyti naują būstą“, — rodos, toks pranešimas perduodamas visai šeimai. Pasitaikius progai, viena žvalgė ištiria medžio drevę, kuri galėtų tikti lizdui įkurti. Tada prisistato „inžinierės“. Paprastai nuo 30 iki 50 šių specialisčių kelias valandas tyrinėja tos drevės vidinį paviršių, tarsi nužymėdamos jį linijomis ir gairėmis. Nusprendusios, jog vieta gera, jos grįžta namo pranešti. Paskui, paprastai per 48 valandas, atvyksta bitės „statybininkės“. Komandoje gali būti per tūkstantį bičių, tačiau be motinėlės. Jos greit imasi darbo, statybinių medžiagų bei maisto atsigabendamos iš motininio lizdo.

Ruošiantis motinėlės atvykimui, naujasis lizdas turi būti pastatytas taip, kad jame išsilaikytų pastovi temperatūra — maždaug 28 laipsniai šilumos. Tad bitės darbininkės lyg kokia antklode apsupa lizdą ta savo gaminama statybine medžiaga. Atrodo, tos išmintingosios bitės žino, jog kiaušinėliams reikia šilumos. Štai viskas paruošta; maždaug devintąją dieną lizdan atvyksta naujoji motinėlė, užauginta motininiame lizde. Ji iškart ima dėti kiaušinėlius ir taip užsiaugina didesnę savo rūmų palydą.

Į naująjį būstą iš motininio lizdo suskridusios bitės palaipsniui išmirs ir jų vietą užims kitos, jaunesnės bitutės. Ilgainiui šioje naujoje vietoje įsikūrusioms bitėms vėl kils poreikis statytis dar vieną namą. Taip ir tęsis šis nuostabus neprilygstamo Kūrėjo nustatytas ciklas!

[Iliustracija 13 puslapyje]

Negeliančiosios bitės medaus korius siuva iš ovalių, o ne šešiakampių akučių

[Iliustracija 14 puslapyje]

Australijoje gyvena mažiausiai dešimt negeliančiųjų bičių rūšių