Tikėjimo išbandymai Lenkijoje

PAPASAKOJO JANAS FERENCAS

KAI užėjo Antrasis pasaulinis karas, buvau paauglys. Puikiai prisimenu dėdę, kuris buvo Jehovos liudytojas. Jis lankydavosi mūsų namuose ir skaitydavo iš Biblijos. Nors tėvų tai nedomino, mano brolis Jozefas, sesuo Janina ir aš troškome sužinoti daugiau. Netrukus visi išreiškėme savo pasiaukojimą Jehovai krikštu. Tuo metu man buvo tik 14 metų.

Pamatę, kokį puikų poveikį mums daro Biblijos studijos, tėvai irgi ėmė klausytis. Sužinojęs, jog Biblija smerkia stabmeldystę, tėtis tarė: „Jeigu taip sakoma Dievo Žodyje, vadinasi, kunigai mūsų nemoko. Sūnau, nukabink nuo sienų visus paveikslus ir mesk lauk!“ Maždaug po poros metų tėvai buvo pakrikštyti. Jie ištikimai tarnavo Jehovai iki pat mirties.

Sunkumai

Po karo Jehovos liudytojams užėjo sunkūs laikai. Pavyzdžiui, Saugumo tarnybos darbuotojai netikėtai įsiveržė į biurą Lodzėje ir suėmė visus ten dirbusius. Rytų Lenkijoje Nacionalinių ginkluotųjų pajėgų partizanai, kurstomi katalikų dvasininkų, žiauriai užpuldinėjo Jehovos liudytojus. *

Be to, maždaug tuo pat metu komunistų valdininkai atšaukė mums išduotą leidimą rengti asamblėjas ir net mėgino nutraukti tas, kurios tuo metu jau vyko. Vis dėlto didėjantis priešiškumas tik dar labiau sustiprino mūsų ryžtą skelbti Dievo Karalystę. 1949 metais pranešėme, kad Lenkijoje yra gerokai per 14000 liudytojų.

Netrukus tapau pionieriumi — visalaikiu Jehovos liudytojų tarnu. Pirmojo paskyrimo vieta buvo už 500 kilometrų nuo namų. Tačiau vėliau mane paskyrė tarnauti keliaujančiuoju prižiūrėtoju rajone į rytus nuo Liublino, netoli nuo mano tėvų gyvenamosios vietos.

Suimtas ir persekiojamas

1950-ųjų birželį komunistų valdininkai mane suėmė ir apkaltino šnipinėjimu Jungtinėms Valstijoms. Buvau įmestas į drėgną rūsį. Naktį tardytojas mane išsivedė apklausti. „Ta religinė grupė, kuriai priklausai, yra sekta ir valstybės priešė, — pasakė jis. — Jūsų vadovybė dirba Amerikos žvalgybai. Turime įrodymų! Jūsų broliai jau prisipažino, kad keliaudavo po šalį ir rinkdavo duomenis apie karinius objektus bei gamyklas.“

Žinoma, tie kaltinimai buvo grynas melas. Bet pareigūnas patarė man pasirašyti pareiškimą, kuriuo išsižadėčiau, jo žodžiais tariant, „savo gėdingos organizacijos“. Jis atkakliai stengėsi priversti mane pasirašyti. Net mėgino prispirti mane užrašyti vardus ir adresus visų mano pažįstamų liudytojų bei vietas, iš kurių buvo platinami mūsų leidiniai. Tačiau jo pastangos nuėjo niekais.

 Po tardymo pareigūnai tol mušė mane lazda, kol netekau sąmonės. Paskui aplieję vandeniu atgaivino ir tardė toliau. Kitą naktį mane žiauriai mušė per kulnus. Garsiai meldžiau Dievą jėgų ištverti. Manau, kad jis išklausė. Tokie naktiniai tardymai vis kartojosi beveik metus.

1951-ųjų balandį mane paleido iš kalėjimo, tačiau daugelis liudytojų tebebuvo įkalinti. Nuėjau pas atsakingas pareigas ėjusį liudytoją ir paprašiau naujo paskyrimo. „Ar nebijai vėl būti suimtas?“ — paklausė jis. „Esu dar tvirčiau pasiryžęs darbuotis ten, kur didesnis poreikis“, — atsakiau. Tad toliau tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju, o vėliau buvau pakviestas vadovauti mūsų leidinių spausdinimui bei platinimui Lenkijoje.

Tuo metu Sargybos bokštą kopijuodavome naudodamiesi primityviomis mimeografinėmis mašinomis bei vaškuotėmis. Spaudinių kokybė buvo nekokia, be to, už popierių tekdavo mokėti siaubingas kainas, nes tada jo trūko. Kopijuodavome slėptuvėse, pavyzdžiui, klėtyse, rūsiuose bei mansardose. Jeigu ką nors aptikdavo, tuojau įkalindavo.

Prisimenu, kaip naudojomės vienu išdžiūvusiu šuliniu. Jo sienoje, kokių 11 metrų gylyje, buvo anga, vedusi į mažą kambarėlį, kuriame kopijavome žurnalus. Kad patektume tenai, mus kas nors turėjo nuleisti virve. Kartą, kai mane leido šulinin dideliame mediniame kibire, virvė netikėtai trūko. Kritau dugnan ir susilaužiau koją. Išsigydęs ligoninėje vėl grįžau dirbti mimeografine mašina.

Maždaug tuo metu sutikau Danutą, uolią pionierę. 1956-aisiais mudu susituokėme ir ketverius metus drauge tarnavome centrinėje Lenkijoje. 1960 metais mudu jau turėjome du vaikus, tad nusprendėme, kad Danuta nutrauks visalaikę pionierišką tarnybą ir rūpinsis jais. Netrukus mane vėl suėmė ir šį kartą pasodino į kamerą, kurioje knibždėte knibždėjo žiurkių. Po septynių mėnesių mane nuteisė porą metų kalėti.

Kalėjime ir laisvėje

Bidgoščiaus kalėjime sėdėjo per 300 kalinių, tad meldžiau Jehovos suteikti galimybę pasidalinti Karalystės žinia su nuoširdžiais žmonėmis. Pasisiūliau kalėjimo viršininkui dirbti kirpėju. Mano nuostabai, jis sutiko. Netrukus jau skutau ir kirpau kalinius bei liudijau tiems, kurie atrodė palankiai nusiteikę.

Drauge su manimi kirpėju dirbusį kalinį tuojau paveikė mūsų pokalbiai. Jis netgi ėmė dalintis su kitais iš Biblijos įgytomis  žiniomis. Kalėjimo viršininkas tuoj liepė nustoti skleisti, kaip jis pareiškė, „griaunančią propagandą“. Mano bendradarbis kirpėjas laikėsi tvirtai. Jis paaiškino: „Anksčiau aš vogdavau, dabar nebevagiu. Buvau pripratęs prie nikotino, dabar neberūkau. Radau gyvenimo tikslą ir noriu tapti Jehovos liudytoju.“

Kai išėjau iš kalėjimo, mane išsiuntė į Poznanę prižiūrėti „kepyklos“ — taip vadinome savo slaptas spaustuves. Baigiantis šeštajam dešimtmečiui, spausdinimas smarkiai patobulėjo. Mes išmokome fotografiškai sumažinti lapų dydį — tai buvo ryškus mūsų technologijos progresas. Be to, 1960 metais ėmėme spausdinti bei rišti knygas.

Paskui vienas kaimynas mus įskundė ir mane vėl suėmė. 1962-aisiais išėjęs į laisvę, drauge su keliais kitais asmenimis buvau paskirtas tarnauti Ščecine. Tačiau prieš išvykdami gavome nurodymą, — manėme, kad iš ištikimų brolių krikščionių, — keliauti į Kelcus. Bet nuvykę ten buvome suimti ir aš nuteistas dar pusantrų metų kalėjimo. Mus išdavė apsišaukėliai. Ilgainiui jie išaiškėjo ir buvo pašalinti iš organizacijos.

Kai mane pagaliau išleido iš kalėjimo, buvau paskirtas prižiūrėti spausdinimo darbą visoje Lenkijoje. Dešimt metų darbavausi nesusektas, tačiau 1974-aisiais mane aptiko ir suėmė Opolėje. Tuoj po to buvau išsiųstas į kalėjimą Zabžėje. „Tavo vyskupavimas baigtas, — pareiškė kalėjimo viršininkas. — Jei ir toliau skleisi savo propagandą, uždarysime vienutėn.“

Skelbimas kalėjime

Aišku, mano, kaip skelbėjo, veikla nebuvo baigta. Net pradėjau Biblijos studijas su pora kalinių. Galiausiai tiedu studijuotojai padarė tokią pažangą, jog pakrikštijau juos didelėje kalėjimo vonioje.

Kai kurie kiti kaliniai irgi palankiai atsiliepė į mūsų skelbimą ir 1977 metų balandį visi drauge šventėme Kristaus mirties Minėjimą (Luko 22:19). Po poros mėnesių, 1977-ųjų birželį, mane paleido ir daugiau nebesuėmė.

Valdžia pradėjo labiau toleruoti mūsų veiklą. Be abejonės, prie to nemažai prisidėjo Jehovos liudytojų vadovaujančiosios tarybos narių apsilankymai. 1977 metais trys iš jų įvairiuose miestuose kalbėjosi su prižiūrėtojais, pionieriais bei ilgalaikiais liudytojais. Kitąmet pora jų su mandagumo vizitu apsilankė Religinių reikalų ministerijoje. Tačiau mūsų veiklos draudimas buvo panaikintas tik 1989-aisiais. Dabar Lenkijoje skelbia 124000 liudytojų.

Pastaraisiais metais dėl silpnos sveikatos Danuta nebegali manęs lydėti, tačiau ji skatina bei ragina mane ir toliau lankyti susirinkimus. Visuomet būsiu jai dėkingas už padrąsinimą, kurį ji teikė, kai buvau tiek daug kartų kalinamas.

Mano apsisprendimas prieš 50 metų tarnauti Jehovai išties buvo teisingas. Nuoširdi tarnystė teikė daug džiaugsmo. Mudu su žmona patyrėme, kaip pildosi Izaijo 40:29 užrašyti žodžiai: „Nuvargusiam jis [Jehova] duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.“

[Išnaša]

[Iliustracijos 20 puslapyje]

Leidinius spausdinome mimeografu, o vėliau ofsetine spausdinimo mašina „Rotaprint“

[Iliustracijos 21 puslapyje]

Aš su žmona Danuta