Anestezija gelbsti nuo kančių

LIGONIAI XIX amžiaus viduryje į operacinę įžengdavo apimti ne nerimo, o siaubo. Kodėl? Todėl, kad nebuvo anestezijos. Denis Fradinas savo knygoje We Have Conquered Pain rašo: „Chirurgas operacinėn įeidavo dviem viskio buteliais nešinas: vienas buvo skirtas ligoniui, kitas — pačiam, kad galėtų ištverti ligonio klyksmą.“

Ligonis nugirdomas arba apsvaiginamas narkotikais!

Gydytojai, dantistai ir patys ligoniai išmėgindavo viską, kad tik sumažintų operacijos skausmą. Kinų bei indų gydytojai duodavo marihuanos ir hašišo. Opijus ir alkoholis taip pat buvo plačiai vartojami įvairiose pasaulio vietose. Senovės Graikijos gydytojas Dioskūridas (pirmasis žinomas asmuo, pavartojęs žodį „anestezija“) teigė, jog anestezuojančių savybių turi gėrimas, pagamintas iš mandragorų ir vyno. Vėliau kai kurie gydytojai net taikydavo hipnozę.

Vis dėlto pastangos numalšinti skausmą nedavė patenkinamų rezultatų. Todėl chirurgai ir dantistai dirbdavo kuo skubiau; jie net buvo vertinami pagal darbo greitį. Tačiau net ir greičiausias iš jų sukeldavo baisias kančias. Tad žmonės pasirinkdavo verčiau kęsti visokias ligas (pradedant augliais ir baigiant gendančiais dantimis) nei kankintis operacinėje ar traukiant dantį.

Saldžioji sieros rūgštis ir juoko dujos

1275 metais ispanų gydytojas Raimondas Lulas, eksperimentuodamas su chemikalais, sukūrė lakų, degų skystį ir pavadino jį saldžiąja sieros rūgštimi. XVI amžiuje šveicarų gydytojas, išgarsėjęs Paracelso vardu, davė tos rūgšties įkvėpti viščiukams ir pastebėjo, kad šie nuo jos ne tik užmigo, bet ir nebejautė jokio skausmo. Tačiau kaip ir Lulas, jis neeksperimentavo su žmonėmis. 1730-aisiais vokiečių chemikas Frobenijus pavadino skystį jo dabartiniu vardu — eteriu (graikiškai tai reiškia „dangiškasis“). Tačiau turėjo praeiti dar 112 metų, kol anestezuojančiosios eterio savybės buvo visiškai įvertintos.

Tuo tarpu 1772-aisiais anglų mokslininkas Džozefas Pristlis atrado azoto suboksidą.  Iš pradžių žmonės manė, kad net mažos šių dujų dozės yra mirtinos. Vis dėlto 1799 metais britų chemikas ir išradėjas Hamfris Deivis nutarė jas išbandyti sau. Jo nuostabai, azoto suboksidas jį prajuokino, tad chemikas praminė jį juoko dujomis. Deivis rašė apie galimą anestetinį azoto suboksido poveikį, bet tuo metu niekas to toliau netyrinėjo.

Eterio ir juoko dujų puotos

Deivio kvailionės, sukeltos juoko dujų, kuriomis jis ilgainiui įprato svaigintis, plačiai išgarsėjo. Netrukus tapo populiaru kvėpuoti jomis savo malonumui. Net keliaujantieji cirkininkai per savo programą kviesdavo į sceną žiūrovus savanorius įkvėpti azoto suboksido. Dujos šiems sukeldavo haliucinacijas ir netrukus iš jų kvailysčių kvatodavo visi susirinkusieji.

Maždaug tuo pat metu pasilinksminimuose imta plačiai naudoti ir eterį. Kartą jaunas gydytojas, amerikietis Kroufordas V. Longas, pastebėjo, kad jo draugai nejuto skausmo, kai eterio paveikti svirduliuodami susižeidė. Longas iškart pagalvojo apie jo pritaikymą chirurgijoje. Kaip tik vienas iš tų „eterio puotų“ dalyvių, studentas Džeimsas Venablis, turėjo du mažus auglius, kuriuos jam reikėjo pašalinti. Tačiau bijodamas skausmo Venablis vis atidėliojo operaciją. Tad Longas pasisiūlė jį operuoti paveiktą eteriu. Venablis sutiko ir 1842 metų kovo 30 dieną buvo be skausmo išoperuotas. Tačiau apie savo atradimą Longas pranešė tik 1849 metais.

Anesteziją atranda dantistai

1844-ųjų gruodį dantistas, vardu Horacijus Velsas, apsilankė viename pasirodyme, kur kažkoks Gardneris Koltonas demonstravo azoto suboksidą. Velsas pasisiūlė savanoriu ir išmėgino tas dujas, tačiau išliko gana sąmoningas, tad pastebėjo, jog kitas dalyvis, susimušęs kojas į kietą suolą, nejuto jokio skausmo, nors žaizdos kraujavo. Tą vakarą Velsas nusprendė išbandyti azoto suboksidą gydydamas dantis, bet pirmiausia nutarė jį išmėginti pats. Koltono jis paprašė parūpinti dujų, o bendradarbio dantisto Džono Rigso ištraukti skaudamą proto dantį. Šis buvo sėkmingai pašalintas.

Velsas nusprendė viešai pranešti apie savo atradimą, pademonstruodamas jį bendradarbiams. Tačiau jis labai jaudinosi ir panaudojo nepakankamai dujų, todėl pacientas suriko, kai jam buvo traukiamas dantis. Žiūrovai iškart išjuokė Velsą. Vis dėlto jiems derėjo išklausinėti pacientą, nes šis vėliau Velsui prisipažino, jog nors ir šaukė, vargu ar jautė skausmą.

 1846-ųjų rugsėjo 30-ąją kitas Amerikos dantistas, Viljamas Mortonas, be skausmo ištraukė dantį ligoniui, paveiktam eterio — to paties junginio, kurį 1842 metais panaudojo Longas. Mortonas eterį paruošė drauge su žymiu chemiku Čarlsu Tomasu Džeksonu. Kitaip nei Longas, Mortonas pasiruošė viešai pademonstruoti anestezuojančiąsias eterio savybes operuodamas ligonį. 1846 metų spalio 16 dieną Bostone (Masačusetso valstija) Mortonas anestezavo ligonį. Tuomet chirurgas dr. Vorenas atliko operaciją — pašalino auglį iš po ligonio žandikaulio. Ši operacija buvo svarbus pasiekimas. Žinia apie ją žaibiškai pasklido po Jungtines Valstijas bei Europą.

Tolesni atradimai

Šie jaudinantys atradimai paskatino tęsti bandymus su įvairiomis dujomis. 1831-aisiais atrastas chloroformas buvo sėkmingai panaudotas 1847 metais. Kai kur jis veikiai tapo pageidaujamu anestetiku. Netrukus chloroformas buvo pradėtas naudoti per gimdymą (1853-iaisiais jis panaudotas Anglijos karalienei Viktorijai).

Deja, anestezijos istorija buvo kiek sutepta. Kilo karštas ginčas, kuriam iš gydytojų — Longui, Velsui, Mortonui ar žymiam chemikui Džeksonui (Mortono padėjėjui) — turėtų atitekti anestezijos išradėjo šlovė (žinoma, neturimas omenyje pačių cheminių junginių išradimas). Nors taip ir nebuvo prieita prie vieningos nuomonės, ilgainiui daugelis pripažino visų šių keturių vyrų nuopelnus.

Pažanga buvo daroma ir vietinės anestezijos srityje. Darant tokią anesteziją, anestetikais užmarinama tik tam tikra kūno vieta, ir ligonis išlieka sąmoningas. Mūsų laikais vietinius anestetikus dažnai naudoja stomatologai, tvarkydami dantis bei dantenas, taip pat gydytojai, atlikdami nedideles operacijas ir gydydami traumas. Anesteziologai neretai panaudoja tokius anestetikus ir per gimdymą.

Laikui bėgant anesteziologija tapo atskira medicinos šaka. Šių laikų anesteziologai padeda parengti ligonius operacijai. Anestezijai sukelti jie pasitelkia sudėtingą įrangą bei anestetikus, susidedančius iš įvairių cheminių medžiagų bei deguonies. Daugelis ligonių galbūt net nežino, kad jų gydytojas panaudojo anestezuojančiąsias dujas, nes pastarosios naudojamos tik sukėlus pirminę anesteziją intraveniniais vaistais. Anesteziologas taip pat malšina skausmą ir po operacijos.

Tad jei tau kada prireiks operacijos, per daug neišsigąsk. Tik pamėgink įsivaizduoti gulįs ant primityvaus operacinio stalo prieš kokius porą šimtmečių. Atsiveria durys ir įeina chirurgas, dviem viskio buteliais nešinas. Iškart šiuolaikinė sudėtinga anesteziologinė įranga tampa visai negrėsminga, ar ne?

[Rėmelis 22 puslapyje]

AKUPUNKTŪRA — rytietiškas skausmo malšinimo būdas

Sakoma, jog akupunktūra — senovės kinų terapija — malšina skausmą. Akupunktūrininkas įsmeigia adatas į tam tikrus kūno taškus, paprastai toliau nuo gydomos vietos. Įsmeigtos adatos gali būti sukinėjamos arba veikiamos silpna elektros srove. Leidinyje Encyclopædia Britannica rašoma, kad akupunktūra „Kinijoje dažnai taikoma kaip skausmą malšinanti procedūra per operaciją. Lankytojai iš Vakarų stebėjo, kaip akupunktūra sukėlus vietinę nejautrą visiškai sąmoningiems kinų ligoniams buvo daromos sudėtingos (ir paprastai skausmingos) operacijos.“

Gydyti akupunktūra gali tik patyręs specialistas. Kaip teigiama enciklopedijoje Encyclopedia Americana, „būta didelių nelaimių, akupunktūros adatomis pervėrus širdį arba plaučius. Be to, naudojant nesterilias adatas, galima užkrėsti ligonį hepatitu, užnešti infekciją arba sukelti kitokias komplikacijas.“ Bet, aišku, bendroji anestezija irgi pavojinga — kaip ir pati operacija (nesvarbu, kokia anestezijos forma būtų taikoma).

[Iliustracija 23 puslapyje]

Anesteziologija tapo medicinos šaka

[Šaltinio nuoroda]

Courtesy of Departments of Anesthesia and Bloodless Medicine and Surgery, Bridgeport Hospital-CT

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 21 puslapyje]

2 ir 21 puslapiai: Reproduced from Medicine and the Artist (Ars Medica) by permission of the Philadelphia Museum of Art/Carl Zigrosser/ Dover Publications, Inc.