Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Ar mokslo pažanga atvers galimybę gyventi amžinai?

Ar mokslo pažanga atvers galimybę gyventi amžinai?

Biblijos požiūris

Ar mokslo pažanga atvers galimybę gyventi amžinai?

DAR neseniai toks klausimas būtų atrodęs absurdiškas. Tačiau dabar tokią perspektyvą kai kas laiko realia. Pavyzdžiui, naujausiais metodais mokslininkai jau sugeba dvigubai pailginti vaisinių muselių bei kirmėlių amžių. Tie metodai, kai kurių manymu, taikytini ir žmonėms.

Tyrinėjimai parodė, jog normalios žmogaus kūno ląstelės yra mirtingos — jos dauginasi tik tam tikrą skaičių kartų, o paskui nustoja. Tą procesą kai kas palygina su vidiniu laikrodžiu, lemiančiu žmogaus senėjimą ir mirtį. Mokslininkai dabar bando pareguliuoti šį laikrodį.

Remiantis viena populiaria teorija, senėjimo priežastis slypi kiekvienos DNR grandinės galuose — segmente, vadinamame telomera. Telomeros yra lyg plastikiniai batraiščių antgaliai, skirti tam, kad tie raiščiai neišsipintų. Mokslininkai pastebėjo, jog kai kurioms ląstelėms dalijantis jų telomeros kaskart trumpėja tarsi padegamoji virvelė. Galiausiai, atrodo, telomeros sutrumpėja tiek, kad ląstelė nustoja dalytis. Tačiau veikiant tam tikram fermentui telomeros netrumpėja. Taigi tuomet, pasak šios teorijos, ląstelės gali dalytis neribotą laiką. Vienas šios srities tyrinėtojas pasakė: „Taip mes pirmą kartą galime suvokti, kas yra žmogaus nemirtingumas.“ Vis dėlto su ta teorija sutinka ne visi mokslininkai.

Kodėl mirštame

Žinoma, Bibliją pripažįstantys žmonės tūkstančius metų tiki amžinojo gyvenimo galimybe. Savo viltis jie deda ne į mokslininkus, o į Jehovą Dievą — patį didžiausią Mokslininką, sukūrusį visa, kas gyva (Psalmyno 104:24, 25).

Kaip rodo Biblija, Kūrėjas nebuvo numatęs, kad žmonės mirtų. Pirmuosius žmones jis sukūrė pagal savo paveikslą ir apgyvendino į sodą panašiame Rojuje. Jie buvo tobuli — be jokių proto ir kūno trūkumų, todėl turėjo perspektyvą amžinai gyventi žemėje. Dievas to troško jų labui. Jis liepė jiems daugintis ir palaipsniui paversti Rojumi visą planetą (Pradžios 1:27, 28; 2:8, 9, 15).

Kaip rašoma Pradžios knygos 3 skyriuje, Adomas, žinodamas, kad bausmė — mirtis, sąmoningai sukilo prieš Dievą. Be to, pasirinkęs neklusnumo kelią, jis užtraukė nuodėmę ir mirtį savo dar negimusiems palikuonims. Apaštalas Paulius paaiškino: „Per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Romiečiams 5:12). Kitaip tariant, Adomo kūnas dėl nuodėmės pasidarė nebetobulas. Adomas pamažu seno ir numirė. Jo palikuonys paveldėjo tą trūkumą.

Taigi žmogaus mirtis yra Adomo maišto pasekmė ir pelnytas Dievo nuosprendis. Žmonės negali pakeisti to nuosprendžio. Nors medicina labai pažengė pirmyn, įkvėpti žodžiai, Mozės užrašyti prieš 3500 metų, tebėra teisingi: „Gyvename septynias dešimtis metų, o jei tvirtesni, tai gal ir visas aštuonias. Bet tų metų dauguma — tik triūsas ir vargas; jie greitai prabėga, ir mes išskubame“ (Psalmyno 90:10).

Jehovos duota amžinojo gyvenimo priemonė

Laimei, viltis yra! Nors šiandien visi žmonės galiausiai miršta, tokia padėtis nesitęs amžiais, nes ne toks buvo Jehovos tikslas. Adomas ir Ieva nusipelnė mirties, bet Dievas žinojo, kad daugelis jų vaikų, tuomet dar negimusių, dėkingai priims meilingą jo vadovavimą. Todėl jis pasirūpino, kad tokie žmonės galėtų amžinai gyventi žemėje. Psalmininkas rašė: „Teisieji paveldės žemę ir gyvens joje amžinai“ (Psalmyno 37:29, Brb). Tačiau kaip tai bus įgyvendinta?

Tai nebus pasiekta žmonėms atskleidus DNR paslaptis. Ne, amžinasis gyvenimas yra dovana, kurią Jehova suteiks jį tikintiems. Pripažindamas, kad Adomo ir Ievos palikuonims reikia išgelbėjimo, Kūrėjas pasirūpino amžinojo gyvenimo priemone — Jėzaus Kristaus išperkamąja auka. Jėzus tai nurodė sakydamas: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jono 3:16).

Jėzus, kaip ir Adomas, buvo tobulas žmogus. Bet, priešingai nei Adomas, Jėzus buvo tobulai klusnus Dievui. Tad jis galėjo paaukoti savo tobulą žmogišką gyvybę Adomo nuodėmei atpirkti. Per šią meilingą priemonę, išlyginusią teisingumo svarstykles, Adomo vaikai gavo galimybę būti išlaisvinti iš pasmerkimo mirčiai. Dėl to visi, parodantys tikėjimą Jėzumi, gaus Dievo dovaną — amžinąjį gyvenimą (Romiečiams 5:18, 19; 1 Timotiejui 2:5, 6).

Jeigu žmonės būtų galėję įveikti netobulybę ir pasiekti amžinąjį gyvenimą, nebūtų reikėję išpirkimo. Biblijoje randame tokį išmintingą patarimą: „Nepasitikėkite didžiūnais nei mirtinguoju, kuris negali išgelbėti. Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės. Laimingas žmogus, kurio pagalba — Jokūbo Dievas, o viltis — Viešpats, jo Dievas, kuris sukūrė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas juose. Jis amžinai laikosi savo pažadų“ (Psalmyno 146:3-6).

Amžinąjį gyvenimą laiduoja ne mokslo tyrinėjimai, o Jehova. Dievas gali įvykdyti visus savo ketinimus ir tikrai įvykdys. „Dievui nėra negalimų dalykų“ (Luko 1:37).

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

© Charles Orrico/SuperStock, Inc.