Jeloustonas — vandens, uolų ir ugnies viešpatija

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Jungtinėse Valstijose

Jei kalbate apie pirmąjį pasaulyje nacionalinį parką, žinomiausius pasaulyje aukščiausius geizerius bei didžiausią Šiaurės Amerikos kalnų ežerą — vadinasi, kalbate apie Jeloustoną.

DEGDAMI smalsumu mudu su žmona atvykome prie šiaurinės Jeloustono nacionalinio parko Vajominge (JAV) įeigos. Pavadinimas „Senasis ištikimasis“ bei tokie terminai kaip „geizeris“ ar „karštoji versmė“ mums kėlė susidomėjimą nuo pat vaikystės. Ar tikrovė atitiks mūsų lūkesčius?

Prie pagrindinio įvažiavimo išvydome masyvią akmeninę arką. Viršuje buvo išraižyti žodžiai: „Žmonių naudai bei malonumui.“ Atidarytas 1872-aisiais, Jeloustono parkas buvo pirmasis nacionalinis parkas pasaulyje.

Pradėjome nuo „Mamuto“ karštųjų versmių, trykštančių kaip tik prie Montanos valstijos sienos. Čia žemė alsuote alsavo karščiu. Vanduo virė ir kunkuliuodamas kilo iš duburių aukštyn. Iš plyšių veržėsi garo kamuoliai. Rausvo mineralo, vadinamo travertinu, terasos priminė varvantį žvakių vašką.

Kas verda po Jeloustonu?

Jeloustone vyksta daugiau kaip 10000 geoterminių stebuklų. Per aukštus Uolinius kalnus eina Didžioji vandenskyra. * Vandenys teka tiek į vakarus, tiek į rytus, tačiau taip pat sunkiasi gilyn. Mes sužinojome, kad nuostabiuosius Jeloustono reiškinius sukelia besisunkiantys vandenys. Kadaise stiprūs ugnikalnių išsiveržimai suaižė šį plokščiakalnį. Prieš tūkstančius metų vienas jų paliko milžinišką 75 kilometrų ilgio ir 45 kilometrų pločio kalderą (kraterį). Virimą Jeloustone palaiko lig šiol gelmėse slypinti magma, arba išsilydžiusios uolienos.

Parko informacinėse lentose aiškinama, kad vanduo iš paviršiaus lėtai sunkiasi gilyn pro akytą uolieną, kol pasiekia nepaprastai karštą jos sluoksnį, esantį kaip tik virš magmos. Karštis stumia vandenį atgal į viršų. Suradęs plyšį jis ištrykšta karštąja versme. Kai kildamas į viršų įkaitęs vanduo uolienoje sutinka kliūčių, padidėja slėgis ir formuojasi geizeris. Kitose vietose drėgmė išstumiama garų pavidalu. Tokios vandens arba garų srovės vadinamos fumarolėmis. Ten, kur rūgštingos dujos bei vanduo paverčia gruntą purvu bei dumblu, kunkuliuoja „košės puodai“. Koks įspūdingas reginys!

„Senasis ištikimasis“

Matydami visą geoterminę veiklą aplink „Mamuto“ karštąsias versmes, manėme esą „Senasis ištikimasis“ — paties žymiausio geizerio — kaimynystėje. Tik pasižiūrėję į savo kelionės žemėlapį sužinojome, jog „Senasis ištikimasis“ yra 80 kilometrų piečiau. Jeloustonas kur kas didesnis nei manėme; jo plotas — 900000 hektarų.

Kad pamatytume „Senąjį ištikimąjį“, pasirinkome kelią, vingiuojantį žemyn vakarine parko dalimi; jis veda turistus pro penkis geizerių baseinus. Netrukus pripratome prie sieros kvapo bei drėgmės.

Kaip ir milijonai kitų „Senąjį ištikimąjį“ lankiusių turistų, panorome sužinoti, kada geizeris ištrykš. Mes visuomet manėme, kad jis prasiveržia labai tiksliai — kas 57 minutės, tačiau apsižvalgę aplink, pamatėme užrašą, kad kitas geizerio proveržis numatomas 12 val. 47 min. Tai reiškė — daugiau kaip po valandos, ir tai tik prognozė! Pasiteiravome apie tai parko prižiūrėtojo Riko.

 „Pedantiškas ‛Senojo ištikimojo’ reguliarumas — prasimanymas, — pasakė jis. — Intervalai tarp proveržių įvairavo visada, o metams bėgant jie pailgėjo dėl žemės drebėjimų ir dėl to, kad vandalai į kiaurymę mėto daiktus. Šiuo metu intervalų vidurkis — maždaug 80 minučių. Mūsų darbuotojai kaskart gali numatyti tiktai artimiausio proveržio laiką.“

Buvo 12 val. 30 min. Mes ėjome link „Senojo ištikimojo“ stebėti jo numatyto pasirodymo. Šimtai žmonių jau sėdėjo žiūrovams skirtoje teritorijoje arba ėjo link jos. „Senasis ištikimasis“ mus privertė laukti dešimt minučių. Tačiau kai jis prasiveržė, tai buvo toks grožis, kurio negali perteikti jokia nuotrauka. Keliais neritmingais proveržiais išsivalęs gerklę, jis įgavo jėgų. Visi ėmė ploti. Proveržis truko maždaug tris minutes ir, mūsų džiaugsmui, buvo nepaprastai smarkus. Vanduo šokinėdamas kilo į 37—46 metrų aukštį. Purslai sumirgėdavo saulės spinduliuose ir ištikšdavo.

Proveržiui pasibaigus grįžome į netoliese esančio viešbučio vestibiulį. Tačiau „Senasis ištikimasis“ nesileido pamirštamas. Likusią dienos dalį prieš kiekvieną numatomą proveržį visi svečiai mesdavo savo užsiėmimus ir eidavo jo žiūrėti. Geizeris parodė mums kelis nepaprastai ilgai trukusius, aukštus ir gražius proveržius, ypač vieną, kurio metu vandens šokis išryškėjo saulėlydžio fone. Patyrėme, kad senasis geizeris, kaip ir dera, tebėra ištikimas.

„Planetoje yra mažiau kaip 500 geizerių ir maždaug 300 jų — Jeloustone, — pasakojo mums parko prižiūrėtojas Rikas. — 160 geizerių yra vien šiame nedideliame slėnyje — Aukštutiniame geizerių baseine, kurio ilgis tik 2 kilometrai. Kiti geizeriai tai atsiranda, tai vėl pranyksta — būna veikiantys arba neveikiantys, — bet ‛Senasis ištikimasis’ tebesilaiko.“ „Senojo ištikimojo“ kaimynas „Gigantas“ išsviedžia čiurkšles į 60 metrų aukštį. „Garlaivis“ pašoka iki 120 metrų — tris kartus aukščiau už „Senąjį ištikimąjį“,  tačiau metų metais būna neveiklus. Noriso geizerių baseine esantis „Jūrų ežys“ savo gerbėjus kartais apipila karštu vandeniu.

Pabėgti nuo bizono

Kitą rytą peržvelgėme vieną turistams skirtą brošiūrą. Joje buvo rašoma: „Karštas vanduo išretina žemės plutą ir padaro ją trapią; vanduo telkiniuose būna kone verdantis arba net aukštesnės nei virimo temperatūros. Kasmet pasitaiko, kad karštųjų versmių teritorijose nuklydę nuo tako lankytojai yra stipriai apiplikinami, o kai kas ir žūsta karštame vandenyje.“ Kitoje brošiūroje rašoma: „Perspėjimas: bizonai subado nemažai lankytojų. Šie gyvūnai sveria iki 900 kilogramų ir metasi bėgti 50 kilometrų per valandą greičiu, triskart greičiau už jus.“ Tikimės, kad mums neteks bėgti nuo bizonų!

Jeloustono keliuose gyvūnai yra tikri eismo dalyviai. Pasirodžius gyvūnui automobiliai staiga sustoja ir netikėtose vietose susidaro eismo kamščiai. Mums atvykus, viena tokia eismo spūstis buvo ką tik pasibaigusi ir turistai ropštėsi į savo automobilius. Vienos moters paklausus, kas patraukė visų dėmesį, ji atsakė: „Didžiulis amerikinis briedis, bet jis nuėjo.“

Vėliau stebėjome keletą vapičių, besistengiančių priversti savo dviejų savaičių jauniklius perbristi upelį. Vapičiai nusileido nuo kalnų, kur praleido žiemą, ir keliavo į žemiau esantį parką. Jaunikliai spyriojosi — bristi per vandenį nebuvo derėta. Mamos vis kvietė savo mažylius ir šie galiausiai perbrido.

„Mano menkumas, mano bejėgiškumas“

Paskui nuvykome į Didįjį Jeloustono kanjoną. Mes išlipdavome iš automobilio įvairiuose stebėjimo punktuose palei kanjono kraštą, 360 metrų aukštyje, ir žiūrėdavome žemyn — kartais nenoromis. 1870 metais, žvelgdamas į šį 32 kilometrų ilgio siaurą tarpeklį ryškiai geltonos spalvos sienomis, — iš čia kilo ir Jeloustono (geltonasis akmuo) upės pavadinimas, — bei du didingus krioklius, Natanielis Lengfordas ekspedicijos dienoraštyje rašė apie ‛savo menkumą ir bejėgiškumą’. Mes jautėmės menki ir bejėgiai ne mažiau nei jis.

Kitą dieną pasukome į rytus. Parko peizažas buvo ir vėl kitoks. Čia gamtovaizdyje vyravo aukštuminiai miškai ir kelias du kartus kirto Didžiąją vandenskyrą. Vis dar matėme bizonų bei kitokių didelių gyvūnų; bizonai paprastai stovėdavo klasikine poza — profiliu. Gaila, neišvydome  nė vieno lokio — kito turistų masalo. Kas jiems atsitiko?

Per daugelį metų keletas turistų, pernelyg prisiartinę prie lokių, buvo sužaloti ir net žuvo. Lokiams tokia padėtis irgi nebuvo naudinga. Todėl aštunto dešimtmečio pradžioje nacionalinio parko tarnyba uždarė sąvartyną, taip atpratindama lokius nuo žmonių teikiamo maisto. Tai paskatino gyvūnus grįžti prie natūralių sąlygų. Programa pasiteisino. Lokiai dabar maitinasi įprastai ir yra sveikesni. Tačiau tam tikrose vietose jie su turistais susitinka. Viena iš tokių vietų — Meškeriotojų tiltas, kur tiek žmonės, tiek lokiai susirenka valgyti, miegoti bei žvejoti.

Meškeriotojų tiltas buvo galutinis mūsų kelionės tikslas. Čia parkas pateikė mums savo paskutinę didelę staigmeną. Žvelgdami tolyn už Jeloustono ežero — didžiausio kalnų ežero Šiaurės Amerikoje — į sniegu užklotas Tetono viršukalnes, akimirką pasijutome esą šiaurinėje Italijoje; ežeras bei jo apylinkės pasižymėjo tokiu pat alpiniu didingumu. Tačiau lokių aplink nebuvo.

Atėjo laikas iškeliauti iš Jeloustono. Tai, ką patyrėme, pradžiugino akis ir pakylėjo dvasią. Tikrovė pranoko mūsų lūkesčius.

[Išnaša]

[Rėmelis/iliustracija 17 puslapyje]

1988-ųjų gaisrai

1988-ųjų liepos pabaigoje bei rugpjūtį Jeloustone įsižiebė dideli gaisrai ir aštuoniose vietose netrukus tapo nekontroliuojami. Viena iš gaisrų priežasčių — sausra, nes 1988-ųjų vasara buvo sausiausia Jeloustono rašytinėje istorijoje. Kita priežastis — stiprūs vėjai. Pūsdami 80 kilometrų per valandą greičiu, per dieną jie pastūmėdavo gaisrą daugiau kaip 20 kilometrų. Ugniagesiams dar niekad nebuvo tekę matyti, kad vėjas nupūstų žarijas taip toli. Žarijos įžiebdavo naujus gaisrus.

Per patį gaisrų gesinimo įkarštį (tam tikslui buvo skirta 120 milijonų JAV dolerių) ugnį malšino beveik 10000 civilių bei kariškių ugniagesių ir daugiau kaip 100 gesinimo įrenginių. Iš sraigtasparnių bei aviacinių cisternų buvo išlieta maždaug 5 milijonai litrų ugnį slopinančių medžiagų bei 40 milijonų litrų vandens. Nepaisant šių pastangų, liepsnos siaubė parką per plauką nuo keleto bendruomenių. Daugybę dienų ore tvyrojo tiršta dūmų uždanga. Baigiantis vasarai, parkas priminė karo zoną. Tik rugsėjo vidury, kai jau buvo išdegę apie 600 tūkstančių hektarų miško, vėsūs orai, rudens audros bei lengvas sniegas užgesino gaisrus.

Gaisrai beveik nepakenkė gyvūnams, o ir turistų nuo tada vis gausėja. Dūmams išsisklaidžius, naujai sumirgėjo rudens lapijos spalvos, o pavasarį laukinės gėlės gausiai sužydėjo ten, kur jų anksčiau niekada nėra buvę. Praėjus keleriems metams po gaisrų, išdegusius plotus jau dengė gausybė naujų medžių.

[Iliustracijos 15 puslapyje]

„Senasis ištikimasis“

Žemesnysis krioklys

[Šaltinio nuoroda]

NPS photo

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Ugnies upė

[Iliustracija 17 puslapyje]

„Ryto šlovės duburys“

[Šaltinio nuoroda]

NPS photo