Sprendimų tebeieškoma

NUO pat įsikūrimo Jungtinių Tautų Organizacija domisi vaikais bei jų problemomis. 1946-ųjų pabaigoje kaip laikina priemonė pasirūpinti vaikais karo nusiaubtose teritorijose buvo įkurtas Tarptautinis Jungtinių Tautų pagalbos vaikams fondas (UNICEF).

1953-iaisiais šis Pagalbos fondas tapo nuolat veikiančia organizacija. Nors dabar jis oficialiai vadinamas Jungtinių Tautų vaikų fondu, pradinė santrumpa UNICEF išliko. Taigi jau daugiau kaip pusę šimtmečio UNICEF visame pasaulyje stengiasi aprūpinti vaikus maistu, drabužiais, užtikrinti jiems sveikatos apsaugą bei tenkinti kitus jų poreikius.

Didesnis dėmesys į vaikų teises buvo atkreiptas 1959 metais, kai Jungtinės Tautos priėmė Vaiko teisių deklaraciją. (Žiūrėkite rėmelį 5 puslapyje.) Buvo tikimasi, kad šis dokumentas sukels susirūpinimą vaikų problemomis ir padės jas spręsti pasitelkiant finansinę bei kitokią visuomenės paramą.

Tačiau, kaip rašoma 1980-ųjų metraštyje Collier’s 1980 Year Book, „po dvidešimties metų šios ‛teisės’ — ypač į mitybą, sveikatos priežiūrą bei materialinę gerovę — daugeliui iš 1,5 milijardo pasaulio vaikų tebėra neįgyvendintos“. Todėl pripažindamos, jog ir toliau reikia spręsti vaikų problemas, bei stengdamosi įgyvendinti savo viešai paskelbtus tikslus, Jungtinės Tautos 1979-uosius pavadino Tarptautiniais vaiko metais. Netrukus visame pasaulyje vyriausybės, piliečiai, religinės bei labdaros organizacijos palankiai atsiliepė į sprendimų paieškas.

Ar tai buvo tik „žiaurus pokštas“?

Deja, remiantis UNICEF ataskaita, Tarptautiniais vaiko metais besivystančiose šalyse vaikų mityba nepagerėjo. Metams  baigiantis maždaug 200 milijonų jų vis dar pusbadžiavo, o iš 15 milijonų vaikų, mirusių iki penkerių metų amžiaus, pusė mirė dėl blogos mitybos. Iš 100 vaikų, tais metais kiekvieną minutę gimusių besivystančiose šalyse, 15 turėjo mirti nesulaukę vienerių metų. Mažiau nei 40 procentų galėjo baigti pradinę mokyklą. Komentuojant UNICEF ataskaitą, laikraščio Indian Express vedamajame buvo pareikšta, jog Vaiko metai pasirodė esą tik „žiaurus pokštas“.

Kai kas numatė šią nesėkmę. Pavyzdžiui, pačioje tų metų pradžioje Fabricijus Dentičė žurnale L’Espresso rašė: „Padėčiai ištaisyti reikia kažko daugiau nei Vaiko metų.“ Žurnale buvo toks teiginys: „Šiuolaikinė gyvensena daro mus tokius, kokie esame, tad būtent ją ir reikia keisti.“

Beieškant, kaip spręsti vaikų problemas, 1990-ųjų rugsėjį pagrindiniame JT biure buvo surengtas pasaulinis aukščiausio lygio pasitarimas. Tai buvo vienas iš didžiausių istorijoje pasaulio vadovų susitikimų. Jame dalyvavo per 70 vyriausybių vadovų. Susitikimas buvo reakcija į Vaiko teisių konvenciją, kuri buvo priimta 1989 metų lapkričio 20-ąją, o įsigaliojo 1990-ųjų rugsėjo 2-ąją. To mėnesio pabaigoje sutartį jau buvo ratifikavusios 39 šalys.

UNICEF netrukus pažymėjo, jog „konvencija tuojau tapo plačiausiai pripažinta iš visų kada nors priimtų sutarčių dėl žmogaus teisių ir turės poveikį viso pasaulio vaikams“. Iš tikrųjų 1999-ųjų lapkritį prie konvencijos buvo prisidėjusi 191 šalis. UNICEF gyrėsi: „Priėmus Vaiko teisių konvenciją, per dešimtmetį įgyvendinant bei ginant vaikų teises buvo pasiekta daugiau pažangos nei per bet kurį kitą panašų žmonijos istorijos tarpsnį.“

Vis dėlto Vokietijos prezidentas Johanas Rau pareiškė: „Liūdna, kad šiais laikais mums vis dar reikia priminti apie vaikų teises.“ Arba priminti, kad jie vis dar patiria didelių sunkumų! 1999-ųjų lapkritį, pripažindamas,  jog „dar daug reikia nuveikti“, UNICEF paaiškino: „Paskaičiuota, jog visoje žemėje kasmet miršta 12 milijonų vaikų iki penkerių metų — daugiausia dėl nesunkiai išvengiamų priežasčių. Maždaug 130 milijonų vaikų besivystančiose šalyse negauna net pradinio išsilavinimo... Apie 160 milijonų badauja arba pusbadžiauja... Daugybė paliktų vaikų kamuojasi našlaičių namuose bei kitokiose įstaigose, negaudami nei išsilavinimo, nei pakankamos sveikatos priežiūros. Dažnai jie išnaudojami fiziškai. Vidutiniškai 250 milijonų vaikų dirba kokį nors samdomą darbą.“ Be to, buvo paminėta, jog 600 milijonų vaikų gyvena visiškame skurde, o iki 2000-ųjų pabaigos 13 milijonų neteks bent vieno iš tėvų dėl AIDS.

Atrodo, jog politiniai vadovai neranda patenkinamų šių problemų sprendimų. Tačiau ne vien tik besivystančių šalių vaikai patiria sunkumų. Vakarų šalyse daugybei vaikų trūksta kitokių dalykų.

[Anotacija 4 puslapyje]

„Liūdna, kad šiais laikais mums vis dar reikia priminti apie vaikų teises“

[Rėmelis/iliustracija 5 puslapyje]

JT Vaiko teisių deklaracija:

● Teisė į vardą ir pilietybę.

● Teisė į meilę, supratimą bei materialinį aprūpinimą.

● Teisė į tinkamą mitybą, gyvenamąsias patalpas bei medicininį aptarnavimą.

● Teisė į specialią priežiūrą, jei vaikas yra fiziškai, psichiškai ar socialiai nevisavertis.

● Pirmumo teisė į apsaugą bei paramą bet kokiomis aplinkybėmis.

● Teisė būti apsaugotam nuo bet kokio netinkamo elgesio, žiaurumo bei išnaudojimo.

● Teisė į visokeriopas pramogas bei poilsį ir vienodas galimybes nemokamai gauti privalomą išsimokslinimą, įgalinantį vaiką ugdyti savo asmeninius sugebėjimus ir tapti naudingu visuomenės nariu.

● Teisė nevaržomam išnaudoti visas savo galimybes.

● Teisė būti auklėjamam supratimo, pakantumo, draugystės tarp tautų, taikingumo bei visuotinės brolybės dvasia.

● Teisė naudotis šiomis teisėmis, nepriklausomai nuo rasės, odos spalvos, lyties, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, turto ar kitokios padėties.

[Šaltinio nuoroda]

Santrauka pagal leidinį Everyman’s United Nations

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 3 puslapyje]

UN PHOTO 148038/Jean Pierre Laffont

UN photo

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 4 puslapyje]

Nuotraukos 4 ir 5 puslapiuose: Giacomo Pirozzi/Panos Pictures