Vaikai nusipelno būti reikalingi ir mylimi

„PARODYK vaikui truputį meilės ir ji bus tau grąžinta su kaupu.“ Taip rašė XIX amžiaus anglų rašytojas bei kritikas Džonas Raskinas. Turbūt daugelis tėvų sutiks, jog mylėti savo vaikus verta ne tik dėl to, kad jie į tai atsako meile, bet — dar svarbiau — dėl teigiamo tėvų meilės poveikio vaikams.

Pavyzdžiui, knygoje Love and Its Place in Nature pažymima, jog nemylimas „vaikas yra linkęs numirti“. O garsus britų kilmės antropologas Ešlis Montegu pareiškė netgi taip: „Nemylimas vaikas biocheminiu, fiziologiniu bei psichologiniu požiūriu labai skiriasi nuo mylimo. Jis net auga kitaip nei mylimas vaikas.“

Laikraštyje Toronto Star buvo pranešama apie vieną tyrimą, kuris padėjo prieiti prie panašių išvadų. Jame rašoma: „Vaikai, kurie augdami nėra dažnai apkabinami, glamonėjami ar glostomi, ... turi nenormaliai daug streso hormonų.“ Iš tikrųjų fizinis apleistumas ankstyvoje vaikystėje „gali turėti stiprų poveikį mokymuisi bei atminčiai“.

Šie atradimai parodo, kad tėvai turi būti šalia vaiko. Kaip priešingu atveju gali vystytis glaudūs ryšiai tarp tėvų ir vaikų? Deja, dabar net turtingose pasaulio šalyse vyrauja tendencija pasirūpinti vaikų poreikiais skyrium nuo tėvų. Vaikai išsiunčiami į mokyklą, į sekmadieninę mokyklą, į darbą, į vasaros stovyklą, jiems duodama pinigų ir jie išsiunčiami į pramogų centrus. Suprantama, išstumti iš šeimos rato ir, vaizdžiai tariant, sukdamiesi nutolusia orbita, milijonai vaikų pasijunta (kad ir nesąmoningai) apleisti, nereikalingi ir nemylimi, apsupti priešiško suaugusiųjų pasaulio. Tokie vaikų jausmai gali būti priežastis, dėl kurios Berlyne apytikriai 3000 vaikų gyvena gatvėje. Vienas iš jų, Mikas, pasakė: „Aš niekam nebereikalingas.“ Kitas devynerių metų vokiečių berniukas irgi panašiai nusiskundė: „Verčiau būčiau mūsų šunimi.“

Vaikai skriaudžiami įvairiai

Nesirūpinimas vaikais — viena iš blogo elgesio formų — atskleidžia stygių to, kas Biblijoje vadinama „natūraliu prieraišumu“ (Romiečiams 1:31, NW; 2 Timotiejui 3:3, NW). O tai gali pastūmėti prie dar grėsmingesnio elgesio. Pavyzdžiui, nuo 1979-ųjų — Tarptautinių vaiko metų — daugiau dėmesio kreipiama į blogo fizinio elgesio su vaikais bei jų seksualinio išnaudojimo problemas. Žinoma, gauti tikslius statistikos duomenis sunku ir jie skiriasi nelygu vieta. Tačiau vargu ar kyla abejonių, kad emociniai randai dėl vaikystėje patirtos seksualinės prievartos sunkiai išdildomi ir suaugus.

Vienaip ar kitaip skriaudžiamas vaikas pajunta, jog yra nemylimas ir nereikalingas. Ir atrodo, jog ši problema aštrėja. Kaip pranešama vokiečių laikraštyje Die Welt, „auga vis daugiau socialiai suluošintų vaikų“. Ten pat priduriama: „Vaikams trūksta namų šilumos. [Pasak Hamburgo vaikų globos centro direktoriaus Gerto Romaikės], emociniai ryšiai tarp vaikų ir tėvų silpnėja arba lieka neužmegzti iš pat pradžių. Tokie vaikai jaučiasi apleisti ir jų saugumo poreikis nepatenkinamas.“

 Vaikai, kuriems nesuteikiama teisė būti reikalingiems ir mylimiems, gali nesitverti apmaudu ir savo susierzinimą išlieti ant tų, kurie jų nepaiso, ar galbūt net ant visuomenės apskritai. Prieš dešimtį metų vienos Kanados specialios darbo grupės pranešime buvo pažymėta, jog reikia nedelsiant imtis veiksmų, idant nebūtų prarasta visa karta, „kuri mano, kad visuomenė ja nesirūpina“.

Norėdami pabėgti nuo savo problemų, nemylimi bei nereikalingi jaunuoliai gali susivilioti išeiti iš namų ir taip neišvengiamai susidurti su dar didesniais sunkumais miestuose, kur pilna nusikaltimų, narkotikų bei amoralumo. Iš tikrųjų daugiau kaip prieš 20 metų policija paskaičiavo, jog tik viename JAV didmiestyje gyvena 20000 bėglių, kuriems nėra nė 16. Jie buvo apibūdinti kaip „padarinys išardytų šeimos židinių ir žiauraus alkoholikų bei narkomanų tėvų elgesio. Kad išgyventų, tie paaugliai užsiima prostitucija, o paskiau, palaužti sąvadautojų bei netekę savigarbos, stengdamiesi išvengti reketo, gyvena represijų baimėje“. Deja, nepaisant nuoširdžių pastangų pakeisti šią apgailėtiną padėtį, ji tebeegzistuoja.

Vaikai, augantys minėtomis sąlygomis, tampa nenuosaikiais suaugusiaisiais, dažnai nesugebančiais tinkamai auginti savo vaikų. Patys būdami nemylimi ir nereikalingi, vėliau jie gimdo kitus tokius pat nemylimus ir nereikalingus vaikus. Vienas vokiečių politikas trumpai tai apibūdino taip: „Nemylimi vaikai tampa pilnais neapykantos suaugusiaisiais.“

Žinoma, milijonai tėvų daro visa, ką gali, kad jų vaikai žinotų esą mylimi ir reikalingi. Jie ne tik kalba, bet ir įrodo tai meilingu rūpinimusi bei asmeniniu dėmesiu, kurio nusipelno kiekvienas vaikas. Vis dėlto problemos išlieka — problemos, kurių patys tėvai tikrai nepajėgia išspręsti. Pavyzdžiui, kai kuriose pasaulio šalyse netobulos žmonių ekonominės bei politinės sistemos nepasirūpina tinkama vaikų sveikatos apsauga, deramu išsilavinimu bei mityba, taip pat neapsaugo jų nuo vergiško darbo bei apgailėtinų gyvenimo sąlygų. Dažnai šias sąlygas dar pablogina godūs, korumpuoti, savanaudiški bei egoistiški suaugusieji.

Jungtinių Tautų generalinis sekretorius Kofis Ananas paminėjo kai kurias didesnes problemas, su kuriomis vaikai šiandien susiduria: „Milijonai vaikų ir toliau kenčia nuo baisaus žeminančio skurdo; šimtai tūkstančių patiria konfliktų bei ekonominio chaoso padarinius; dešimtys tūkstančių suluošinami karuose; dar daugiau tampa našlaičiais arba miršta nuo AIDS.“

 Tačiau ne visos naujienos blogos! Tokios JT organizacijos kaip Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) bei Pasaulinė sveikatos organizacija daug darbuojasi dėl vaikų gerovės. Ananas pažymėjo: „Gimsta daugiau sveikų vaikų ir daugiau jų imunizuojama; daugiau vaikų išmoksta skaityti bei rašyti; daugiau jų negu buvo įmanoma galvoti vos prieš dešimtmetį gali laisvai mokytis, žaisti ir paprasčiausiai gyventi kaip vaikai.“ Tačiau jis perspėjo: „Neturėtume tenkintis tiktai tuo, kas pasiekta.“

Tie, kurie nusipelno ypatingo dėmesio

Kai kurie vaikai nusipelno ypatingo dėmesio. Septintojo dešimtmečio pradžioje pasaulį sukrėtė pranešimai iš daugybės šalių apie tūkstančius gimusių vadinamųjų talidomido vaikų. Nėščiųjų vartojamos raminamosios bei migdomosios talidomido piliulės turėjo nenumatytą šalutinį poveikį, dėl kurio kūdikiai gimė su neišsivysčiusiomis galūnėmis arba visai be jų. Tokių vaikų rankos bei kojos dažnai primindavo pelekus.

Praėjus keturiems dešimtmečiams, vaikus panašiai žaloja kitas kaltininkas — minos. * Kai kas priskaičiuoja, jog visame pasaulyje išsklaidyta nuo 60 iki 110 milijonų veikiančių minų. Kasmet užmušama bei sužeidžiama maždaug 26000 žmonių, tarp jų nemažai vaikų. Nuo 1997-ųjų, kai Džodi Viljams už minų uždraudimo kampaniją laimėjo Nobelio taikos premiją, šiam klausimui skiriama daug dėmesio. Tačiau minų laukai tebėra. Vienas vokiečių politikas apie pastangas išvalyti žemę nuo minų pasakė: „Tai tas pats kaip bandyti išsemti vonią arbatiniu šaukšteliu, kai iš čiaupo teka vanduo.“

Kita grupė vaikų, kuriems reikia ypatingo dėmesio, — tie, kurie neteko tėvų. Jehova Dievas, žmogaus Kūrėjas, turėjo tikslą, kad vaikai augdami patirtų tiek tėvo, tiek motinos meilingą dėmesį. Vaikui tikrai to reikia.

Našlaičių poreikiais stengiasi rūpintis prieglaudos bei įvaikinimo įstaigos. Deja, į ligotus, nesugebančius mokytis arba luošus vaikus — tuos, kuriems labiausiai reikia būti įvaikintiems, — dažniausiai nekreipiama jokio dėmesio.

Yra organizacijų, kurios skatina atskirus asmenis reguliariai aukoti pinigus ir taip „įvaikinti“ kokį nors vaiką, gyvenantį mažiau pasiturinčioje šalyje. Paaukoti pinigai panaudojami to vaiko lavinimui arba jo būtiniausioms reikmėms. Tarpusavio santykiams sustiprinti galima pasikeisti laiškais bei nuotraukomis. Tačiau šis problemos sprendimas, nors ir naudingas, nėra pakankamai tobulas.

Kitas įdomus pagalbos vaikams, netekusiems tėvų, pavyzdys — judėjimas, kuris  1999-aisiais minėjo savo veiklos penkiasdešimtmetį.

SOS vaikų kaimas

1949-aisiais Hermanas Gmaineris Imsto miestelyje (Austrija) įsteigė vadinamąjį SOS vaikų kaimą. Jo organizacija palaipsniui išaugo iki beveik 1500 kaimų bei panašių prieglaudų 131 Afrikos, Amerikos, Azijos bei Europos šalyje.

Gmaineris savo sumanymą pagrindė keturiais svarbiausiais elementais: motina, broliai bei seserys, namai, kaimas. „Motina“ yra penkių, šešių ar daugiau vaikų „šeimos“ pagrindas. Ji gyvena su jais ir stengiasi rodyti jiems meilę bei dėmesį kaip tikra mama. Vaikai būna kartu toje pačioje „šeimoje“ bei su ta pačia „motina“ tol, kol jiems ateina laikas palikti „namus“. „Šeimoje“ auga įvairaus amžiaus vaikai. Turėdami ir vyresnių, ir jaunesnių „brolių“ bei „seserų“, vaikai išmoksta rūpintis vieni kitais. Tai padeda jiems netapti egoistais. Į „šeimą“ stengiamasi surinkti kuo mažesnius vaikus. Tikri broliai bei seserys visada auginami kartu toje pačioje „šeimoje“.

Kaimą sudaro maždaug 15 „šeimų“; kiekviena gyvena savo name. Visi vaikai pratinami padėti „motinai“ atlikti būtinus namų ruošos darbus. Tėvo gali ir nebūti, tačiau pasirūpinama, kad koks nors vyras padėtų tėviškais patarimais ir palaikytų būtiną drausmę. Vaikai lanko vietines mokyklas. Kiekviena „šeima“ išlaidoms padengti gauna nustatytą mėnesinę išmoką. Maistas bei drabužiai perkami vietoje. Šitaip stengiamasi supažindinti vaikus su tipišku šeimos gyvenimu, su visomis jo problemomis bei džiaugsmais, suteikiant jiems galimybę gyventi kuo normaliau. Taip vaikai — kai suauga — būna pasiruošę sukurti savo šeimas.

Vis dar ieškoma tobulo sprendimo

Įvaikinimo įstaigos, našlaičių prieglaudos, SOS vaikų kaimai, UNICEF bei panašios organizacijos arba grupės, stengdamosi remti nuskriaustus vaikus, daro gerą darbą. Tačiau niekas iš jų negali paneigti fakto, kad kai kurie žmonės lieka nuskriausti. Kad ir kaip norėtų, jie negali suluošintam vaikui duoti sveikų galūnių, paveikti protiškai atsilikusio vaiko mąstymo, vėl suvesti vaiko su jo atsiskyrusiais arba išsiskyrusiais tėvais ar grąžinti jo į meilų mirusio tėvo ar motinos glėbį.

Žmonės, kad ir kaip stengtųsi, negali visiškai išspręsti vaikų problemų. Bet jos bus išspręstos! Taip, ir galbūt greičiau, nei jūs galite tikėtis. Tačiau kaip?

[Išnaša]

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Vaikui reikia abiejų tėvų meilės — jis jos nusipelno