Irklavimas iki išsekimo

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Prancūzijoje

ĮSIVAIZDUOKIME: minios spokso į naująją Prancūzijos karaliaus galerą, išplaukiančią iš Viduržemio jūros uosto Marselio. Tai vienas iš puikiausių visų laikų laivų. Laivagalis išpuoštas įmantriais drožiniais ir gausybe aukso bei perlų ornamentų. Gražiausiai siuvinėti audiniai teikia deniui karališko spindesio. Ryto saulei nušvietus šią prabangią puošmeną, kai kurie su pasididžiavimu susimąsto apie karaliaus Liudviko XIV — „Karaliaus Saulės“ šlovę.

Iki XVII amžiaus galeros mažai tebuvo naudojamos karo tikslams, tačiau karalius Liudvikas XIV šių laivų skaičių nusprendė padidinti iki 40 ir taip suformavo didžiausią Viduržemio jūros galerų flotilę. Pasak žinovų, 20 laivų būtų visiškai patenkinę karaliaus poreikius. Tad kam reikėjo tokio didžiulio laivyno?

Karaliaus patarėjas Žanas Batistas Kolberas paaiškino: „Jokia kita jėga neatspindės princo didybės ir neišgarsins jo tarp svetimšalių geriau už galeras.“ Išties Liudvikas laivus laikė pirmiausia dėl prestižo. Tačiau kokia buvo šito kaina?

Pamąstykime apie žmonių kančias. Laivo denyje, kuris buvo vos 45 metrų ilgio ir 9 metrų pločio, grūdosi 450 irkluotojų. Taip ankštai jie gyveno ir dirbo ištisus mėnesius. Irkluotojų oda būdavo žaizdota nuo druskingo, drėgno jūros oro, o kūnas nusėtas randais nuo dažno mušimo. Pusė iš jų mirdavo šiuose laivuose, prancūzų istorikų pavadintuose „didžiausiais vyrų luošintojais“ Prancūzijoje.

Išties tai, kas keliems reiškė didybę bei šlovę, daugeliui nešė kančias bei mirtį. Tačiau iš kur karalius gavo tuos tūkstančius irkluotojų visiems 40 savo laivų?

Irkluotojų paieškos

Viduramžiais galerų irkluotojais, dar vadinamais galeotti, dirbo laisvi žmonės, o irklavimas buvo laikomas prestižine profesija. Tačiau XVII amžiuje viskas pasikeitė. Kai kuriuos irkluotojus, vadinamus turkais, karalius  įsigijo iš Osmanų imperijos. Dauguma jų buvo musulmonai, nors kai kurie išpažino stačiatikybę. Be to, prie irklų pristatydavo ir karo belaisvius.

„Vienas bjauriausių ir labiausiai nevykusių mėginimų sustiprinti laivų įgulas, be abejonės, buvo irokėzų karių siuntimas į ‛Karaliaus Saulės’ galeras“, — teigia prancūzų istorikai. Amerikos indėnų grobimas buvo klaida. 1689-aisiais juos teko išsiųsti namo, nes irokėzų gentys ėmė kelti grėsmę pirmiesiems prancūzų kolonistams.

Tačiau ambicingiems Liudviko užmojams reikėjo daugiau irkluotojų. Kolberas rado išeitį. Jis pranešė teisėjams karaliaus valią: jie „turi nuteisti kuo daugiau nusikaltėlių ir net mirties nuosprendžius keisti katorga galerose“. Toks nusikaltėlių panaudojimas nebuvo naujas dalykas. Nuteistieji buvo naudojami kaip galerų vergai per karus su Italija prieš kokius porą šimtmečių. Tačiau tai, kas vyko valdant Liudvikui XIV ir jo proanūkiui Liudvikui XV, neturėjo precedento. Nuo 1680 iki 1748 metų maždaug 60000 vyrų buvo įkalinti prie irklų. Kas gi buvo tie galerų vergai?

Naujieji rekrutai

Beveik pusė išsiųstųjų į galeras buvo eiliniai nusikaltėliai: nuo žmogžudžio iki smulkaus vagišiaus. Kontrabandininkai irgi buvo taip baudžiami; kartais jie sudarydavo didelę irkluotojų dalį.

Į galeras buvo imami ir visuomenės atstumtieji. 1666-aisiais irkluotojų viršininkas Marselyje rašė: „Norėčiau, kad būtų priimtas sprendimas surinkti visus tinginius, piligrimus, ... čigonus bei kitus bastūnus ir pasodinti juos į galeras. ... Taip pasaulis būtų išvalytas nuo šių varginančių padugnių.“ Tad, neva viešosios tvarkos dėlei, buvo pradėti rinkti čigonai bei skurdžiai. O 1660 metais jėga buvo paimti net Prancūzijos šventovę lankyti atkeliavę lenkų piligrimai!

Kitas darbo jėgos šaltinis buvo dezertyrai, — pagautus juos iki gyvos galvos nuteisdavo irkluoti galeras. Bėgliams sužalodavo nosis ir ausis, skruostuose išdegindavo heraldinę leliją bei nuskusdavo galvą. Per daugybę Liudviko XIV karų (nuo 1685 iki 1715 metų) į galeras pateko 17000 dezertyrų. Kas laukė tų vyrų?

Jų kančios

Galerų irkluotojų kančios prasidėdavo dar prieš išplaukiant į jūrą. Pirmiausia juos kokius šešis mėnesius laikydavo laikinuose kalėjimuose, o paskui surakintus grandine su kitais kaliniais varydavo į Marselį. Kai kuriems, pavyzdžiui, siunčiamiems iš Bretanės provincijos ar Paryžiaus, šis košmaras — priverstinis 800 kilometrų žygis — trukdavo daugiau kaip mėnesį. Vienas amžininkas pavadino jį „baisiausia bausme nuteistiesiems“. Nemažai jų mirdavo kelyje.

Tačiau žmonės mirė ne tik dėl ilgos kelionės ar prasto maisto. Sargybiniai su kaliniais elgėsi žiauriai. Nemažai vyrų krito nuo smūgių, maisto bei miego trūkumo. Be to, pakeliui sutikti žmonės nerodydavo jokio gailesčio nuteistiesiems, nuolat keliavusiems per Prancūzijos žemę. Pasakojama, jog vienam kaliniui paprašius vandens vietinės moterys sarkastiškai atkirto:  „Žingsniuok, žingsniuok! Ten, kur eini, vandens bus lig valios!“

Pusė neišgyvendavo

Daugelis pasmerktųjų niekad nebuvo matę jūros, jau nekalbant apie galeras. Tad atvykusius į Marselio uostą juos ištikdavo šokas. Kalinius suvarydavo į tuščią laivą ir, kaip rašė vienas iš jų, apžiūrėdavo lyg kokius „galvijus turguje“. Apie kiekvieną būdavo surašomi duomenys ir paženklintas numeriu jis tapdavo galeros įgulos nariu. „Patekęs irkluotojų draugėn, žmogus patirdavo siaubingą sumaištį bei didžiulį psichologinį ir fizinį sukrėtimą“, — teigia vienas istorikas. Tačiau jų laukdavo dar didesni vargai.

Viename skyriuje (vos 2,3 metro ilgio ir 1,25 metro pločio) prirakinti prie suolų daugelį mėnesių gyvendavo ir irkluodavo penki vyrai. Kiekvienam iš jų tekdavo labai mažai vietos — tik 45 centimetrai. Būdavo taip ankšta, jog irkluotojai netgi negalėdavo sulenkti rankų traukdami irklus, kurių kiekvienas buvo mažiausiai 12 metrų ilgio ir svėrė per 130 kilogramų. Vyrai irkluodavo daugelį valandų vos atgaudami kvapą, jiems sutrūkinėdavo raumenys ir išsekdavo jėgos. Pasak vieno istoriko, tai „prilygo sunkiausiems darbams atogrąžų klimato krašte“.

Galeros buvo žemos, tad irkluotojai sėdėdavo tik koks metras virš vaterlinijos. Todėl jie nuolat būdavo šlapi, kojos mirkdavo vandenyje, o odą nuėsdavo druska. Maitinami buvo prastai. „Kaliniai imdavosi bet ko, kad tik išgyventų“, — sako vienas istorikas. Apie pabėgimą nebuvo nė kalbos. Premijos už bėglius masino vietinius gyventojus medžioti kiekvieną pabėgėlį. Tik vienam iš šimto pasisekdavo.

Retai buvo paisoma bausmės laiko. Pasitaikė atvejų, kad irkluoti nuteistas kalinys prie irklų išbūdavo net 25 metus. Maždaug trečdalis irkluotojų mirdavo per pirmuosius trejus metus. Apskritai neišgyvendavo pusė vyrų. O ir iš jūros grįžusių irkluotojų mirtingumas buvo toks pat didelis kaip ir likusiųjų jūroje. 1709—1710 metų žiemą trečdalis jų mirė nuo bado ir siaubingų oro sąlygų. Liūdna, kad kai kurie į galeras buvo pasiųsti vien dėl religijos.

Nuteisti už tikėjimą

1685-aisiais karalius Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą ir Prancūzijoje uždraudė protestantizmą. * Apie 1500 protestantų buvo ištremti į galeras, nes atsisakė atsiversti į katalikybę arba mėgino bėgti iš šalies. Tokia „eretikų“ bausmė buvo išmėginta 1545 metais, kada karalius Pranciškus I per vieną savaitę į galeras išsiuntė 600 valdensų. * Tačiau valdant Liudvikui XIV, vadinamam labai krikščionišku karaliumi, persekiojimas buvo kur kas intensyvesnis.

Kodėl protestantus siuntė į galeras? Vienas karaliaus dvariškis nurodė priežastį: „Neįmanoma atversti eretikų kitaip, kaip tik jėga.“ Kitas istorikas priduria: „Karalius tikėjosi, kad kai tik nuteisti protestantai įkvėps ‛galerų oro’, dauguma jų atsisakys religijos, dėl kurios tiek daug aukojosi.“ Vis dėlto dauguma neiškeitė savo tikėjimo į laisvę. Todėl, laivo katalikų kapelionams pakursčius, jie dažnai būdavo  viešai plakami. Vieni mirė, kiti iki gyvenimo pabaigos liko randuoti.

Nepaisydami tokių žiaurių išpuolių, protestantai uoliai skelbė savo tikėjimą kitiems. Dėl to kai kurie žmonės, tarp jų mažiausiai vienas katalikų kapelionas, tapo protestantais. Vadinamuosius pavojingiausius, tai yra išsilavinusius protestantus, surinkdavo iš laivų ir įmesdavo į požeminius kalėjimus mirti. Tačiau galeras irklavę protestantai ir toliau padėdavo vienas kitam, net rengdavo raštingumo kursus skaityti nemokantiems draugams.

Nuteistieji niekuomet nepamiršo, už ką yra persekiojami. „Kuo daugiau kenčiu, tuo labiau branginu tiesą, dėl kurios kenčiu“, — rašė protestantas Pjeras Seras. Daugelį šalių apėmė siaubas, išgirdus apie religinį persekiojimą Prancūzijoje. 1713-aisiais, Anglijos karalienei Onai reikalaujant, daugelis pasmerktųjų buvo išlaisvinti. Keista, kad protestantai, kuriems anksčiau nebuvo leidžiama išvykti iš Prancūzijos, dabar buvo išvaryti.

Galerų klestėjimo galas

Ilgainiui dėl jūrų technikos pažangos bei lėšų stygiaus galeros buvo užmirštos. Karaliui Liudvikui XIV iškilo finansinių sunkumų, tad teko mažiau išlaidauti. 1720 metais liko tik 15 laivų, o ir tų veikla buvo labai apribota. Daugiausia laiko galerų irkluotojai praleisdavo Marselyje ir įsiliedavo į miesto ekonominį gyvenimą: čia pat dirbo muilo fabrikuose arba pardavinėjo pačių megztus rūbus. Galiausiai 1748-aisiais buvo paskelbtas įstatymas, kuris iš esmės galeroms skelbė galą.

Galeros vis dar gyvos prancūzų sąmonėje. Užgriūti sunkumų, jie dažnai sušunka: „Quelle galère“ — „Kas per galera!“ Apie gyvenimą galerose žinome daugiausia protestantų irkluotojų, aprašiusių savo išgyvenimus, dėka. Nepaisydami žiaurios religinės diskriminacijos, jie subūrė savitarpio pagalbos bei moralinės paramos organizaciją. Jiems išlikti padėjo ištvermė ir viltis, o apie kompromisą nebuvo nė kalbos.

Įdomu, jog net žinantys apie tuomet vyravusią religinę nepakantą istorikai stebisi teisėjais, kurie noriai, „nė nemirktelėję, versdavo vykdyti įstatymą, sulyginusį dorus ir lojalius asmenis su pikčiausiais nusikaltėliais“.

Be abejo, galerų vergų istorija aiškiai liudija, kaip neteisingai žmogus kartais elgiasi su savo artimu. Taip, „žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“ (Mokytojo 8:9). Laimei, jau arti laikas, kai Dievo paskirtas Valdovas, Jėzus Kristus, ‛išgelbės beturtį, kuris jo šaukiasi, ir nuskriaustąjį, kuriam nėra kas padeda’ (Psalmyno 72:12-14).

[Išnašos]

[Iliustracija 13 puslapyje]

Jie irklavo apgailėtinomis sąlygomis

[Šaltinio nuoroda]

© Musée de la Marine, Paris

[Iliustracija 15 puslapyje]

Užrašas virš paveikslo prancūzų kalba: „Patikimi ir teisingi būdai atversti eretikus į katalikų tikėjimą.“ Paveikslas datuojamas 1686 metais

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 12 puslapyje]

2, 12 ir 15 puslapiai: © Cliché Bibliothèque nationale de France, Paris