Mane sustiprino įgyta viltis

PAPASAKOJO TATJANA VILEISKA

Mūsų laiminga šeima subyrėjo, kuomet motina mirė primušta savo namuose. Praėjus keturiems mėnesiams nusižudė tėvas. Po šių įvykių daugiau nebenorėjau gyventi. Tad kodėl aš vis dar gyva ir kalbu apie tai? Norėčiau papasakoti.

DONECKAS — tai rytų Ukrainos miestas, kuriame gausu metalurgijos gamyklų ir akmens anglies šachtų. Šiame mieste gyvena per milijoną žmonių, ir dauguma jų kalba rusiškai. Jie yra darbštūs ir draugiški. Kai kurie tiki astrologija bei spiritizmu. Norėdami sužinoti savo ateitį, daugelis domisi horoskopais, o kiti kreipiasi į būrėjus. Kai kurie mėgina susisiekti su mirusiaisiais vildamiesi, kad tai padės jiems pagyti nuo ligos, o kitiems tai tik pramoga.

Mano tėvas buvo batsiuvys. Nors jis laikė save ateistu, vis dėlto manė, kad kažkas mus apgyvendino žemėje. Jis sakydavo: „Šioje planetoje mes esame tik svečiai.“ Mama kasmet per Velykas eidavo į bažnyčią, nes sakė: „Jei Dievas yra, mes turime eiti.“ Gimiau 1963 metų gegužę. Mūsų laimingoje šeimoje dar buvo vyresnė sesuo Liubovė ir jaunesnis brolis Aleksandras.

„Baltoji magija naudinga“

Tolimas mūsų giminaitis Piotras * dirbo anglies kasykloje ir ten jam nutiko nelaimė. Jis susižeidė galvą, todėl turėjo gydytis specialioje klinikoje. Susirūpinęs savo sveikata jis kreipėsi patarimo į vietinį būrėją. Pastarasis padėjo Piotrui užmegzti ryšius su dvasių pasauliu. Nors jo žmona ir mano tėvai sakė jam, kad užsiimti burtais yra kvaila, jis manė žinąs geriau. „Aš praktikuoju baltąją magiją, — sykį atrėžė jis. — Juodoji magija bloga, tačiau baltoji magija naudinga.“

Piotras tvirtino turįs galių numatyti ateitį ir apsaugoti žmones nuo nelaimių. Vis dėlto Piotrą paliko žmona. Todėl jis ateidavo pagyventi pas mus, kartais net keletą savaičių. Piotras darė baisią įtaką mūsų šeimai. Tarp mamos ir tėčio kilo didelių nesutarimų.  Galiausiai jie atsiskyrė, o vėliau išsituokė. Kartu su mama išsikėlėme į kitą butą, o su mumis ir jos giminaitis Piotras.

Liubovė ištekėjo ir kartu su vyru išvyko į Ugandą (Afrika). 1984-ųjų spalį Aleksandras išvažiavo atostogauti, o aš savaitei išvykau į Gorlovką. Išeidama iš namų tik atsisveikinau su mama. Kaip gaila, kad daugiau nieko jai nepasakiau. Geriau būčiau pasilikusi namuose! Sakau taip todėl, kad daugiau nebemačiau mamos gyvos.

„Tavo brangioji mama mirė“

Kai grįžau iš Gorlovkos, buto durys buvo užrakintos, o ant jų kabojo policijos įspėjimas, draudžiantis eiti vidun. Mane nukrėtė šiurpulys. Nuėjau pas kaimynus. Olga buvo labai susijaudinusi, todėl viską pasakė jos vyras Vladimiras. Jis švelniai tarė: „Tania, atsitiko baisus dalykas. Tavo brangioji mama mirė. Ją nužudė Piotras. Po to jis atėjo pas mus, paskambino į policiją ir pasidavė.“

Policija patvirtino, kad tai tiesa, ir davė man buto raktus. Užsidegiau neapykanta Piotrui. Įniršusi surinkau daugumą jo daiktų, — tarp jų ir knygas apie magiją, — suvyniojau į antklodę ir nunešusi į greta buvusį lauką sudeginau.

Išgirdęs šią žinią Aleksandras taip pat įsiuto ant Piotro, tačiau pašauktas į kariuomenę išvyko. Tada pas mane atsikraustė tėvas, o Liubovė parvyko iš Ugandos ir trumpam pasiliko pas mus. Kartais būdavo pagrindo manyti, kad mus vargina piktos dvasinės jėgos. Be to, tėtis sapnavo košmarus ir jautėsi kaltas dėl mamos mirties. „Jei nebūčiau palikęs jos, — vis sakė jis, — ji tebebūtų gyva.“ Netrukus tėvą pradėjo kamuoti sunki depresija. Praėjus keturiems mėnesiams po motinos mirties jis nusižudė.

Po tėvo laidotuvių Aleksandras grįžo į karinį dalinį, o Liubovė į Ugandą. Norėjau pradėti gyvenimą iš naujo, todėl įstojau į Makejevkos statybos inžinerijos institutą, iki kurio buvo vos 30 minučių kelio. Pasidariau buto remontą ir perstačiau baldus vildamasi, kad tai padės išvaikyti kai kuriuos prisiminimus. Tačiau kai kurie dalykai vis dar vertė mane manyti, kad butas yra varginamas demonų.

„Dieve, jei tu iš tiesų esi“

Baigęs tarnauti kariuomenėje, Aleksandras grįžo namo. Netrukus mes pradėjome nesutarti. Jis susituokė ir aš po keleto mėnesių išvykau gyventi į Rostovą prie Dono (Rusijos miestas prie Azovo jūros), maždaug už 170 kilometrų nuo namų. Galiausiai nusprendžiau atsikratyti visų likusių Piotro daiktų.

Pasidariau tokia prislėgta, kad net ėmiau galvoti apie savižudybę. Tačiau ausyse vis skambėjo motinos žodžiai: „Jei yra Dievas, jei jis iš tiesų yra...“ Vieną naktį aš pirmąsyk meldžiausi: „Dieve, jei tu esi, pasakyk man, kokia yra gyvenimo prasmė.“ Po keleto dienų gavau Liubovės laišką, kuriame buvau kviečiama atvykti pas ją į Ugandą. Taigi aš atidėjau savo ketinimą nusižudyti.

Staigmenos Ugandoje

Turbūt nedaug žemėje yra šalių, tokių nepanašių į Ukrainą, kaip Uganda. Nuvykau ten lėktuvu 1989-ųjų kovą. Kuomet Entebėje išlipau iš lėktuvo, atrodė, kad atsidūriau orkaitėje. Niekad anksčiau neteko būti tokiame karštyje! Ir nieko nuostabaus — juk tai buvo mano pirmoji kelionė už Tarybų Sąjungos ribų. Vietiniai gyventojai kalbėjo man nesuprantama anglų kalba.

Įsėdusi į taksi 45 minutes važiavau į Kampalos miestą. Kraštovaizdis taip skyrėsi nuo man įprasto, kad jaučiausi lyg kitoje planetoje! Tačiau džiaugsmingai besišypsantis taksi vairuotojas buvo labai  malonus. Galiausiai mes suradome Liubovės ir jos vyro Džozefo namus. Kaip man palengvėjo!

Liubovė studijavo Bibliją su Jehovos liudytojais. Niekad nebuvau girdėjusi apie juos, todėl sesuo su užsidegimu pasakojo viską, ką buvo iš jų sužinojusi. Namuose ji nesitraukė nuo manęs ir pasakojo viską, pradedant Pradžios ir baigiant Apreiškimo knyga. Patikėkite, buvo nelengva išklausyti ją!

Vieną dieną dvi liudytojos, kurios studijavo su Liubove, užėjo jos aplankyti. Vienos vardas buvo Mariana. Ji nesistengė man tuojau pat paskelbti, nes vis vien angliškai tuomet supratau tik kelis žodžius. Tačiau jos šiltas, draugiškas žvilgsnis sakė man, kad ji yra nuoširdi ir laiminga. Ji parodė man Rojaus vaizdelį brošiūroje „Štai aš visa darau nauja!“ „Pažvelk į šią moterį, — pasakė ji. — Tai tu, o štai ši moteris esu aš. Mes esame Rojuje kartu su visais šiais žmonėmis. Argi tai ne nuostabu?“

Kiti Kampalos liudytojai irgi vis užsukdavo pas Liubovę ir Džozefą. Jie buvo tokie draugiški, kad aš net pradėjau įtarti, ar tik jie nebando padaryti man įspūdžio. Po keleto savaičių pirmąsyk apsilankiau sueigoje. Tai buvo Viešpaties Vakarienė (Luko 22:19). Nors nesupratau, apie ką ten buvo kalbama, mane vėl nustebino dalyvių draugiškumas.

„Perskaityk ją nuo pradžios iki galo“

Mariana davė man rusišką Bibliją. Tai buvo mano pirmasis Šventojo Rašto egzempliorius. „Perskaityk ją nuo pradžios iki galo, — maldavo ji. — Net jei ir ne viską suprasi, tiesiog skaityk!“

Mane labai sujaudino Marianos dovana, todėl nutariau paklausyti jos patarimo. ‛O galiausiai, — pamaniau aš, — kas iš to, jei turėsiu Bibliją, bet neskaitysiu?’

Grįždama į Ukrainą pasiėmiau Bibliją su savimi. Keletui mėnesių nuvykusi dirbti į Maskvą, laisvalaikiu stengiausi ją skaityti. Kai po devynių mėnesių sugrįžau į Ugandą, jau buvau įpusėjusi. Kampaloje Mariana parodė man, kokia nuostabi ateitis žadama Biblijoje. Rojus! Prikėlimas! Bus galima vėl susitikti tėvą ir motiną! Netrukus supratau, jog sužinojau tai, ko meldžiau dar būdama Donecke (Apaštalų darbų 24:15; Apreiškimo 21:3-5).

Kai nagrinėjome apie piktąsias dvasines jėgas, klausiausi ištempusi ausis. Biblija patvirtino tai, ką aš jau seniai numaniau, — nėra geros ar nekaltos magijos. Užsiiminėti magija yra labai pavojinga. Geriausias to įrodymas buvo nelaimės, ištikusios mano pačios šeimą. O sudegindama Piotro daiktus, pati to nežinodama pasielgiau teisingai. Pirmieji krikščionys, pradėję tarnauti Jehovai, taip pat sudegino savo daiktus, susijusius su magija (Pakartoto Įstatymo 18:9-12; Apaštalų darbų 19:19).

Kuo geriau supratau Bibliją, tuo labiau įsitikinau radusi tiesą. Netrukus mečiau rūkyti ir 1990-ųjų gruodį pasikrikštijau, tuo parodydama savo pasiaukojimą Jehovai. Liubovė pasikrikštijo trim mėnesiais anksčiau nei aš, o Džozefas — 1993 metais.

Atgal į Donecką

1991-aisiais grįžau į Donecką. Tais pačiais metais Ukrainoje Jehovos liudytojai buvo teisiškai pripažinti ir tai leido mums laisvai rinktis bei viešai skelbti. Gatvėje pakalbindavome kiekvieną, kuris tik skirdavo mums laiko. Netrukus pamatėme, kad netgi šalyje, kur daugelis teigia esą ateistai, mielai klausomasi žinios apie Dievo Karalystę.

Tuo metu turėjome nedaug biblinės literatūros, todėl Donecko gatvėse eksponuodavome knygas ir leisdavome pasiimti jas  skaityti į namus. Pagrindinėje miesto gatvėje pastatėme stendą, ant kurio išdėliojome mūsų bendrijos knygas bei brošiūras. Netrukus draugiški žmonės sustodavo ir smalsiai uždavinėdavo klausimus. Norintiems skaityti mielai paskolindavome knygų ir pasiūlydavome studijuoti Bibliją jų namuose.

1992 metais tapau pioniere (taip vadinami visalaikiai Jehovos liudytojų tarnai), o 1993 metų rugsėjį mane pakvietė darbuotis vertimo grupėje Sargybos bokšto bendrijos filiale Zelterse (Vokietija). 1998-ųjų rugsėjį mes persikėlėme į Lenkiją ir dabar laukiame, kol Lvove (Ukraina) bus įrengtos naujojo filialo patalpos.

Jehovos tauta Ukrainoje nepaprastai išaugo. 1991 metais Donecke buvo vienas susirinkimas iš 110 liudytojų, o dabar yra 24 susirinkimai, į kuriuos renkasi daugiau nei 3000 skelbėjų! Tačiau apsilankiusi Donecke 1997-aisiais patyriau ne vien malonių akimirkų; viena žinia privertė mane sunerimti.

„Tavęs ieško Piotras“

Kai lankiausi Donecke, Julija (liudytoja, pažinojusi mūsų šeimą) pranešė man sukrečiančią žinią: „Tavęs ieško Piotras. Jis nori pasikalbėti su tavimi.“

Tą vakarą aš verkiau ir meldžiausi Jehovai. Ko Piotras nori iš manęs? Žinojau, jog jis kurį laiką kalėjo už žmogžudystę. Nekenčiau jo dėl to, ką jis padarė, ir maniau, jog jis nevertas sužinoti apie Jehovos pažadus. Kelias dienas vis meldžiausi ir nutariau, kad ne man spręsti, kas yra vertas gyventi amžinai. Taip pat prisiminiau Jėzaus Kristaus pažadą nusikaltėliui, kabojusiam šalia jo ant stulpo, — jis bus su juo Rojuje (Luko 23:42, 43, NW).

Apmąsčiusi tai, nusprendžiau pasimatyti su Piotru ir paliudyti jam apie Mesijo Karalystę bei Dievo naująjį pasaulį. Lydima dviejų brolių krikščionių, nuėjau Julijos duotu adresu. Pirmąsyk po motinos mirties susitikau su Piotru akis į akį.

Tvyrojo įtempta atmosfera. Paaiškinau Piotrui, kad tapau Jehovos liudytoja ir kad  iš Biblijos sužinojau, kodėl mes visi turime sunkumų bei patiriame skaudžių netekčių. Aš taip pat papasakojau, kaip mums buvo skaudu netekti mamos, o vėliau ir tėčio.

Piotras paaiškino, kad kažkoks balsas liepė jam nužudyti mano mamą, ir smulkiai atpasakojo visus tos dienos įvykius. Besiklausant jo šiurpaus pasakojimo, mano pyktį numaldė gailestis, nes jis atrodė sunerimęs, tarsi medžiojamas žvėris. Kai Piotras baigė pasakoti, mėginau parodyti jam keletą nuostabių Biblijos pažadų. Jis pasakė tikįs Jėzų, taigi paklausiau jo:

„Ar tu turi Bibliją?“

„Dar ne. Tačiau aš užsisakiau ją“, — atsakė jis.

„Galbūt tu jau žinai, kad Biblijoje yra užrašytas tikrojo Dievo asmeninis vardas — Jehova“ (Psalmyno 83:19).

Išgirdęs Dievo vardą, Piotras sunerimo. „Neminėk man šito vardo, — pasakė jis. — Aš negaliu jo pakęsti.“ Mūsų pastangos papasakoti Piotrui apie nuostabius Dievo pažadus nuėjo perniek.

Po pokalbio man buvo aiškus vienas dalykas: jei nebūčiau pažinusi Jehovos, galiausiai būčiau buvusi nužudyta kaip ir motina ar nusižudžiusi kaip mano tėvas, o gal kažkieno manipuliuojama būčiau dariusi tokius pat baisius dalykus kaip ir Piotras. Aš be galo dėkinga, kad pažinau vienintelį tikrąjį Dievą, Jehovą!

Žvelgiu į ateitį, ne į praeitį

Šie šiurpūs atsitikimai nepraėjo be pėdsako. Net ir dabar retkarčiais užplūstantys prisiminimai sukelia skausmą ir sielvartą. Tačiau po to, kai pažinau Jehovą ir jo tikslus, žaizdos pradėjo gyti. Biblijos tiesa išmokė mane sutelkti dėmesį ne į praeitį, bet į ateitį. O kokia nuostabi ateitis laukia Jehovos tarnų!

Ateityje mes išvysime, kaip mirusieji bus prikeliami gyventi žemės Rojuje. Kokia būsiu laiminga, kuomet galėsiu vėl matyti savo tėvus gyvus! Taigi tėtis iš esmės buvo teisus sakydamas, kad „šioje planetoje mes esame tik svečiai“. Taip pat ir mamos nuojauta, kad Dievas vis dėlto yra, neabejotinai pasitvirtino. Labiausiai trokštu mokyti Biblijos tiesų savo tėtį ir mamą, prikeltus gyventi Dievo naujajame pasaulyje.

[Išnaša]

[Anotacija 24 puslapyje]

Pirmąsyk po motinos mirties susitikau su jos žudiku

[Iliustracija 23 puslapyje]

Tarp misionierių Marianos ir Haintso Vertholtsų, kurie studijavo su manimi Ugandoje

[Iliustracija 23 puslapyje]

Mano krikštas Kampaloje

[Iliustracija 24 puslapyje]

Dirbu Lenkijoje Ukrainos vertimo grupėje