Kas kalba?

UŽDANGA pakyla. Pasirodo aktorius ir jo lėlė. Jiems krečiant išdaigas atrodo, jog lėlė gyva ir kalba pati. Iš tiesų tai daro aktorius — pilvakalbys, kuris atsargiai, stengdamasis nepakrutinti lūpų, kalba lėlės „balsu“.

Ar norėtumėte daugiau sužinoti apie šią neįprastą meno rūšį? Žurnalo Atsibuskite! bendradarbis kalbėjosi su Načo Estrada, kuris jau maždaug 18 metų yra profesionalus pilvakalbys.

Kokios yra pilvakalbystės formos?

Vietine pilvakalbyste vadinamas toks kalbėjimas, kai balsas, rodos, sklinda iš čia pat, pavyzdžiui, iš lėlės ant aktoriaus kelių. Distancinės pilvakalbystės atveju atrodo, jog garsas ateina iš toli. Be to, pilvakalbys balsą gali prislopinti ir tuomet rodosi, jog jis sklinda iš uždaros erdvės — galbūt iš dėžės. Kai kurie pilvakalbiai moka pamėgdžioti įvairius garsus: gyvūno riksmą arba kūdikio verksmą. Jie tai daro nekrutindami lūpų.

Įgudęs pilvakalbys sugeba puikiai įtikinti. Pasakojama, jog vienas pilvakalbys, kai jam pro šalį važiavo vežimas su šienu, ėmė dusliai šaukti pagalbos. Žmonės iš tikrųjų sustabdė vežimą ir iškrovė šieną, tikėdamiesi jo dugne rasti apgailėtiną auką! Žinoma, ten nieko nebuvo.

Kokia buvo pilvakalbystės raida?

Manoma, jog prieš daugelį metų šitokiu kalbėjimo būdu prietaringi žmonės buvo apgaudinėjami, jog jie bendrauja su mirusiaisiais. Laikui bėgant pilvakalbystė buvo demaskuota: pasirodė, jog tai ne kas kita kaip žmogaus meistriškumas. Nuo to laiko ji surado garbingą vietą pramogų sferoje, o šiais laikais kartais naudojama netgi mokymo tikslais.

Per šimtmečius buvo sugalvota įvairių būdų linksminti žiūrovus bei demonstruoti nepaprastus pilvakalbių sugebėjimus. XX amžiuje išpopuliarėjo pilvakalbio dialogas su medine lėle.

Kuo jus patraukė pilvakalbystė?

Mane patraukė galimybė džiuginti bei juokinti žmones. Vaikystėje šiuo menu mane sudomino vienas vietinis prekybininkas. Jis paaiškino, jog tai vadinama pilvakalbyste todėl, kad iš pradžių buvo manoma, jog tie garsai kažkaip ypatingai išgaunami iš pilvo. Paskui jis man parodė kai kuriuos pilvakalbystės pagrindus.

Kitą dieną išbandžiau tai mokykloje. Panaudodamas tolimojo balso techniką, padariau taip, tarsi mano balsas girdėtųsi per garsiakalbį, ir iškviečiau save iš  klasės. Man pavyko! Vėliau mokiausi pilvakalbystės neakivaizdiniuose kursuose ir tai tapo mano specialybe.

Koks yra pilvakalbio darbas?

Nors retkarčiais vaidinu per banketus ar pilvakalbių kongresus ir net kelis kartus pasirodžiau per televiziją, daugiausia laiko skiriu mokyti vaikus mokyklos sambūriuose. Vaidinime svarbus yra humoras. Pavyzdžiui, programoje apie asmeninę higieną savo medinei lėlei Maklovijui aiškinu, jog dėl to, kad jis nevalo dantų, matau, jog šįryt pusryčiams valgė kiaušinių. Maklovijas atsako: „Tu klysti — tai buvo vakar!“

Kaip tai daroma?

Liežuvis padeda išgauti garsus, panašius į tuos, kuriuos tariame krutindami lūpas, o kvėpuodami diafragma sudarome apgaulingą įspūdį, jog garsas sklinda iš toliau.

Šis efektas pavyksta, nes dauguma žmonių nėra pratę iš klausos spręsti, iš kurios vietos bei iš kokio nuotolio sklinda garsas. Jiems reikia pasitelkti akis. Tai galima pailiustruoti tokiu pavyzdžiu: išgirdę sirenos garsą, žinome, jog iš toli artėja greitosios pagalbos automobilis. Bet kokiu atstumu jis yra? Iš kurios pusės artėja? Kad atsakytumėte į šiuos klausimus, greičiausiai dairysitės automobilio blyksčių.

Pilvakalbys tuo pasinaudoja: jis išgauna atitinkamo stiprumo garsą bei nukreipia auditorijos dėmesį į tam tikrą šaltinį, kad publikai atrodytų, jog garsas sklinda iš ten.

Ką patartumėte žmogui, norinčiam išmokti pilvakalbystės meno?

Pirmiausia — žinoti savo tikslą ir pasiryžti to nedaryti iš kitų paskatų. Sakau tai todėl, kad pilvakalbystė, kaip ir kitokios pramogos, kartais naudojama blogiems tikslams. Mane pilvakalbystė traukia galimybėmis sukelti džiaugsmą bei linksminti. Aš apsiriboju dialogais bei siužetais, kurie padeda pasiekti tą tikslą.

Jei norite tapti įgudusiu pilvakalbiu, jums reikės trijų dalykų: metodikos, vaizduotės ir pratybų. Metodikos galima išmokti iš tam skirtų knygų bei vaizdajuosčių. Paskui pasitelkę vaizduotę sukurkite tikrovišką lėlės arba marionetės charakterį ir išmokite suteikti jai gyvybingumo. Galiausiai pratybos. Nuo to, kiek praktikuositės, priklausys jūsų meistriškumo lygis.