Ko pasimokėme iš Loidos

Į STRAIPSNĮ „Loidos kelionė iš tylos pasaulio“ (2000 m. gegužės 8 d.) atsiliepė daug mūsų žurnalo skaitytojų. Cerebrinio paralyžiaus ištiktos jaunos merginos, kuri iki 18 metų negalėjo bendrauti, istorija nepaprastai sujaudino daugelį žmonių. Pateikiame keletą minčių iš mūsų gautų laiškų:

„Skaitydama Loidos žodžius, kuriuos pradėjusi bendrauti ji pirmiausia išsakė savo šeimai, negalėjau sulaikyti ašarų. Jos ryžtingumas bei stiprybė tokiuose sunkumuose yra man pavyzdys, kuriuo stengsiuosi sekti“ (K. G.).

„Mano sveikata puiki, tačiau kartais vis dėl ko nors skundžiuosi. Perskaitęs straipsnį apie Loidą, meldžiau Jehovos atleisti, kad neįvertinu to, ką turiu“ (R. H.).

„1980-aisiais gimė mano jaunesnysis brolis. Jis turėjo didelių sveikatos sutrikimų, tarp jų cerebrinį paralyžių, tad negali kalbėti. Šis pavyzdys paskatino mūsų šeimą niekuomet nenuleisti rankų, kad ir kaip būtų sunku“ (L. V.).

„Esu keturiolikmetė ir visada maniau, jog sunkumai slegia tiktai mane. Norėčiau matyti Loidą sveiką ir kalbėtis su ja Rojuje. Ji — viena iš tų žmonių, su kuriais norėčiau susitikti ir visada draugauti“ (R. K.).

„Šis straipsnis mane labai sujaudino. Yra tekę iškęsti visokių psichinių bei emocinių ligų. Skaitydamas apie tai, kaip Loida laukia Dievo naujojo pasaulio, dar labiau trokštu būti jame“ (P. B.).

„Aš irgi sergu cerebriniu paralyžium, tačiau galiu kalbėti. Šis straipsnis padeda man suprasti, jog Jehova mato visa, ką patiriame, ir vertina kiekvieną iš mūsų už tai, kad tarnaujame jam pagal išgales“ (D. Dž.).

„Mane labiausiai sujaudino tai, kaip Loida, būdama jauna, pasiaukojo Jehovai, taip pat, kaip ji dalyvauja skelbimo darbe. Mes, kurių sveikata stipresnė, galime daug ko iš jos pasimokyti“ (A. R.).

„Loidos pavyzdys skatina mane stengtis daugiau galvoti apie kitus ir apie tai, ką galiu daryti dėl jų. Į savo galimybę kalbėti kitiems apie Jehovą Dievą nebežiūriu lengvabūdiškai“ (B. M.).

„Koks nepaprastas straipsnis! Pažįstame vieną porą iš gretimo susirinkimo, kurių dukra serga cerebriniu paralyžium. Rengiuosi šiandien pasiųsti jiems atviruką ir patikinti, jog iš tiesų vertinu juos ir visa, ką jie daro dėl savo dukters“ (T. G.).

„Kai apima depresija, kartais pasidarau savanaudė; o Loida taip rūpinasi kitais. Aš irgi labai stengiuosi tai daryti. Be to, turiu kaip Loida melstis Jehovai, kai jaučiuosi prislėgta“ (N. D.).

„Man 14 metų. Sergu astma. Kartais atrodo, jog mano liga pati sunkiausia, tačiau skaitydama apie šiuos išgyvenimus supratau, jog taip nėra. Ačiū jums už šį liūdną, tačiau kartu ir laimingą pasakojimą, teikiantį mums vilties“ (M. K.).