Lėtai žengiau į mirtį, o dabar laimingai gyvenu

PAPASAKOJO TIAMANTI TACERIS

‛Gyvenu žinodama, jog mano dienos suskaičiuotos.’ Ta mintis neapleisdavo manęs, kai gulėdama ligoninės lovoje laukdavau, kol į venas lėtai sulašės keli vienetai kraujo. Daugiau nei 20 metų man buvo tvirtinama, jog tai yra vienintelis būdas išgyventi — žinoma, jei tokį būvį galima pavadinti gyvenimu.

GIMIAU 1969-aisiais Jerapetroje, Graikijai priklausančioje Kretos saloje, ir netrukus mano tėvams buvo pranešta nerimą kelianti žinia. Gydytojai pasakė, kad jų mergytė serga talasemija, arba jūrine mažakraujyste. Tai sunki, paveldima kraujo liga, dažniausiai pasitaikanti tarp žmonių, kilusių iš Graikijos, Italijos, Viduriniųjų Rytų, Pietų Azijos bei Afrikos.

Kaip gydytojai paaiškino mano tėvams, šia liga sergančio žmogaus raudonieji kraujo kūneliai gamina nepakankamai hemoglobino — baltymo, pernešančio deguonį į kūno ląsteles. Dėl tos priežasties mano ląstelės negauna pakankamai deguonies. Raudonieji kraujo kūneliai mano kraujotakoje išlieka tik trumpą laiką, nes kepenys bei blužnis, kurių viena iš funkcijų yra sunaikinti išsigimusius arba susidėvėjusius raudonuosius kraujo kūnelius, juos suardo ir pašalina.

Tėvams buvo pasakyta, jog vienintelis žinomas talasemijos gydymo būdas — reguliarūs kraujo perpylimai bei susikaupusios geležies šalinimas. Tačiau, pasak gydytojų, perpilant kraują, geležis nuolat kaupiasi širdyje bei kepenyse, todėl tai gali būti pražūtinga. Kraujo perpylimai — procedūros, apsaugančios pacientą nuo mirties pirmuosius dešimt metų — paprastai nuodija organizmą geležimi, ir dažnai vėliau nuo to mirštama. Tokie kaip aš talasemija sergantys ligoniai, kuriems reguliariai perpilamas kraujas, paprastai miršta nuo širdies veiklos sutrikimo nesulaukę nė 30-ies.

Gyvenimas, kai „dienos suskaičiuotos“

Nuo pat ankstyvos vaikystės man nuolat grėsė mirtis. Nėra žodžių apsakyti, kaip sunku gyventi su tokia baisia perspektyva. Neturėjau nei ateities planų, nei svajonių apie normalų suaugusio žmogaus gyvenimą. Jaučiau, jog mano liga, kaip ta uždelsto veikimo bomba, laukia, kada sprogs.

Rūpinimasis mano sveikata padarė tėvus labai atsargius. Man buvo sudarytas begalinis sąrašas draudimų bei kitokių taisyklių: „Nebėgiok!“ „Nesijaudink!“ „Būk atsargi!“

Dėl mano būklės mama, Graikijos stačiatikė, tapo labai religinga. Ji nuoširdžiai kreipėsi pagalbos į religines ikonas. Vildamasi, jog pasveiksiu, ji vežiojo mane į tolimus vienuolynus, garsėjusius išgydymais tikėjimu, ir pirkdavo man įvairiausių talismanų bei amuletų. Tokiems dalykams buvo išleidžiama daugybė pinigų, tačiau be naudos.

Aš buvau tikinti ir mylėjau Dievą, nors ir nežinojau, kaip jį garbinti. Netekusi vilties, su ašaromis melsdavau: „Dieve, jei tu iš tikrųjų esi ir myli mane, prašau, padėk man.“

 Beviltiškas paguodos šauksmas

Man augant sveikata sparčiai blogėjo, — daugiausiai dėl geležies pertekliaus kraujyje. Gydymuisi vartojau geležies kiekį mažinančias priemones. Kas vakarą turėdavau į pilvą po oda įdurti adatą ir per visą naktį leisti lašėti į savo organizmą junginiui, šalinančiam geležį. Tą patį kankinamą ritualą ištverdavau kasnakt. Dažnai tokiomis bemiegėmis naktimis trokšdavau numirti. Manydavau, jog Dievas nepaiso mano pagalbos šauksmo.

Kai man buvo 16, pradėjau bendrauti su grupe jaunuolių, kurie klausėsi sunkiojo metalo muzikos. Beviltiškai ieškodama paguodos pajutau, kad muzika, šlovinanti žiaurumą, negailestingumą, smurtą bei satanizmą, šiek tiek padeda užsimiršti. Kadangi mane supo blogis, galiausiai susitaikiau su mintimi, kad velnias yra aukščiausias visatos valdovas. Tačiau netrukus aiškiai pamačiau narkotikų bei satanizmo padarinius. Mano bendrai nuolat bėgo nuo policijos.

Nesibaigiantys kraujo perpylimai kūne paliko žymes. Nuo geležies perviršio paakiuose atsirado juodi ratilai, o oda pagelto. Išvaizdos nepagerino ir apranga: juodi drabužiai bei odinis švarkas, „pagražintas“ plačiagalvėmis vinimis bei kaukolėmis. Taip rengdavosi tie, su kuriais bendravau. Laimei, niekada nevartojau narkotikų.

Kadangi ir toliau klausiausi sunkiojo metalo muzikos, kurioje vyrauja mirties, narkotikų, demonų, spiritizmo bei kraujo motyvai, jaučiausi patekusi į Šėtono pinkles. Naktimis būdavau prislėgta ir dažnai verkdavau. Tačiau tuo nuosmukio laikotarpiu sušvito vilties spindulys.

Mano gyvenimo posūkis

Kartą, — tuomet buvau 20-ies, — viena draugė davė man knygą, kurią buvo gavusi iš Jehovos liudytojų. Ji vadinosi „Biblija — Dievo ar žmogaus žodis?“ * Iš tiesų draugės ta knyga nesudomino, bet aš, paskaitinėjusi ją, susimąsčiau. Knygoje buvo aiškiai parodyta, jog Biblijos principai gali pagerinti žmogaus gyvenimą. Dar man padarė įspūdį tai, kad pirmieji krikščionys, persekiojami už įsitikinimus, buvo pasirengę paaukoti savo gyvybę. Perskaičiusi knygą norėjau pasidalinti mintimis su kitais. Kaip tik tuo metu sutikau Manolį, vyrą, kuris buvo girdėjęs apie Jehovą bei Biblijos žinią, nes keli jo giminaičiai buvo Jehovos liudytojai. Jis nuvedė mane į vietos Jehovos liudytojų sueigą; 1990-ųjų vasarą aš pradėjau studijuoti Bibliją su jais.

Per Biblijos studijas sužinojau, jog mūsų Kūrėjas tikrai rūpinasi mumis ir nesukelia ligų bei kančių, kurios kamuoja daugelį (1 Petro 5:7). Taip pat sužinojau, kad nuodėmę bei mirtį į šį pasaulį atnešė Šėtonas ir kad Jehova netrukus sugriaus Šėtono darbus, sunaikindamas šią seną sistemą ir pakeisdamas ją puikiu naujuoju pasauliu (Hebrajams 2:14). Rojuje dievobaimingiems žmonėms bus sugrąžinta žmogiškoji tobulybė. Tada nė vienas nesakys: „Aš sergu“ (Izaijo 33:24, Brb).

Dar sužinojau, jog Biblijoje mums liepiama ‛susilaikyti nuo kraujo’ (Apaštalų darbų 15:20, 29; Pradžios 9:4). Kadangi pradėjau formuoti ir lavinti savo sąžinę pagal  aukštas Biblijos normas bei principus, suvokiau būtinybę apsispręsti dėl kraujo perpylimo. Nutariau šios procedūros atsisakyti.

Daugiau nei 20 metų buvau tikinama, kad gyvą mane gali palaikyti tik reguliarūs kraujo perpylimai. Ar paklusdama Biblijos nurodymui pati pasirašysiu sau mirties nuosprendį? Ką apie mano atsisakymą priimti kraują galvos tėvai? Ar mano gydytojai bei kitas medicinos personalas bandys daryti man spaudimą?

Priimu svarbius sprendimus

Karšta malda pavedžiau visus savo rūpesčius Jehovai (Psalmyno 55:23 [55:22, Brb]). Taip pat nusprendžiau ieškoti kitokių gydymo būdų. Po ilgų studijų išsiaiškinau, jog galbūt vietoje kraujo perpylimų galėčiau vartoti kruopščiai parinktą maistą, kuriame gausu geležies bei vitaminų. Visų svarbiausia, nusprendžiau paklusti Biblijoje duotam Dievo įstatymui.

Suprantama, tėvai labai sunerimo. Nuo pat mano kūdikystės jie darė visa, ką galėjo, kad išgyvenčiau, o aš atsisakau kraujo perpylimo! Vis dėlto galiausiai jie pasakė, jog gerbs mano apsisprendimą šiuo klausimu.

Tada apie savo religinius įsitikinimus paaiškinau ligoninės medicinos personalui ir pasakiau, kad stengsiuosi ieškoti alternatyvų kraujo perpylimui. Gydytojai su mano pageidavimais sutiko nenoriai.

Anksčiau, kol man buvo perpilamas kraujas, buvau susidraugavusi su kitomis talasemija sergančiomis merginomis. Dabar jos buvo suglumusios dėl mano požiūrio į kraują. Viena iš jų man sarkastiškai pareiškė, jog netrukus aš būsiu „išnešta kojomis į priekį“. Kitaip sakant, — mirsiu. Deja, vėliau ji pati buvo viena iš penkių pacientų, mirusių dėl perpilto užkrėsto kraujo!

Nuo 1991-ųjų rugpjūčio kraujas man nebeperpilamas. Priešingai visoms prognozėms, esu gyva ir pakenčiamai sveika. Nepaisant retkarčiais pasitaikančių komplikacijų bei įprastinių apribojimų dėl talasemijos, vartodama produktus, kuriuose gausu geležies bei vitaminų, galiu išlaikyti patenkinamą sveikatą.

Tačiau visų svarbiausia, gyvenu prasmingą gyvenimą, praturtintą artimų santykių su savo Kūrėju, Jehova Dievu. 1992-ųjų liepą parodžiau pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Manolis, tas brangus draugas, suvedęs mane su gyvybiškai svarbiu Jehovos liudytojų susirinkimu, buvo pakrikštytas tą pačią dieną. Maždaug po pusantrų metų mes susituokėme. Vėliau man buvo džiugu matyti, kaip pasikrikštijo mano mama bei sesuo. Tėvo nuomonė apie Jehovos liudytojus pasikeitė; retkarčiais jis lankosi susirinkimo sueigose.

Aš sužinojau, kad nors mirtis yra priešas, tai nėra priešas, kurio reikėtų bijoti (Psalmyno 23:4). Ar gyvename, ar mirštame — Jehovai. Mūsų gyvybė jo rankose (Romiečiams 14:8). Visada būsiu jam dėkinga už išgelbėjimą nuo gyvenimo, kurio vienintelė perspektyva buvo lėtas žengimas į mirtį. Iš tikrųjų jis man suteikė amžinojo gyvenimo viltį! (Apreiškimo 21:1-4)

[Išnaša]

[Iliustracija 21 puslapyje]

Beviltiškai ieškojau paguodos

[Iliustracija 22 puslapyje]

Su savo vyru Manoliu