Nan Matolo mįslė

Kas pastatė šią ‛Pietų jūrų Veneciją’? Kaip jie tai padarė? Kodėl jie ją apleido?

AR MĖGSTATE paslaptis bei nuotykius? Tuomet patyrinėkite Nan Matolo griuvėsius — šimtmečių senumo mįslę, gluminančią ne vieną lankytoją.

Nan Matolas — tai smalsumą keliantis prieš tūkstantį metų ant povandeninių uolų žmogaus rankomis sukurtas salelių bei kanalų labirintas Mikronezijos salyno Ponpėjaus salos pakraščio seklumoje. * Mums plaukiant artyn prie tos vietos, griuvėsius nuo mūsų akių slėpė mangrovių medžiai bei vešli atogrąžų augmenija. Kai valtis atsargiai apiplaukė posūkį, atsidūrėme priešais šį inžinerijos stebuklą.

Pirmiausia pasirodė masyvios sienos. Šios didžiulės į kampus šiek tiek aukštėjančios sienos buvo sukonstruotos iš milžiniškų kryžmai sukrautų ilgų bazalto luitų. Sunku įsivaizduoti, kaip tokie milžiniški akmenys galėjo būti taip dailiai sudėti.

 Pavadinimas Nan Matolas reiškia „vietos tarpuose“ ir taikliai apibūdina žmogaus įrengtą kanalų tinklą, supantį salas. Pirmieji atklydėliai, išvydę Nan Matolą, greičiausiai buvo XIX amžiaus Europos jūreiviai. Reginys juos taip apstulbino, kad šį buvusį politinį bei religinį centrą jie praminė Pietų jūrų Venecija. Tačiau tie jūreiviai viso Nan Matolo didingumo nebepamatė, nes ši vieta jau maždaug prieš šimtmetį buvo paslaptingai apleista žmonių.

Du mūsų gidai papasakojo, jog Nan Matolas užima apie 80 hektarų plotą. Pasak jų, kiekviena iš 92 jo salelių turėjo konkrečią paskirtį. Vienos jų — gyvenamieji centrai, kitose buvo ruošiamas maistas, gaminamos kanojos ar šokami apeiginiai šokiai. Nors salos buvo daromos įvairių formų bei dydžių, tipiškiausia yra stačiakampė, maždaug futbolo aikštės dydžio, sala. Dauguma jų apžėlusios įvairia augmenija, tačiau tai, ką galima patyrinėti, iš tiesų žavinga.

Karalių tvirtovė

Geriausia vieta apmąstyti Nan Matolo paslaptį — įspūdinga tvirtovė, vadinama Nan Tauvu. Tyrinėti šiuos griuvėsius galima ir brendant vandeniu, tačiau geriau plaukti valtimi. Nan Matolas buvo suprojektuotas vandens transportui, tad jo kanalai yra maždaug keturių juostų greitkelio pločio. Be to, jie gana seklūs. Potvynio metu vanduo siekia ne aukščiau juosmens. Praėjusiais amžiais tai, be abejo, saugojo Nan Matolą nuo laivų įsiveržimo. Mūsų gidai atsargiai vairavo valtį vandens keliais, kad į dugno koralus neapgadintų jos sraigtų.

Įplaukę į Nan Tauvo doką ir išlipę iš valties atsidūrėme ant laiptų. Jie vedė tiesiai į senovinę šventyklą pro įspūdingas 3—4 metrų storio ir 8—9 metrų aukščio sienas. Jos atlaikė atogrąžų štormus ir net keletą galingų taifūnų.

Tarp milžiniškų sienų didžiuliame vidiniame kieme buvo akmeninis rūsys. Tai oficiali vieta — karališkoji šarvojimo salė, kur kadaise būdavo apraudami karaliai. Eidami toliau suradome kažką panašaus į požeminį koridorių. Gidai paragino mus prasisprausti pro siaurą akmenų plyšį ir netrukus susigūžę kiūtojome ankštoje, tamsioje požeminėje kameroje. „Esate kalėjime, — paaiškino vienas gidas. — Čia būdavo laikomi Nan Matolo kaliniai.“ Įsivaizduodami, kaip turėdavo jaustis kaliniai, kalėjimo „duris“ užritus dviejų tonų akmeniu, džiaugėmės galėdami iš čia ištrūkti.

Neįprasti statybiniai blokai

Klaidžiodami po Nan Matolo griuvėsius geriau supratome, kokių pastangų reikėjo sukurti šią konstrukciją. Salelių pagrindai supilti iš koralų skaldos. Jie buvo suprojektuoti taip, kad išlaikytų daugybę sunkių ilgų bazalto luitų. Šie atrodo tokie įspūdingi, kad pirmieji lankytojai manė juos esant padarytus rankomis. Vėliau paaiškėjo, jog šie prizmės formos luitai, turintys nuo  penkių iki aštuonių briaunų, yra natūralūs.

Reikėjo atgabenti tūkstančius tokių nepaprastai didelių, maždaug 5 metrų ilgio, sveriančių daugiau kaip po penkias tonas, luitų. Paskaičiuota, jog vienas iš pamatų kertinių akmenų sveria net 50 tonų! Kadangi seklioje vietoje nuo tokio svorio plaustas turėtų nugrimzti, mes negalėjome nesistebėti: ‛Kaip šie milžiniški akmenys buvo plukdomi į Nan Matolą, o paskiau nugabenami į reikiamą vietą?’ Juolab, kad iki artimiausio bazalto telkinio gana toli — tektų apiplaukti beveik pusę Ponpėjaus salos!

Metams bėgant Nan Matolo mįslė pagimdė keletą vaizdingų legendų. Vienoje iš jų pasakojama, jog stebuklingą galią „skraidinti“ didžiulius akmenis į statybvietę prieš daugelį šimtmečių dviem broliams suteikę dievai. Kitoje tvirtinama, jog kadaise Ponpėjuje gyveno pažangi visuomenė, sugebėjusi valdyti garso bangas ir tuo pasinaudojusi perkelti sunkius akmenis.

Mūsų gidai paaiškino įtikinamiau: Nan Matolą kelis šimtmečius statė daugybė žmonių. Bazalto luitai iš vienos vietos į kitą tikriausiai buvo perkeliami fizine jėga, naudojant palmės medžius kaip atramas. Vis dėlto kyla klausimas, kaip tie sunkūs akmenys buvo gabenami į Nan Matolą?

Ar pavyks atskleisti paslaptį?

Niekas negali tiksliai pasakyti, kaip Nan Matolas buvo statomas ar — galbūt net dar įdomiau — kodėl žmonės jį apleido. Daugelis tvirtina, jog jis buvo užpultas ir nukariautas. Kiti sako, jog kažkokie svetimšaliai įvežė į Ponpėjų užkratą ligos, nuo kurios išmirė visi gyventojai. Pasak dar vienos teorijos, stiprus taifūnas sunaikino salos maisto išteklius ir žmonės buvo priversti persikelti kitur. Kad ir kokia buvo priežastis, Nan Matolas jau mažiausiai 200 metų yra negyvenamas.

Todėl šis senovės stebuklas paliko mums daugybę klausimų ir mažai atsakymų. Kai mūsų valtis išplaukė iš Nan Matolo, vis dar svarstėme: ‛Ar kas nors kada nors atskleis Nan Matolo paslaptį?’

[Išnaša]

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Ponpėjus

[Iliustracija 16 puslapyje]

Dokas ir pagrindiniai tvirtovės vartai

[Iliustracija 17 puslapyje]

Masyvi išorinė siena

[Iliustracija 18 puslapyje]

Pagrindinis šarvojimo rūsys iš akmens

[Iliustracija 18 puslapyje]

Dirbtinių kanalų tinklas apima 80 hektarų plotą

[Šaltinio nuoroda]

© 2000 Nik Wheeler