Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Sunkumai įveikiami užsibrėžiant tikslus

Sunkumai įveikiami užsibrėžiant tikslus

Sunkumai įveikiami užsibrėžiant tikslus

VILJAMAS (Bilas) Mainersas su žmona Roz gyvena savo namuose netoli Niujorko La Gvardijos oro uosto. Roz, miela maždaug 75 metų šeimininkė, džiaugsmingai sutinka savo svečią. Viduje į akis krenta jos džiugią nuotaiką atspindinti jauki svetainė. Patraukli gėlių kompozicija netoli durų ir spalvingi paveikslai ant sienų byloja apie gyvenimo džiaugsmą bei entuziazmą.

Iš svetainės patenkame į šviesų kambarį, kur lovoje su reguliuojamu čiužiniu aukštielninkas guli 77 metų Bilas. Kai tik jis pamato svečią, malonios akys ima spindėti, o lūpose nušvinta plati šypsena. Jis norėtų pakilti iš lovos, paspausti ranką ir apkabinti, tačiau negali. Visas Bilo kūnas nuo kaklo, išskyrus kairiąją ranką, yra paralyžiuotas.

Kadangi Bilą negalios ėmė kamuoti nuo 26 metų, klausiame, kas daugiau kaip penkiasdešimt metų jam padėjo ištverti ligas. Bilas ir Roz smagiai susižvalgo. „Mes nepažįstame jokio ligonio!“ — sako Roz, ir jos nuoširdus juokas pripildo kambarį. Bilo akyse sumirga pasitenkinimo žiburiukai; jis tyliai juokiasi ir pritardamas linksi galvą. „Čia niekas neserga“, — sako jis užsikertančiu, kimiu balsu. Roz ir Bilas apsikeičia dar keletu žaismingų frazių ir netrukus kambarys skamba nuo juoko. Aišku, kad meilė, kuria jie vienas kitą pamilo 1945-ųjų rugsėjį, neišblėso iki šiol. Vėl klausiu Bilo: „Bet vis dėlto kokių sunkumų jums teko patirti? Kas padėjo juos įveikti ir išlaikyti optimistinį požiūrį į gyvenimą?“ Mandagiai paprašytas Bilas sutinka papasakoti savo istoriją. Toliau pateiksime ištraukas iš kelių Atsibuskite! bendradarbio pokalbių su Bilu bei jo žmona.

Sunkumai prasideda

1949-ųjų spalį, praėjus trejiems metams nuo sutuoktuvių su Roz ir trims mėnesiams nuo jų dukrelės Viki gimimo, Bilas sužinojo ant vienos iš balso stygų turįs vėžinį auglį. Jis buvo pašalintas. Po kelių mėnesių Bilo gydytojas pranešė kitą liūdną naujieną — vėžys apėmė visas gerklas. „Man pasakė, jog jei nebus padaryta laringoektomija — pašalintos gerklos, — gyventi liko tik pora metų.“

Bilui ir Roz buvo paaiškinta, kokie bus šios operacijos padariniai. Gerklos, arba balso aparatas, tęsiasi nuo liežuvio pagrindo iki trachėjos. Gerklose yra dvi balso stygos. Kai iš plaučių iškvepiamas oras eina pro stygas, jos vibruoja ir taip išgaunami kalbos garsai. Pašalinus gerklas, trachėjos viršus prijungiamas prie kakle padarytos angos. Po operacijos ligonis kvėpuoja per šią angą, tačiau nebeturi balso.

„Kai išklausiau šį aiškinimą, mane apėmė pyktis, — sako Bilas. — Mes auginome mažą dukrelę, aš turėjau gerą darbą, mes daug tikėjomės iš gyvenimo, o dabar visa, ko vyliausi, prarasta.“ Bet kadangi laringoektomija galėjo išgelbėti Bilo gyvybę, jis sutiko operuotis. „Po operacijos, — pasakoja Bilas, — negalėjau ryti. Negalėjau ištarti nė vieno žodžio. Buvau nebylys.“ Kai Roz atėjo jo aplankyti, Bilas galėjo bendrauti tik rašydamas žodžius į bloknotą. Tai buvo sunkus metas. Kad atlaikytų šį smūgį, jiems teko užsibrėžti naujus tikslus.

Nebylys ir bedarbis

Dėl laringoektomijos Bilas prarado ne tik kalbą, bet ir darbą. Jis dirbo mašinų surinkimo ceche, tačiau dabar, kai kvėpuoti tegalėjo per angą kakle, dulkės bei garai būtų pakenkę jo plaučiams. Reikėjo ieškoti kito darbo. Dar negalėdamas kalbėti, jis užsirašė į laikrodininkystės mokyklą. „Tai priminė mano buvusį darbą, — sako Bilas. — Aš mokėjau surinkti mašinos dalis, o laikrodis taip pat renkamas iš dalių, tik jos nesveria per 20 kilogramų!“ Vos baigęs mokytis, jis pradėjo dirbti laikrodininku. Vienas tikslas buvo pasiektas.

Tuo tarpu Bilas pradėjo lankyti ir alaringialinės kalbos kursus. Tai tokia kalba, kai garsas išgaunamas vibruojant ne balso stygoms, bet stemplei — vamzdeliui, kuriuo maistas iš ryklės patenka į skrandį. Pirmiausia žmogus išmoksta nuryti orą bei stumti jį žemyn į stemplę ir tada dirbtinai raugčioti. Išeidamas oras priverčia vibruoti stemplės sieneles. Taip išgaunamas kimus garsas, kurį burna bei lūpomis galima artikuliuoti.

„Anksčiau raugėdavau, kai būdavau persivalgęs, — šypsodamasis sako Bilas, — o dabar turėjau išmokti raugėti nuolatos. Iš pradžių sugebėdavau vienu sykiu ištarti tik vieną žodį — štai taip: ‛[įkvepiu, nuryju, atsirūgstu] Kaip [įkvepiu, nuryju, atsirūgstu] jums [įkvepiu, nuryju, atsirūgstu] sekasi?’ Tai nebuvo lengva. Paskui mano mokytojas patarė man gerti daug imbierinio limonado, nes šis putojantis gėrimas skatina atsirūgimą. Kai tik Roz išeidavo su Viki pasivaikščioti, gerdavau ir atsirūginėdavau, gerdavau ir atsirūginėdavau. Aš labai stengiausi!“

Nors maždaug 60-čiai procentų pacientų, kuriems pašalintos gerklos, gerai išmokti kalbėti stemple nepavyksta, Bilas darė pažangą. Tam jį, pati to nesuvokdama, paskatino Viki, kuriai tada buvo beveik dveji metai. Bilas pasakoja: „Viki užkalbindavo mane ir žiūrėdavo laukdama atsakymo. Bet aš negalėdavau atsakyti nė žodžio. Ji sučiauškėdavo dar ką nors, ir vėl — jokio atsakymo. Supykusi Viki kreipdavosi į žmoną ir sakydavo: ‛Liepk tėčiui kalbėti su manimi!’ Jos žodžiai persmelkdavo mane ir aš pasiryžau išmokti kalbėti.“ Viki, Roz bei kitų džiaugsmui, Bilui sekėsi. Taip buvo pasiektas dar vienas tikslas.

Kitas smūgis

1951-ųjų pabaigoje Bilui su Roz iškilo nauja dilema. Gydytojai, bijodami, kad vėžys neatsinaujintų, patarė Bilui pasigydyti spindulių terapija. Bilas sutiko. Gydymui pasibaigus, jis vėl atgavo norą gyventi, tačiau tada dar nežinojo, kad netrukus jo sveikatai bus suduotas kitas smūgis.

Praėjo maždaug metai. Vieną dieną Bilas pajuto, kad jo pirštai darosi nejautrūs. Paskui jis nebepajėgė lipti laiptais. Netrukus eidamas pargriuvo ir nebegalėjo atsistoti. Tyrimai parodė, jog spindulių terapija (tais laikais ji nebuvo atliekama taip kruopščiai kaip dabar) pažeidė jo stuburo smegenis. Bilui buvo pasakyta, kad jo būklė dar pablogės, o vienas gydytojas pareiškė, jog tikimybė išgyventi „lygi nuliui“. Bilas ir Roz buvo sukrėsti.

Stengdamasis įveikti šią negandą, Bilas ligoninėje išbandė šešių mėnesių fizioterapijos kursą. Nors šis gydymas fizinei sveikatai nepadėjo, laikas, praleistas ligoninėje, buvo jo gyvenimo posūkis, — posūkis, kuris galiausiai atvedė prie Jehovos. Kaip tai atsitiko?

Paaiškėja nelaimių priežastis

Tuos šešis mėnesius Bilas praleido žydų ligoninėje kartu su kitais 19 paralyžiuotų vyrų — žydų ortodoksų. Tie vyrai kiekvieną popietę aptarinėdavo Bibliją. Bilas buvo baptistas, todėl tik klausydavosi. Tačiau per tą laiką, kol gulėjo ligoninėje, jis išgirdo pakankamai, kad prieitų išvadą, jog yra tik vienas Visagalis Dievas, o trejybės doktrina prieštarauja Biblijai. Dėl tos priežasties Bilas į savo bažnyčią niekada nebegrįžo. Tačiau kad pakeltų gyvenimo negandas, jis jautė dvasinio vadovavimo poreikį. „Aš nuolatos prašiau Dievo pagalbos, — sako Bilas, — ir į mano maldas buvo atsakyta.“

Vieną 1953-iųjų šeštadienį Rojus Duglas, pagyvenęs vyras, kadaise buvęs Bilo kaimynas, išgirdęs apie sunkią jo būklę užsuko aplankyti. Rojus buvo Jehovos liudytojas, tad pasiūlė Bilui studijuoti su juo Bibliją ir šis sutiko. Tai, ką Bilas perskaitė Biblijoje bei knygoje „Dievas išlieka tiesakalbis“, * atvėrė jam akis. Ką sužinojęs, jis aptardavo su Roz ir ji prisidėjo prie studijų. Roz prisimena: „Bažnyčioje mums sakydavo, jog ligos — Dievo bausmė, tačiau studijuodami Bibliją supratome, kad tai netiesa. Mes pajutome didelį palengvėjimą.“ Bilas priduria: „Tai, kad iš Biblijos sužinojome apie savo vargų, įskaitant mano ligas, priežastį ir supratome, jog mūsų laukia geresnė ateitis, padėjo susitaikyti su mano padėtimi.“ 1954-aisiais Bilas ir Roz pasiekė kitą tikslą — tapo krikštytais Jehovos liudytojais.

Kiti mūsų gyvenimo pokyčiai

Tuo tarpu Bilą dar stipriau sukaustė paralyžius ir jis nebegalėjo dirbti. Kad užsidirbtų pragyvenimui, Bilas su Roz apsikeitė vaidmenimis. Bilas pasiliko namuose su Viki, o Roz įsidarbino laikrodžių gamykloje — ten ji išdirbo net 35 metus!

„Rūpinimasis dukra man teikė daug džiaugsmo, — pasakoja Bilas. — Buvo patenkinta ir mažoji Viki. Ką besutikdavo, su pasididžiavimu sakydavo: ‛Aš rūpinuosi tėveliu!’ Vėliau, kai Viki pradėjo lankyti mokyklą, padėdavau jai ruošti namų darbus ir mudu dažnai žaisdavome. Be to, turėjau puikią progą mokyti ją Biblijos.“

Kitas Bilo ir jo šeimos džiaugsmo šaltinis buvo sueigos Karalystės salėje. Nušlubčioti nuo namų iki Karalystės salės Bilui prireikdavo valandos, tačiau sueigų jis nepraleisdavo. Vėliau, kai Bilas su Roz persikėlė į kitą miesto rajoną, jie nusipirko nedidelį automobilį ir Roz veždavo šeimą į salę. Nors Bilas neįstengdavo ilgai kalbėti, jis užsirašė į Teokratinės tarnybos mokyklą. Bilas aiškina: „Aš užrašydavau savo kalbą, o kitas brolis ją pateikdavo. Po kalbos mokyklos prižiūrėtojas duodavo man patarimų dėl kalbos turinio.“

Be to, kiti susirinkimo nariai padėdavo Bilui reguliariai dalyvauti skelbimo tarnyboje. Todėl tie, kurie matė jo atsidavimą, visiškai nenustebo, kai vėliau Bilas buvo paskirtas susirinkimo tarnybiniu padėjėju. Vėliau, paralyžiui progresuojant, Bilas nebepajėgė valdyti kojų, todėl nebegalėjo išeiti iš kambario, o galiausiai buvo visiškai prirakintas prie lovos. Ar jis įveikė šią negandą?

Malonus laisvalaikio užsiėmimas

„Ištisas dienas praleisdamas namuose, ieškojau, kuo užsiimti, — sako Bilas. — Kol nebuvau paralyžiuotas, mėgau fotografuoti. Todėl dabar sumaniau pabandyti piešti paveikslus, nors niekada savo gyvenime nebuvau to daręs. Tačiau esu dešiniarankis, o visa dešinioji ranka ir du kairiosios pirštai buvo paralyžiuoti. Bet Roz vis tiek nupirko šūsnį knygų apie tapybos techniką. Aš jas išstudijavau ir ėmiausi tapyti kairiąja ranka. Daugybė mano paveikslų atsidūrė krosnyje, bet ilgainiui pramokau.“

Puiki akvarele tapytų paveikslų kolekcija, puošianti Bilo ir Roz kambarį, rodo, kad Bilas pranoko savo lūkesčius. „Maždaug prieš penkerius metus, — priduria Bilas, — mano kairioji ranka pradėjo taip smarkiai virpėti, kad teko padėti teptuką visam laikui, tačiau daug metų šis pomėgis man teikė didžiulį pasitenkinimą.“

Nuolatinis tikslas

Bilas pasakoja: „Nuo to laiko, kai pradėjo šlubuoti mano sveikata, praėjo daugiau kaip 50 metų. Mane tebeguodžia Biblijos, ypač Psalmių bei Jobo knygos, skaitymas. Taip pat malonu skaityti Sargybos bokšto bendrijos leidinius. Be to, labai padrąsina ugdantys pavyzdžiai, kuriuos papasakoja apsilankę mūsų susirinkimo nariai arba keliaujantieji prižiūrėtojai. Telefono ryšys su Karalystės sale leidžia klausytis sueigų programos ir netgi gaunu kongresų vaizdo įrašus.

Esu dėkingas už laimę turėti mylinčią žmoną. Per visus tuos metus ji buvo mano artima draugė. Taip pat didelio džiaugsmo šaltinis yra mūsų dukra, kuri dabar tarnauja Jehovai kartu su savo šeima. Ypač esu dėkingas Jehovai už tai, kad jis padeda man išlaikyti su juo artimus santykius. Nūnai, kai mano kūnas ir balsas vis labiau silpsta, dažnai prisimenu apaštalo Pauliaus žodžius: „Mes nepailstame. Nors mūsų išorinis žmogus ir nyksta, vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Korintiečiams 4:16, Brb). Nuolatinis mano tikslas, — kol tik būsiu gyvas, — likti dvasiškai budriam.“

[Išnaša]

^ pstr. 20 Išleista Sargybos bokšto bendrijos; jau nebespausdinama.

[Anotacija 12 puslapyje]

„Po operacijos negalėjau ryti. Negalėjau ištarti nė vieno žodžio. Buvau nebylys“

[Iliustracija 13 puslapyje]

Bilas ir Roz dabar