Karas nenutraukė mūsų tarnybos

PAPASAKOJO LEODEGARIJAS BARLAANAS

1942-aisiais, II pasaulinio karo metu, Japonija ir Jungtinės Valstijos atkakliai kovojo dėl Filipinų — mano gimtinės. Vietiniai partizanai, kovojantys prieš japonus, įkalino mane kalnuose, Tabonano kaimelyje. Buvau daužomas, kaltinamas šnipinėjimu, bauginamas mirties bausme. Leiskite papasakoti, kaip patekau į tokią padėtį ir kaip išlikau gyvas.

GIMIAU 1914 metų sausio 24-ąją San Karlose (Pangasinano provincija). Ketvirtajame dešimtmetyje tėvas mane išleido į mokyklą mokytis žemdirbystės. Kiekvieną sekmadienį dalyvaudavau mišiose, kur kunigas kalbėdavo apie Mato, Morkaus, Luko ir Jono evangelijas, todėl panorau jas perskaityti.

Pardavinėdamas daržoves užsidirbau šiek tiek pinigų, tad vieną dieną patraukiau į vienuolyną pirkti Evangelijų. Tačiau man buvo duotas bukletas, pavadintas „Kelias dangun“, kuriame ko geidžiau nebuvo. Nusivyliau. Vėliau to paties troškimo vejamas nuvykau į Manilą. Čia gyvenantis mano dėdė, kuris buvo Jehovos liudytojas, parūpino visą Bibliją.

Maniloje susitikau keletą liudytojų ir buvau sužavėtas, kaip jie cituoja Raštą. Mane patenkino jų įtikinami atsakymai į daugybę  klausimų. Vėliau dėdė Rikardas Usonas pasiėmė mane į sueigą, vykusią Jehovos liudytojų filiale. Kai jau artėjome prie tos vietos, prisidegiau cigaretę. „Mesk ją šalin, — ištarė dėdė. — Jehovos liudytojai nerūko.“ Taip ir padariau ir nuo tol niekada nerūkiau. Susipažinau su Džozefu Dos Santosu, filialo prižiūrėtoju, ir kitais liudytojais. Nors praėjo tiek daug dešimtmečių, kaip šiandien prisimenu tuos šaunius brolius.

Trokštu tarnauti Dievui

1937-ųjų spalį, studijuodamas Los Banjoso žemės ūkio universitete, į mišias jau nebevaikščiojau. Skaičiau Bibliją bei kitą dėdės duotą literatūrą. Universiteto miestelyje lankėsi grupė Jehovos liudytojų. Bendraudamas su viena iš jų, Elvira Alinsod, pajutau didelį troškimą tarnauti Jehovai Dievui.

Kai pareiškiau dėstytojams, kad ruošiuosi palikti mokslą, jie paklausė: „Kas tave išlaikys?“ Aš paaiškinau esąs tikras, jog jei tarnausiu Dievui, jis man padės. Nutraukęs studijas, nukakau į Sargybos bokšto bendrijos biurą ir pasisiūliau tarnauti savanoriu. Dėsčiau: „Esu perskaitęs leidinius ‛Ištikimybė’, Turtai ir Kur randas numirusieji? Dabar noriu visą savo laiką paskirti Jehovos tarnybai.“ Mane pasiuntė į Sebu provinciją, kur jau darbavosi trys pionieriai (taip yra vadinami Jehovos liudytojų visalaikiai tarnai).

Pradedu skelbti

Kai 1938 metų liepos 15-ąją atvykau į Sebu salą, prieplaukoje mane pasitiko Salvadoras Livagas. Jau kitą dieną ėmiau skelbti nuo durų prie durų. Niekas manęs to nemokė. Aš tiesiog parodydavau namų šeimininkui liudijimo kortelę, kurioje buvo paaiškinta, kokį darbą atliekame. Tiesą sakant, vietine Sebu salos gyventojų kalba mokėjau tik du žodžius. Taip aš pradėjau savo tarnybą.

Kai imdavome skelbti naujame mieste, pirmiausia nueidavom į savivaldybę. Tenai brolis Livagas liudydavo merui, Pablas Bautista — policijos viršininkui, o Konradas Daklanas — teisėjui. Aš kalbėdavausi su pašto viršininku. Vėliau aplankydavom autobusų stotį, policininkų barakus, parduotuves ir mokyklas. Tada keliaudavom pas žmones į namus. Siūlydavom Biblijai studijuoti skirtą knygą „Priešininkai“. Skelbdamas sekiau kartu besidarbuojančių brolių pavyzdžiu. Po truputėlį pramokau vietinės kalbos ir pradėjau platinti knygas. Per tris mėnesius pabaigėme skelbti visoje Sebu provincijoje — 54 miestuose. Tada brolio Livago užklausiau: „Ar dabar galiu krikštytis?“

„Dar ne, broli“, — atsakė šis. Persikėlėm į kitą, Boholio, salą ir 36 jos miestuose užtrukome pusantro mėnesio. Vėl pasiteiravau apie krikštą. „Dar palūkėk, broli Barlaanai“, — išgirdau atsakymą. Pabaigę darbą Boholio ir Kamigino salose, nukeliavome į didesnę, Mindanao, salą ir skelbėme Kagajan de Oro mieste.

Nuo tų metų prie mūsų prisidėjo Virhinijas Kruzas. Kad galėtų tarnauti pionieriumi, jis paliko mokytojo darbą vidurinėje mokykloje. Vėl kėlėmės iš miesto į miestą, kol pasiekėme Lanao ežerą. Čia ir vėl paklausiau, ar jau galiu krikštytis. Pagaliau! 1938 metų gruodžio 28-ąją, kai jau pionieriškoje tarnyboje buvau praleidęs apie 6 mėnesius, brolis Kruzas pakrikštijo mane Lanao ežere netoli Lumbatano miesto.

Atlygis už pasitikėjimą Dievu

Vėliau aš prisidėjau prie trijų pionierių Vakarų Negroso provincijoje. Jų vardai — Fulchensijas de Chesusas, Esperanza de  Chesus ir Natividada Santos, kurią vadinome Nati. Drauge skelbėme daugelyje tos provincijos miestų. Reikėjo visiškai pasitikėti Jehova, nes būdavo, kad kišenėse tiesiog švilpauja vėjai. Vieną kartą turėjome ryžių, tačiau prie jų trūko žuvies. Pajūryje sutikau vieną vyrą ir pasiteiravau, gal galįs ką parduoti, tačiau visa jo žuvis jau buvo išvežta į turgų. Vis dėlto jis pasiūlė paimti tą žuvį, kurią buvo atsidėjęs sau. Paklausiau, kiek ji kainuos. „Nesirūpink, — atsakė jis. — Imk taip.“

Aš padėkojau. Tačiau kai jau traukiau namo, prisiminiau, jog žuvis viena, o mes tai keturi. Eidamas pro vieną įlankėlę nustebau — ant akmens gulėjo dar visai šlapia žuvis. Pamaniau: „Tikriausiai negyva.“ Priėjęs apstulbau — gyva. Stvėriau tą žuvį ir prisiminiau Jėzaus pažadą: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (Mato 6:33).

Skelbiame karo sūkuryje

Kai mūsų padaugėjo iki devynių, buvo sudarytos dvi pionierių grupės. Mes buvome pasiųsti į Sebu. Tuomet, 1941-ųjų gruodį, karas jau buvo apėmęs ir Filipinus. Vieną vidurnaktį, kai gyvenome Tuburano mieste, į mūsų kambarį įžengė filipiniečių leitenantas. „Na, kelkitės, — tarė jis. — Jūsų ieško kareiviai.“ Buvome laikomi japonų šnipais, tad kiaurą naktį vyko kvota.

Vėliau mus pasodino į vietinį kalėjimą. Kad būtų nustatyta, ar nesame šnipai, po vieną kiekvienos knygos egzempliorių turėjome atiduoti Jungtinių Valstijų karinėms pajėgoms Sebu mieste. Mus lankė daugybė vietinių smalsuolių, norėjusių pamatyti, kaip atrodo tie, kurie kaltinami šnipinėjimu japonams. Kai kurie uždavinėdavo klausimų, o mes jiems paliudydavom apie Dievo Karalystę.

Po penkių dienų policijos viršininkas gavo Jungtinių Valstijų kariuomenės štabo telegramą paleisti Jehovos liudytojus. Paleisdamas jis prisakė daugiau nebeskelbti, nes buvo karo metas. Paaiškinome negalį nustoti, nes šį darbą mums pavedė Dievas (Apaštalų darbų 5:28, 29). Viršininkas supyko: „Jei nesiliausite, leisiu žmonėms jus žudyti.“

Jis iš karto ėmė ieškoti preteksto mus vėl suimti. Vieną dieną mus sustabdė Jungtinių Valstijų kareivių būrys ir leitenantas Sorianas sesers Santos paklausė: — Ar galų gale baigsite skelbti?

— Ne, — atsakė ji.

— O jei mes pastatytume jus prieš šautuvo vamzdį? — paklausė jis.

— Tai nieko nekeistų, — paaiškino sesuo.

Tada mus sugrūdo į sunkvežimį ir nuvežė į Sebu, tiesiai pas pulkininką Edmundą. Leitenantas Sorianas mus pristatė taip:  „Čia Jehovos liudytojai. Jie — japonų šnipai!“

„Jehovos liudytojai? — paklausė pulkininkas. — Jehovos liudytojus aš gerai pažinojau Amerikoje. Jie nėra šnipai! Jie laikosi neutralumo.“ Tada pasisuko į mus ir tarė: „Kadangi esate neutralūs, jūsų nepaleisime.“ Vėliau, kuriam laikui uždaręs mus sandėlyje, pulkininkas Edmundas vėl pakvietė pasikalbėti ir užklausė: — Ar jūs vis dar neutralūs?

— Taip, sere, vis dar, — atsakėme.

— Ką gi, nepaleisime, — tarė jis, — nes jei išeitumėte į laisvę, toliau skelbtumėte, o tie, kuriuos atverstumėte, irgi taptų neutralūs. O jei taip atsitiktų su visais, nebūtų kam kariauti.

Vėl galime skelbti

Vėliau mus perkėlė į Sebu kalėjimą. 1942 metų balandžio 10-ąją į miestą įsiveržė japonai. Visur sproginėjo bombos ir įsiliepsnojo didelis gaisras! Kalėjimo viršininkas pastebėjo seserį Santos, kurios kamera buvo kalėjimo pradžioje. „Vaje, Jehovos liudytojai vis dar ten! — suriko jis. — Atidarykite duris ir paleiskite juos!“ Dėkojome Jehovai už Jo apsaugą.

Tuoj pat pasukome į kalnus, kur norėjome susirasti kitų liudytojų. Vieną aptikome Kompostelos mieste. Anksčiau jis buvo uolus skelbėjas, bet dabar nusprendė nutraukti tą tarnybą ir persikelti į Sebu pardavinėti įvairias prekes. Tačiau mes pasiryžome toliau skelbti Dievo Karalystę, kas beatsitiktų.

Turėjome daug bukletų „Paguoskime visus liūdinčius“ ir stropiai stengėmės visus juos išdalinti kitiems. Daugelis bandė gąsdinti, kad jei mus pamatys japonai, neteksime savo galvų. Gan greit prieš japonus kilo partizaninis judėjimas ir anas brolis, kuris nebe skelbė, o išvažiavo į Sebu kurti verslo, buvo suimtas. Nuliūdome sužinoję, kad jį apkaltino šnipinėjimu japonams ir nuteisė mirti.

Kaltinami šnipinėjimu

Toliau skelbėme kalnuose. Kartą sužinojome, kur gyvena viena besidominti moteris, tačiau kad ją pasiektume, reikėjo praeiti keletą partizanų sargybos postų. Kai atvykome į jos gyvenamą Mangabono kaimą, mus surado kariškių būrys ir šūktelėjo: „Ko čia atėjote?“

„Esame Jehovos liudytojai, — atsakiau. — Ar norėtumėte per gramofoną išgirsti žinią, kurią nešame?“ Kai jie sutiko, išklausėme plokštelę „Pažinimo vertė“. Tada mus apieškoję ir išklausinėję nusivedė į  partizanų štabą Tabonano kaime. Maldavome Jehovos apsaugos, nes buvo kalbama, jog beveik nė vienas ten patekęs neišeidavo gyvas.

Partizanai, uždarę mus, visaip iš mūsų tyčiojosi. Viskas buvo taip, kaip jau pasakojau pradžioje: mane mušė, o leitenantas rodydamas į mane ištarė: „Tu esi šnipas!“ Kurį laiką su mumis šitaip elgėsi, tačiau nenuteisė mirti, o skyrė sunkiųjų darbų.

Tabonane buvo įkalintas ir mano brolis Bernabėjus, tarnavęs pionieriumi. Kasryt būdavo reikalaujama, kad kaliniai giedotų „Dieve, laimink Ameriką“ ir „Dieve, laimink Filipinus“. Tačiau liudytojai giedodavo „Kas stovi Viešpaties pusėje?“ Vienąkart prižiūrėtojas užriko: „Kas negiedos ‛Dieve, laimink Ameriką’, bus pakartas ant anos akacijos.“ Tačiau, nepaisant tokių grasinimų, nė vienas nebuvo nužudytas. Vėliau mus perkėlė į kitas stovyklas. Pagaliau 1943-iųjų liepą atėjo raštas mane paleisti. Tad išbuvau įkalintas aštuonis mėnesius ir dešimt dienų.

Skelbimo laikotarpis

Trokšdami pamatyti tuos susidomėjusiuosius, kuriems paskelbėme anksčiau, pėsčiomis nukeliavome 60 kilometrų į Toledo miestą. Ten jau reguliariai buvo rengiamos sueigos ir per tą laikotarpį pasikrikštijo daugybė žmonių. 1945-aisiais baigėsi karas. Po dvejų metų (praėjus beveik devyneriems metams nuo mano krikšto) pirmą kartą turėjau galimybę dalyvauti kongrese, surengtame Maniloje, Santa Anos hipodrome. Paklausyti viešosios kalbos „Džiaugsmas visiems žmonėms“ susirinko apie 4200 žmonių.

Prieš karą liudytojų Filipinuose buvo apie 380, tačiau 1947-aisiais mūsų skaičius išaugo iki maždaug 2700! Nuo tada toliau Jehovos tarnyboje džiaugiausi daugybe privilegijų. 1948—1950 metais Surigao regione tarnavau keliaujančiuoju prižiūrėtoju. 1951-aisiais susituokėme su Natividada Santos, per karą drąsiai skelbusia su mūsų grupe. Po vedybų 1954—1972 metais užsiėmėme keliaujamuoju darbu visoje Mindanao saloje.

Kad galėtume būti šalia savo pagyvenusių tėvų ir prireikus jiems pagelbėti, 1972-aisiais tapome specialiaisiais pionieriais. Net ir dabar, įkopę į devintą dešimtį, neapleidžiame šios tarnybos. Kartu sudėjus, visalaikėje tarnyboje praleidome jau per 120 metų. Kiek džiaugsmo patyrėme matydami, kad Dievo Karalystės skelbėjų skaičius Filipinuose prašoko 130000! Trokštame dar daugeliui padėti suprasti, jog tikrąją taiką ir laimę į žemę atneš tik Dievo Karalystė.

[Anotacija 22 puslapyje]

Mus įtarė šnipinėjant japonams, tad buvome kvočiami visą naktį

[Iliustracija 23 puslapyje]

1963-ieji. Su draugais Boholio saloje. Žmona yra ketvirta, aš — penktas iš dešinės

[Iliustracija 24 puslapyje]

Su žmona šiandien

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 20 puslapyje]

Nuotrauka fone: U.S. Signal Corps photo