Ar Biblijoje užrašyta istorija patikima?

JIE nepritarė valdovams, griežtai kritikavo kunigus ir barė paprastus žmones už jų nedorybes. Jie netgi atvirai kalbėjo apie savo silpnybes bei nuodėmes. Jie buvo ujami ir persekiojami, o kai kurie net nužudyti už tai, kad kalbėjo ir rašė tiesą. Kas jie buvo? Biblijos pranašai, kurių daugelis prisidėjo rašant Šventąjį Raštą (Mato 23:35-37).

Knygoje The Historian and History Peidžas Smitas rašo: „Savo didvyriams [hebrajų] metraštininkai buvo tokie pat negailestingi kaip ir piktadariams, patys sau — kaip ir savo priešininkams, nes rašė rūpestingai prižiūrimi Dievo. Ką nors nuslėpdami jie nieko nebūtų laimėję, o praradę būtų daug.“ Jis pridūrė, jog, „palyginus su nuobodžiomis Sirijos bei Egipto karingųjų karalių chronologijomis, pasakojimas apie Dievo išrinktosios tautos vargus bei pergales... yra nepaprastai įdomus. Hebrajų metraštininkai suprato vieną svarbiausių istorijos rašymo principų: istoriniai asmenys — tai realūs žmonės, turintys savo silpnybių bei trūkumų“.

Be to, Biblijos rašytojai buvo be galo kruopštūs. Ištyrinėjęs Bibliją istorijos bei archeologijos požiūriu, Verneris Keleris savo knygos The Bible as History įžangoje rašė: „Atsižvelgdamas į daugybę dabar prieinamų patikimų bei patvirtintų įrodymų, ... dažnai grįžtu prie vienos išvados: ‛O vis dėlto Biblija yra teisi!’“

Jaudinanti bei pamokanti istorija

Didžiąją dalį Biblijos parašė paprasti žmonės: žemdirbiai, piemenys, žvejai. Tačiau tai, ką jie rašė per maždaug 1600 metų, padarė įtaką didesniam skaičiui žmonių negu kokie nors kiti senovės ar šiuolaikiniai raštai. Be to, Biblija puolama iš visų pusių, tačiau veltui (Izaijo 40:8, Brb; 1 Petro 1:25). Šiais laikais ją, visą arba kai kurias dalis, galima skaityti maždaug 2200 kalbų — daug daugiau nei kokią kitą knygą! Kodėl Biblija tokia išskirtinė? Atsakyti į šį klausimą padės tolesnė informacija.

„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Timotiejui 3:16, 17).

„O visa, kas kitados parašyta, mums pamokyti parašyta, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties“ (Romiečiams 15:4).

„Visa tai jiems [izraelitams] atsitiko kaip pavyzdys, ir buvo užrašyta įspėti mums [krikščionims], kurie gyvename amžių pabaigoje“ (1 Korintiečiams 10:11).

Taip, Biblija — Dievo įkvėpta ir išsaugota istorija apie iš tikrųjų gyvenusius klusnius ir neklusnius Dievui žmones — yra pranašesnė už visas kitas knygas. Joje nėra vien sausai išdėstyta, ką daryti bei ko nedaryti, taip pat ji nėra koks patrauklių, trumpų pasakojimų rinkinys vaikams. Tiesa, rašyti  Bibliją Dievas pasitelkė žmones, tačiau tai tik suteikia jai spalvingumo ir šilumos, kuri paliečia kiekvienos skaitytojų kartos širdis. Archeologas Viljamas Olbraitas teigė: „Aukštos Biblijos moralinės bei dvasinės nuostatos — Dievo apreiškimas žmogui, unikaliu būdu perteiktas per žmogišką patirtį, — nūnai tebėra tokios pat teisingos, kaip ir prieš du ar tris tūkstančius metų.“

Kad įsitikintumėte, jog Biblijos vertės nesumenkina laikas, nusikelkime į pačią žmonijos istorijos pradžią, — apie kurią, beje, sužinome tik iš Biblijos, — ir apžvelkime kelias svarbias pamokas iš Pradžios knygos.

Ko senoviniai pasakojimai moko mus

Pradžios knygoje, pavyzdžiui, atskleidžiama, kaip atsirado žmonių šeima, — nurodomi tų žmonių vardai bei kitokia informacija. Apie tai tokių tikslių duomenų nėra jokioje kitoje istorijos knygoje. ‛Tačiau kokia dabar nauda iš žinių apie mūsų pirmuosius protėvius?’ — galbūt paklausite. Didelė, nes atskleisdama, kad visi žmonės — kokios jie bebūtų odos spalvos, genties ar tautybės — kilo iš tų pačių tėvų, Pradžios knyga rodo, jog nėra jokio pagrindo rasizmui (Apaštalų darbų 17:26).

Iš Pradžios knygos taip pat daug ką sužinome moralės klausimu. Joje yra pasakojimas apie Sodomą ir Gomorą bei aplinkinius miestus, kuriuos Dievas sunaikino dėl baisaus jų gyventojų seksualinio iškrypimo (Pradžios 18:20—19:29). Biblinės Judo knygos 7-oje eilutėje [kursyvas mūsų] rašoma: „Sodoma ir Gomora bei aplinkiniai miestai, kurie... ištvirkavo ir nusekė paskui ne tokį kūną, lieka [„įspėjančiu“, Jr] pavyzdžiu.“ Sodomos ir Gomoros gyventojai nebuvo iš Dievo gavę jokių įstatymų dėl  moralės, tačiau, kaip ir visa žmonija, jie turėjo Dievo duotą sąžinės jausmą. Taigi Dievas pagrįstai galėjo tuos žmones laikyti atsakingais už jų darbus (Romiečiams 1:26, 27; 2:14, 15). Panašiai ir dabar Dievas laikys visą žmoniją atsakinga už jos darbus, nesvarbu, ar ji pripažįsta jo Žodį — Šventąją Bibliją, — ar ne (2 Tesalonikiečiams 1:8, 9).

Istorinė pamoka dėl išsigelbėjimo

Romoje esančios Tito arkos reljefas vaizduoja Romos kareivius, nešančius šventuosius indus, pagrobtus iš Jeruzalės šventyklos po šio miesto sunaikinimo 70 m. e. m. Tuomet buvo nužudyta per milijoną žydų. Tačiau nuolankūs krikščionys išsigelbėjo, nes paklausė išankstinio Jėzaus perspėjimo: „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas. Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste, teišeina iš jo, kas apylinkėse, tenegrįžta. Tai bus bausmės dienos“ (Luko 21:20-22).

Tai anaiptol nėra tik senovės istorinis įvykis. Jeruzalės sielvartas — pirmavaizdis didesnio sielvarto, kuris netrukus apims visą pasaulį. Bet ir vėl bus išlikusiųjų. Jie aprašomi kaip „milžiniška minia... iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“, kuri „atėjo iš didžio sielvarto“ dėl savo tikėjimo Jėzaus pralietu krauju — tikėjimo, tvirtai pagrįsto Biblijos istorija bei pranašystėmis (Apreiškimo 7:9, 14).

Istoriniai įvykiai, kurie nebepasikartos

Dabar gyvename Anglijos ir Amerikos, pagal Biblijos pranašystę paskutinės pasaulinės galybės, dominavimo laikais. Istorijos pavyzdžiai rodo, kad jai, kaip ir kitoms pasaulinėms galybėms, ateis galas. Tačiau kaip? Pasak Biblijos, šios galybės pabaiga bus ypatinga. Nurodant 1914 m. e. metus, Danieliaus 2:44 (Brb) apie valdančiąsias politines jėgas, arba „karalystes“, pasakyta: „Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius.“

Taip, Dievo Karalystė — jo dangiškoji vyriausybė, vadovaujama Jėzaus Kristaus, — per Armagedoną, minėtojo „didžio sielvarto“ kulminaciją, nušluos nuo žemės paviršiaus visus despotiško žmonių valdymo pėdsakus. Ši Karalystė „neatiteks jokiai kitai tautai“, o tai reiškia, kad ji niekada nebus  sunaikinta arba jos vyriausybė perrinkta. Karalystė viešpataus „ligi žemės pakraščių“ (Psalmyno 72:8).

Galiausiai klaidingos religijos, engėjiškos politikos bei godžios komercijos klestėjimo laikai baigsis. Psalmyno 72:7 žadama: „Žydės teisumas ir visuotinė taika, kol nebeliks mėnulio.“ Planetoje vyraus ne savanaudiškumas ir išdidumas, bet išskirtinė savybė — meilė (1 Jono 4:8). Jėzus pasakė: ‛Mylėkite vieni kitus.’ Turėdamas tai omenyje, istorikas Vilis Durantas rašė: „Svarbiausias dalykas, kurio pasimokiau iš istorijos, yra tas pats, ką sakė Jėzus... Vertingiausia pasaulyje yra meilė.“

Dievo meilė žmonijai paskatino jį įkvėpti parašyti Bibliją. Tik ji teisingai nušviečia praeitį, dabartį bei ateitį. Nuoširdžiai raginame jus priimti šią gyvybę teikiančią žinią ir skirti bent kiek laiko studijuoti Bibliją. Siekdami šio tikslo ir paklusdami Jėzaus priesakui, Jehovos liudytojai dalinasi „gerąja naujiena apie karalystę“ su kitais žmonėmis. Netrukus ši geroji naujiena bus ne tik pranašystė. Ji taps gyvąja istorija (Mato 24:14, NW).

[Anotacija 9 puslapyje]

„O vis dėlto Biblija yra teisi!“ (VERNERIS KELERIS)

[Anotacija 11 puslapyje]

„Aukštos Biblijos moralinės bei dvasinės nuostatos... nūnai tebėra tokios pat teisingos, kaip ir prieš du ar tris tūkstančius metų“ (ARCHEOLOGAS VILJAMAS OLBRAITAS)

[Iliustracijos 9 puslapyje]

Moabitų akmuo: jame iškaltas karaliaus Mešos pasakojimas apie konfliktą tarp Moabo ir Izraelio (2 Karalių 3:4-27), įvairių biblinių vietovių pavadinimai ir Dievo vardas senovinės hebrajų kalbos raidėmis.

[Šaltinio nuoroda]

Musée du Louvre, Paris.

Sidabrinis denaras: kopija su Tiberijaus Cezario atvaizdu ir užrašu (Morkaus 12:15-17).

Nabonido metraštis: dantiraščio lentelė, patvirtinanti staigų Babilono pralaimėjimą Kyrui (Danieliaus 5 skyrius).

[Šaltinio nuoroda]

Photograph taken by courtesy of the British Museum.

Akmeninė plokštė: lotyniškomis raidėmis iškaltas Poncijaus Piloto vardas.

[Šaltinio nuoroda]

Photograph © Israel Museum, Jerusalem; courtesy of Israel Antiquities Authority.

Negyvosios jūros ritinys (fone): ištyrinėjus Izaijo knygos tekstą paaiškėjo, jog per 1000 metų laikotarpį, kai buvo daromos šios knygos rankraštinės kopijos, ji liko nepakitusi.

[Šaltinio nuoroda]

Shrine of the Book, Israel Museum, Jerusalem.

[Iliustracijos 10 puslapyje]

Tito arkos reljefas patvirtina, kad 70 m. e. m. Jeruzalė buvo sugriauta

[Šaltinio nuoroda]

Soprintendenza Archeologica di Roma