Biblijos požiūris

Ar turime lankyti krikščionių sueigas?

„AŠ EIDAVAU į bažnyčią, bet dabar nebeinu.“ „Manau, jog Dievą galima garbinti visur, ne tik bažnyčioje.“ „Tikiu Dievą ir Bibliją, tačiau nemanau, kad būtina lankyti bažnyčią.“ Ar jums tenka girdėti panašiai sakant? Nūnai tokį požiūrį galima išgirsti vis dažniau, ypač Vakarų šalyse. Žmonės, kurie lankydavo bažnyčią, nebemano tai esant būtina. Kas tuo klausimu rašoma Biblijoje?

Lietuvos Biblijos draugijos išleistame Šventajame Rašte (1999) žodžiai „bažnyčia“ arba „bažnyčios“ pavartotas beveik 100 kartų. Šis terminas vartojamas ir kituose vertimuose. Graikiškas žodis, išverstas „bažnyčia“, reiškia tiesiog „susirinkimą“, arba žmonių sambūrį. Pavyzdžiui, vertime King James Version Apaštalų darbų 7:38 rašoma, jog Mozė buvo „bažnyčioje dykumoje“, kitaip tariant, tarp susirinkusios Izraelio tautos. Kitoje Šventojo Rašto vietoje teigiama, jog „prasidėjo didelis Jeruzalės bažnyčios [tai yra Jeruzalės krikščionių bendruomenės] persekiojimas“ (Apaštalų darbų 8:1, Brb). Viename iš savo laiškų Paulius sveikina „[Filemono] namuose esančią bažnyčią“ — ten besiburiantį susirinkimą (Filemonui 2, Brb).

Aišku, jog žodžiu „bažnyčia“ Biblijoje vadinama ne garbinimo vieta, bet garbintojų grupė. Pripažindamas tai, antrojo amžiaus religijos mokytojas Klemensas Aleksandrietis rašė: „Aš bažnyčia vadinu ne vietą, o išrinktųjų susirinkimą.“ Tačiau ar krikščionys turi rinktis kokioje nors specialioje vietoje  arba pastate, kad jų garbinimas būtų priimtinas Dievui?

Garbinimas Izraelio tautoje

Mozės įstatymas reikalavo, kad visi žydų vyrai rinktųsi nustatytoje vietoje per tris metines šventes. Taip pat ateidavo daugybė moterų bei jaunuolių (Pakartoto Įstatymo 16:16; Luko 2:41-44). Tam tikromis progomis kunigai bei levitai mokydavo susirinkusias minias, skaitydami iš Dievo įstatymo. Jie ‛paaiškindavo prasmę, kad žmonės suprastų’ (Nehemijo 8:8). Šabo metais Dievo paliepimas buvo toks: „Surink žmones — vyrus, moteris, vaikus ir ateivius, gyvenančius tavo miestuose, kad išgirstų ir išmoktų Viešpaties, jūsų Dievo, pagarbiai bijoti ir ištikimai laikytis kiekvieno šio Įstatymo žodžio“ (Pakartoto Įstatymo 31:12).

Aukoti Dievui aukas bei gauti nurodymų iš kunigų buvo galima tik Jeruzalės šventykloje (Pakartoto Įstatymo 12:5-7; 2 Metraščių 7:12). Laikui bėgant Izraelyje buvo įsteigtos kitos garbinimo patalpos — sinagogos. Jos buvo skirtos Raštų skaitymui bei maldai. Tačiau pagrindinė garbinimo vieta liko Jeruzalės šventykla. Tai matyti ir iš Biblijos rašytojo Luko pasakojimo. Jis užsimena apie senyvą moterį Oną, kuri „nesitraukdavo iš šventyklos, tarnaudama Dievui per dienas ir naktis pasninkais bei maldomis“ (Luko 2:36, 37). Onai svarbiausia gyvenime buvo teisingai garbinti Dievą drauge su kitais atsidavusiais žmonėmis. Panašiai elgėsi ir kiti dievobaimingi žydai.

Teisingas garbinimas po Kristaus mirties

Po Jėzaus mirties jo sekėjai nebebuvo pavaldūs Mozės įstatymui ir jiems nebereikėjo garbinti šventykloje (Galatams 3:23-25). Tačiau jie ir toliau rinkdavosi drauge melstis bei studijuoti Dievo Žodžio. Jie neturėjo tam skirtų prabangių pastatų ir susieidavo kieno nors namuose arba viešose vietose (Apaštalų darbų 2:1, 2; 12:12; 19:9; Romiečiams 16:4, 5). Tos pirmojo amžiaus krikščionių sueigos pasižymėjo paprastumu, jose nebuvo jokių ritualų ar ceremonijų.

Moralės nepaisančiame romėnų pasaulyje Biblijos principai, kurių buvo mokoma šiose sueigose, žėrėjo tarsi deimantai. Kai kurie netikintieji, apsilankę sueigoje pirmą kartą, susijaudinę sušuko: „Dievas iš tiesų yra tarp jūsų!“ (1 Korintiečiams 14:24, 25, Brb) Ir tikrai Dievas buvo tarp jų. „Taip Bažnyčios [„susirinkimai“, NW] vis stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi“ (Apaštalų darbų 16:5).

Ar galėjo tuomet Dievas būti palankus krikščionims, kurie būtų garbinę pagonių šventyklose arba pavieniui? Biblija aiškiai nurodo: Dievui priimtini garbintojai turi priklausyti vienai teisingai bažnyčiai, arba susirinkimui, — „vienam kūnui“, kurį sudaro tikrieji Jėzaus Kristaus mokiniai, vadinami krikščionimis (Efeziečiams 4:4, 5; Apaštalų darbų 11:26).

O kaip yra šiais laikais?

Užuot skatinusi šlovinti Dievą bažnyčioje, Biblija ragina mus šlovinti jį su „gyvojo Dievo susirinkimu“, tai yra su žmonėmis, kurie ‛šlovina dvasia ir tiesa’ (1 Timotiejui 3:15, NW; Jono 4:24). Religinio pobūdžio sueigose, priimtinose Dievui, turi būti mokoma „švento gyvenimo ir maldingumo“ (2 Petro 3:11). Dalyvaujantiesiems jos turėtų padėti tapti brandžiais krikščionimis — tokiais, kurie „sugeba atskirti gera nuo bloga“ (Hebrajams 5:14).

Jehovos liudytojai stengiasi sekti pirmojo amžiaus krikščionių pavyzdžiu. Daugiau kaip 91400 susirinkimų visame pasaulyje reguliariai renkasi Karalystės salėse, privačiuose namuose bei kitose vietose studijuoti Biblijos bei skatinti vieni kitus. Daroma taip, kaip nurodė apaštalas Paulius: „Sergėkime vieni kitus, skatindami mylėti ir daryti gerus darbus. Nepraleiskime savųjų susirinkimų“ (Hebrajams 10:24, 25).