Ko galime pasimokyti iš praeities?

„Istorikams nėra nieko svarbiau, kaip išsiaiškinti priežastį bei pasekmę“ (ISTORIJOS PROFESORIUS ASISTENTAS DŽERALDAS ŠLEBAKAS).

ISTORIKAI dažnai kelia klausimus, kaip ir kodėl klostėsi tam tikri įvykiai. Pavyzdžiui, iš istorijos žinome apie Romos imperijos žlugimą. Tačiau kodėl ji žlugo? Galbūt ją pražudė korupcija arba malonumų siekimas? Gal imperija pasidarė nesuvaldoma, gal buvo per brangu išlaikyti armiją? O gal tiesiog smarkiai pagausėjo Romos priešų ir jie tapo labai galingi?

Ne taip seniai Rytų Europos šalyse viešpatavęs komunizmas, kuris, kaip buvo manoma, kėlė grėsmę Vakarams, vienoje šalyje po kitos žlugo kone per vieną naktį. Tačiau kodėl? Kokios iš to pamokos? Tai klausimai, į kuriuos bando atsakyti istorikai. Tačiau kokią įtaką pateikiant atsakymus daro jų pačių šališkumas?

Ar galima pasitikėti istorija?

Istorikai labiau primena seklius negu mokslininkus. Jie tyrinėja bei aptarinėja istorinius dokumentus ir ieško tiesos, tačiau jų uždavinys dažnai turi daugybę nežinomųjų. Iš dalies taip yra dėl to, kad tyrinėjimo objektas dažniausiai būna žmonės. Istorikai negali skaityti jų minčių, — ypač minčių tų, kurie jau mirę. Be to, istorikai irgi gali turėti visokių prielaidų ir išankstinių nuostatų. Taigi kartais geriausias istorijos darbas iš tikrųjų tėra tik paties autoriaus interpretacija, — kaip tą dalyką supranta jis.

Žinoma, tai, kad istorikas turi savo nuomonę, nebūtinai reiškia, jog jo darbas netikslus. Biblijoje — Samuelio, Karalių bei Metraščių knygose — pateikiami penkių asmenų pasakojimai apie tuos pačius įvykius, tačiau akivaizdžių prieštaravimų ar netikslumų juose nėra. Tą patį galima pasakyti ir apie keturias evangelijas. Daugelis Biblijos rašytojų net atskleidė savo nusižengimus bei apmaudžias klaidas, o pasaulietinėse knygose tai pasitaiko retai (Skaičių 20:9-12; Pakartoto Įstatymo 32:48-52).

 Be galimų išankstinių nuostatų, kitas svarbus veiksnys, į kurį vertėtų atsižvelgti skaitant istorinio pobūdžio leidinį, — autoriaus motyvas. „Jei kažką aiškina žmogus, turintis valdžią ar siekiantis jos, arba galbūt jo bendrai, tai reikėtų vertinti itin atsargiai“, — rašė Maiklas Stenfordas knygoje A Companion to the Study of History. Be to, abejotini motyvai būna akivaizdūs, jei istorijos knygos parašytos su bent kiek juntama ar net neslepiama nacionalizmo bei patriotizmo dvasia. Deja, kartais tai pasitaiko mokyklų vadovėliuose. Vienos šalies vyriausybės dekrete atvirai teigiama, jog istorijos mokymo tikslas — „stiprinti nacionalistinius bei patriotinius jausmus žmonių širdyse, ... nes tautos praeities pažinimas yra didžiausias stimulas elgtis patriotiškai“.

Sufalsifikuota istorija

Kartais istorija ne tik tendencingai perteikiama, bet ir sufalsifikuojama. Pavyzdžiui, knygoje Truth in History rašoma, kad buvusioje Tarybų Sąjungoje „iš istorinių dokumentų buvo pašalintas Trockio vardas, taigi net neliko duomenų, kad tokio komisaro būta“. Kas buvo Trockis? Rusų bolševikų revoliucijos vadas, Lenino dešinioji ranka. Po Lenino mirties Trockis ėmė nesutarti su Stalinu, buvo pašalintas iš komunistų partijos, o vėliau nužudytas. Jo vardas buvo išbrauktas net iš tarybinių enciklopedijų. Toks istorijos iškraipymas ir netgi nonkonformistinių knygų deginimas būdingas daugeliui diktatoriškų režimų.

Tačiau istorija falsifikuojama jau seniai, mažų mažiausiai nuo Egipto bei Asirijos viešpatavimo laikų. Išdidūs, tuščiagarbiai faraonai, karaliai bei imperatoriai rūpinosi užsitikrinti, kad juos minėtų kitos kartos. Todėl jų žygdarbiai paprastai būdavo perdedami, o tai, kas nemalonu arba gėdinga, pavyzdžiui, pralaimėjimas kare, sumenkinama, o kartais netgi nutylima. Visiškai kitokia yra Biblijoje papasakota Izraelio istorija. Joje aprašomos tiek karalių nesėkmės, tiek jų triumfas.

Kaip istorikai patikrina senesnių raštų tikslumą? Jie lygina juos su senais mokesčių įrašais, įstatymų kodeksais, skelbimais apie vergų aukcionus, verslo bei asmeniniais laiškais, įrašais molinių indų šukėse ar laivų žurnaluose ir kapavietėse rastais daiktais. Šie įvairūs šaltiniai dažnai suteikia  papildomos informacijos arba padeda kitaip suprasti oficialius raštus. Jei pasitaiko spragų arba neaiškumų, sąžiningi istorikai to nenuslepia net tada, kai tokioms spragoms užpildyti galbūt pateikia savo teoriją. Bet kuriuo atveju išmintingi skaitytojai, norėdami gauti nuoseklų istorinių įvykių paaiškinimą, informacijos ieško ne viename šaltinyje.

Nepaisant visų istoriko patiriamų sunkumų, jo darbas gali atskleisti daug vertingos informacijos. Vienoje istorijos knygoje aiškinama: „Nors pasaulio istoriją rašyti sunku, ... ji mums svarbi, netgi būtina.“ Istorija ne tik atveria langą į praeitį, bet ir padeda mums geriau suprasti, kodėl dabartinis pasaulis yra toks. Pavyzdžiui, mes greit prieiname išvadą, kad tiek senovės, tiek šių laikų tautoms būdingos tos pačios savybės, turėjusios labai didelę įtaką istorijos raidai. Galbūt dėl to atsirado posakis „istorija kartojasi“. Tačiau ar tai galima laikyti dėsniu?

Ar istorija kartojasi?

Ar galime remdamiesi praeitimi tiksliai numatyti ateitį? Tam tikri įvykiai kartojasi. Pavyzdžiui, buvęs JAV valstybės sekretorius Henris Kisindžeris pasakė: „Visos egzistavusios civilizacijos galiausiai žlugo. — Ir pridūrė: — istorija — tai virtinė pastangų, kurios nuėjo niekais, troškimų, kurie nebuvo įgyvendinti... Taigi kiekvienas istorikas turi pripažinti tragedijos neišvengiamumą.“

Reikia pasakyti, kad nė viena imperija nežlugo tapačiai. 539 m. p. m. e. Babilonas krito nuo medų ir persų per vieną naktį. Graikija po Aleksandro Didžiojo mirties suskilo į kelias karalystes ir galiausiai pateko Romos valdžion. Tačiau Romos valstybės statuso praradimas lieka ginčytinas. Istorikas Džeraldas Šlebakas klausia: „Kada Roma žlugo? Ar ji iš tiesų kada nors žlugo? Tarp 400-ųjų ir 600-ųjų mūsų eros metų Vakarų Europoje kažkas pasikeitė. Tačiau daug kas liko kaip buvę.“ * Be abejo, kai kuriais aspektais istorija kartojasi, o kai kuriais — ne.

Viena iš nuosekliai besikartojančių istorijos pamokų yra žmonių valdžios žlugimas. Visais amžiais gera vyriausybė nuolat yra žlugdoma savanaudiškumo, trumparegiškumo, gobšumo, korupcijos, nepotizmo, o ypač troškimo įgyti ir išlaikyti valdžią. Taigi praeityje gausu ginklavimosi varžybų, sulaužytų sutarčių, karų, socialinių neramumų ir smurto, neteisingo turto paskirstymo bei ekonomikos žlugimo atvejų.

Pavyzdžiui, atkreipkite dėmesį, kas leidinyje The Columbia History of the World rašoma apie Vakarų civilizacijos įtaką likusiai pasaulio daliai: „Po to, kai Kolumbas bei Kortesas praplėtė Vakarų Europos tautų galimybes, tų šalių apetitas nuosavybės, pelno bei garbės labai padidėjo, tad Vakarų civilizacija daugiausia prievarta buvo skiepijama kone visame pasaulyje. Jausdami nenumalšinamą troškimą plėsti savo valdas ir turėdami pranašesnius ginklus, užkariautojai likusią pasaulio dalį pavertė galingų Europos valstybių priedėliu... Trumpai tariant, šių kontinentų [Afrikos, Azijos ir Šiaurės bei Pietų Amerikos] tautos tapo intensyvaus ir negailestingo išnaudojimo aukomis.“ Kokie teisingi Biblijos žodžiai, užrašyti Mokytojo 8:9: „Žmogus užvaldo kitą žmogų jo nenaudai“!

Galbūt šie liūdni faktai paskatino vieną vokiečių filosofą pasakyti, jog vienintelis dalykas, kurio pasimokyta iš istorijos, yra tas, kad žmonės iš jos nieko nepasimoko. Jeremijo 10:23 (Brb) teigiama: „Ne žmogaus rankose yra jo keliai. Nė vienas negali pakreipti savo žingsnių, kaip jis nori.“ Tas nesugebėjimas pakreipti savo žingsnių mums ypač turėtų kelti nerimą dabar. Kodėl? Todėl, kad  patiriame tokių sunkumų, kokių dar niekad nebuvo. Tad kaip mes juos įveiksime?

Neregėti sunkumai

Per visą žmonijos istoriją niekada žemei tokios grėsmės kaip dabar nekėlė miškų iškirtimas, dirvožemio erozija, dykumų plėtimasis, masinis augalų bei gyvūnų rūšių nykimas, ozono sluoksnio atmosferoje retėjimas, užterštumas, pasaulinis atšilimas, mirštantys vandenynai bei staigus gyventojų gausėjimas.

„Kita šiuolaikinės visuomenės problema yra nepaprastai spartūs pokyčiai“, — tvirtinama knygoje A Green History of the World. Žurnalo World Watch redaktorius Edas Arzas rašo: „Mes susiduriame su kažkuo, kas yra už mūsų kolektyvinės patirties ribų ir ko iš tikrųjų nesuprantame, nors įrodymai pribloškiantys. Mums tas ‛kažkas’ yra greiti ir smarkūs biologiniai bei fiziniai pokyčiai pasaulio, kuriame mes gyvename.“

Turėdamas omenyje šias bei panašias problemas, istorikas Pardonas Tilinghastas teigia: „Visuomenės raidos kryptys tampa nepalyginamai sudėtingesnės ir daugeliui iš mūsų problemos kelia siaubą. Ką nūnai praradusiems pusiausvyrą žmonėms gali patarti istorijos specialistai? Atrodo, ne kažin ką.“

Ką daryti arba ką patarti, gali būti galvosūkis istorikams, bet tik ne mūsų Kūrėjui. Iš tiesų Biblijoje jis išpranašavo, kad paskutinėmis dienomis pasauliui ateis „kritiški laikai, kai sunku gyventi“ (2 Timotiejui 3:1-5, NW). Tačiau tai dar ne viskas: kaip sužinosime iš kito straipsnio, Dievas nurodo ir išeitį — tai, ką padaryti istorikai yra bejėgiai.

[Išnaša]

[Anotacija 5 puslapyje]

„Jei kažką aiškina žmogus, turintis valdžią, ... tai reikėtų vertinti itin atsargiai“ (ISTORIKAS MAIKLAS STENFORDAS)

[Iliustracija 4 puslapyje]

Imperatorius Neronas

[Šaltinio nuoroda]

Roma, Musei Capitolini

[Iliustracijos 7 puslapyje]

Visais amžiais „žmogus užvaldo žmogų jo nenaudai“

[Šaltinių nuorodos]

Pjero Fritelio „Nugalėtojai“ (iš kairės į dešinę): Ramzis II, Atila, Hanibalas, Tamerlanas, Julijus Cezaris (centre), Napoleonas I, Aleksandras Didysis, Nebukadnecaras ir Karolis Didysis. Iš knygos The Library of Historic Characters and Famous Events, t. III, 1895; lėktuvai: USAF photo