Mano kova su sekinančia liga

PAPASAKOJO TANIA SALEI

Vos prieš keletą metų buvau pilna jėgų ir tarnavau visalaike skelbėja Luvernos miestelyje (Alabamos valstija, JAV). Mūsų miestelis ramus, gyvenimo tempas jame lėtas. Mums su vyru Diuku ir sūneliu Danielium viskas, berods, ėjosi gerai. Tačiau po vienos nesudėtingos operacijos mano gyvenimas labai pasikeitė.

 VISOS mūsų bėdos prasidėjo po to, kai 1992 metais man buvo išoperuota gimda. Netrukus ėmė varginti skausmai ir dažnas šlapinimasis (nuo 50 iki 60 kartų per dieną). Ginekologė nusiuntė mane pas urologą išsiaiškinti, kokia to priežastis.

Ligoninėje man buvo atlikta keletas tyrimų ir jau tą pačią dieną urologas diagnozavo intersticinį cistitą (IC), sekinantį šlapimo pūslės uždegimą. Šią ligą nustatyti ne taip lengva, nes ir kitų šlapimo sistemos ligų simptomai panašūs. Be to, nėra specialaus tyrimo intersticiniam cistitui nustatyti. Taigi prieš diagnozuodamas šią ligą gydytojas pirmiausiai turi ištirti, ar nesama kitos ligos.

Mano gydytojas tiesmukai pareiškė, jog gydymas ne ką padės, tad šlapimo pūslę galiausiai reikės pašalinti. Jis sakė, kad buvo išbandyta keletas šios ligos gydymo būdų, tačiau nė vienas nebuvo sėkmingas. Tokia žinia, aišku, mus labai sukrėtė, nes lig tol mano sveikata buvo gana gera. Kartu su vyru aš daug metų ištarnavau visalaike skelbėja Jehovos liudytojų susirinkime, o štai dabar sužinojau, kad man reikia išoperuoti šlapimo pūslę. Laimei, Diukas labai palaikė mane.

Nusprendėme susirasti kitą urologą ir apsilankėme pas keletą jų. Deja, tuomet daugelis gydytojų beveik nieko nežinojo apie intersticinį cistitą. Visi urologai paprastai turėdavo savo nuomonę, kaip gydyti IC, todėl jų siūlyti gydymo būdai labai skyrėsi. Viename medicininiame leidinyje sakoma, kad „tai lėtinė liga“. Kitame aiškinama: „Mokslininkai kol kas neatrado būdo, kaip išgydyti IC, ir negali numatyti, kaip tam tikras gydymas atsilieps vienam ar kitam pacientui... Kadangi gydytojai nežino susirgimo IC priežasčių, gydymo tikslas yra sušvelninti simptomus.“

Varginama skausmingų dieglių ir dažno šlapinimosi, buvau pasiryžusi išmėginti viską, ką patardavo gydytojai. Išbandžiau daugiau nei 40 rūšių vaistų, įvairias vaistažoles, leidausi medikamentus į epidurinę ertmę nugaroje ir stuburo smegenų kanalą, gydžiausi akupunktūra, vietiniais anestetikais, transkutaniniais elektrostimuliatoriais, kurie kelias minutes ar valandas siunčia į kūną silpnus elektros impulsus. Visur ieškojau informacijos apie savo ligą ir galiausiai ėmiau po truputį suprasti, kas man atsitiko.

Šiuo metu vartoju analgetiką metadoną ir šešias kitas vaistų rūšis. Taip pat reguliariai lankausi nuskausminimo klinikoje, kur man daro epidurines injekcijas ir kartu suleidžia steroidų, kad galėčiau ištverti skausmą. Kad nereiktų taip dažnai šlapintis, kas tris ar keturis mėnesius einu į ligoninę, kur man atliekama hidrodistencijos procedūra. Per ją į šlapimo pūslę yra prileidžiama daug skysčio, kad ji išsipūstų kaip balionas. Ši procedūra man buvo atlikta jau nemažai kartų; po jos paprastai keletui mėnesių palengvėja. Per pastaruosius kelerius metus man teko atsigulti į ligoninę jau daugiau nei 30 kartų.

O ar verta imtis galutinės priemonės — išsioperuoti šlapimo pūslę? „Daugelis gydytojų nepataria pašalinti šlapimo pūslės, nes neįmanoma nuspėti, kaip tai atsilieps pacientui. Kai kuriems ir pašalinus pūslę išlieka tie patys simptomai“, — rašoma viename žinyne. Tad kol kas aš nesiruošiu darytis tokios operacijos.

Nuolatos jaučiant skausmą lengva pasiduoti nevilčiai. Kartą netgi atėjo į galvą mintis nusižudyti, tačiau pagalvojusi, kokią gėdą tai užtrauktų Jehovos vardui, iškart nuvijau šią mintį šalin. Dabar dar geriau suprantu, kaip svarbu yra melstis, studijuoti asmeniškai bei ugdytis artimus santykius su Jehova, nes niekada nežinai, kas gali netikėtai pakeisti tavo gyvenimą. Geri santykiai su Dievu tiesiogine prasme išgelbėjo mano gyvybę, nes antraip tikrai būčiau nusižudžiusi.

 Peržvelgusi pastaruosius devynerius metus pamačiau, kaip greit gali pasikeisti žmogaus gyvenimas. Mokytojo 12:1 užrašyti labai teisingi žodžiai: „Atmink Kūrėją savo jaunystės dienomis, dar skausmo dienoms neatėjus ir dar neatėjus metams, apie kuriuos sakysi: ‛Man jie nemalonūs!’“ Aš labai džiaugiuosi, kad pradėjau tarnauti visalaike skelbėja jau nuo 15 metų ir galėjau tęsti šią tarnybą beveik 20 metų. Per tuos metus išsiugdžiau labai artimus santykius su Jehova.

Esu labai dėkinga Jehovai už tai, kad turiu tokį rūpestingą vyrą Diuką bei sūnų Danielių. Labai padrąsina ir kitų susirinkimo narių skambučiai ar apsilankymai. Žiemą stengiuosi neiti į lauką, nes šaltyje kyla dar didesni skausmai. Todėl tuo metų laiku skelbiu telefonu. Skelbimas atgaivina ir palaiko manyje gyvenimo Rojuje viltį. Su ilgesiu laukiu laiko, kai daugiau nebebus nei ligų, nei kančių — viskas liks praeityje (Izaijo 33:24).